2019 05 13

Ričardas Šumila: „Kiekviena repeticijų minutė man yra aukso vertės“

2019 m. pradžioje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiuoju dirigentu buvo paskirtas 34 metų Ričardas Šumila. Jis tapo teatro operos meno vadovo Sesto Quatrini dešiniąja ranka.
Ričardas Šumila
Ričardas Šumila / M. Aleksos / LNOBT archyvo nuotr.

Nors jauno amžiaus, naujasis simfoninio orkestro vadovas jau yra pristatęs daugiau kaip 20 operų įvairiose scenose. „O dirigentui, kaip bet kuriam kitam muzikantui, tobulėti reikia instrumento, ir tas instrumentas yra orkestras“, – sako LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila.

– Ar pasikeitė Jūsų bendravimas su draugais muzikais tapus LNOBT vyriausiuoju dirigentu?

– Su žmonėmis, su kuriais praleisdavau daug laiko, draugais bendravimas tikrai nepasikeitė, tiesiog atsirado daugiau skambučių, kvietimų į konkursų komisijas ir kitus renginius. Jaučiu, kad susidomėjimas mano persona išaugo.

– Ar daug bendraujate su LNOBT operos meno vadovu Sesto Quatrini, kai jo nebūna Lietuvoje?

– Taip, padedami šiuolaikinių technologijų bendraujame beveik kasdien, nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje tuo metu dirba S. Quatrini. Siunčiu jam savo pastebėjimus apie spektaklių repeticijas ir pasirodymus, jis pateikia savo argumentus, – taip bendraujame nuolatos. Tad operos meno vadovas puikiai orientuojasi mūsų teatro įvykiuose netgi būdamas toli nuo Vilniaus. Jis padeda išspręsti kylančius iššūkius ir neaiškumus.

– Gal jau teko muzikantams išsakyti nemalonių pastabų?

– Išsakau pastebėjimus vienu ar kitu klausimu, bet stengiuosi tai daryti ne viešai, o privačiai, asmeniškai. Taip pat kalbuosi su atskirų instrumentų grupių koncertmeisteriais, stengiuosi išgirsti, ką jie mano. Norėčiau, kad nebūtų didelės takoskyros tarp jų ir manęs. Atsakomybę už galutinį rezultatą turi jausti ne tik dirigentas, bet ir koncertmeisteriai. Kai muzikantai įdeda daugiau pastangų, spektaklis atliekamas tikrai aukštu lygiu, bet nuolat besisukanti repertuaro karuselė juos neretai demotyvuoja. Bendrose orkestro repeticijose jaučiu, kad darbotvarkėje numatytos muzikantų individualaus darbo ir grupinių repeticijų valandos ne visada produktyvios, ir tai – puikus rezervas tobulėti ateityje.

M. Aleksos / LNOBT archyvo nuotr./Ričardas Šumila
M. Aleksos / LNOBT archyvo nuotr./Ričardas Šumila

– Atėjęs į šį postą jau dirigavote operų Bohema, Kapulečiai ir Montekiai, baleto Procesas spektaklius. Kaip Jums atrodo, ar repeticijoms teatre skiriama užtektinai laiko?

– Taip jau yra, kad teatruose orkestrui repeticijų visada būna per daug, o dirigentui ir solistams – per mažai... Iš savo patirties galėčiau pasakyti, kad repeticijoms skiriamas laikas daugmaž optimalus. Reikia suprasti, kad repertuaras įtemptas, muzikantams tenka didelis darbo krūvis ir laisvų tarpų papildomoms repeticijoms tinklelyje rasti sunku. Laisviau galime jaustis tik prieš sezono pradžią arba jam pasibaigus – tada yra daugiau laiko mokytis naujus veikalus ir prisiminti senuosius. Jei koncertmeisteriai sezono metu prisiimtų daugiau techninių užduočių, dirigentai turėtų daugiau laiko meninės interpretacijos niuansams ir tada galbūt galėtume kalbėti apie repeticijų trumpinimą, bet kol kas kiekviena repeticijų minutė man yra aukso vertės.

Džiaugiuosi, kad pirmoji orkestrinė spektaklio Amžinybė ir viena diena, kurio premjera numatyta spalio pabaigoje, repeticija jau įvyko, tad drauge su kompozitore Rita Mačiliūnaite turime gerą pusmetį partitūros korektūroms ir konsultacijoms. Kai dirigentas naujo veikalo partitūrą iš kompozitoriaus gauna iki premjeros likus savaitei, tai visiems kainuoja daug nervų...

– Kaip keitėsi požiūris į dirigento profesiją per pastarąjį dešimtmetį, įgijus daugiau scenos patirties?

– Turbūt svarbiausias pokytis – atsiradęs pasitikėjimas savo jėgomis ir žinojimas, kad esu savo vietoje. Prieš dešimt metų dar nebuvau tikras, ar tai mano kelias. Tada buvau ką tik baigęs studijas, neturintis praktikos su dideliais orkestrais. O dirigentui, kaip bet kuriam kitam muzikantui, tobulėti reikia instrumento, ir tas instrumentas yra orkestras. Studijuodami akademijoje dirigentai pasisemia žinių, padedančių save realizuoti, bet be praktikos aukšto lygio profesionalu tapti neįmanoma.

Kitas aspektas – per dešimtmetį aprėptas naujos informacijos kiekis, po kruopelę kaupiama profesinė erudicija ir emocinis intelektas, padedantis efektyviau organizuoti darbą ir siekti tikslesnės kūrinių interpretacijos. Pradedančiajam dirigentui svarbiausi būna elementarūs tikslai: kad orkestras grotų darniai, tiksliai, kad skirtingos instrumentų grupės laiku pradėtų... Aukštesnei plotmei nebelieka laiko, nes būni pernelyg įsitempęs, o sykiu – išsiblaškęs. Tik įgijęs daugiau patirties sugebi aprėpti stambesnes muzikines formas ir suteikti joms deramą dramaturginį vyksmą.

– Ar sunku buvo išsiugdyti pasitikėjimą savimi, būtiną kiekvienam dirigentui?

– Dar nuo Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos laikų buvau kūrybingas, iniciatyvus, bet užkrėsti kitus savo idėjomis būdavo sunkiau ir kainuodavo papildomų pastangų, nes iš prigimties esu introvertas. Tad ir vėliau, jau dirbant su orkestru – gana didele muzikantų auditorija, – tekdavo su savimi pakovoti... Bet bėgant laikui tiesiog išmoksti aiškiai perteikti orkestrui savo mintis, randi, kaip dirbti su didesne žmonių grupe, supranti, kokie dalykai tinka, kokie nelabai. Prie to ypač prisidėjo kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru praleistas dešimtmetis, kai teko vadovauti repeticijoms kaip Gintaro Rinkevičiaus asistentui. Dirbti su tokiu stipriu orkestru jaunam dirigentui – tikra prabanga. Šiandien suvokiu, kad iš pradžių muzikantams turėjau atrodyti juokingas, todėl turėčiau padėkoti jiems už parodytą toleranciją, pagarbą ir pagalbą, kuri leido subręsti kaip dirigentui. Jie buvo mano svarbiausi mokytojai. Žinoma, LVSO orkestro senbuviai manyje turbūt dar ilgai regės nedrąsų studentą ir pakeisti šį santykį taip lengvai nepavyks... Šiuo požiūriu LNOBT orkestrui diriguoti man netgi lengviau.

– Esama įvairių dirigentų klasifikacijų – pagal fizinius duomenis, mokyklas ir technikos ypatybes. Kaip save apibūdintumėte pats?

– Gudrių teorinių terminų prigalvota daug, bet muzikantai paprastai mus skirsto į dvi grupes: jiems dirigentai būna aiškūs arba neaiškūs. Ir orkestrantai, ir solistai scenoje mėgsta, kai jiems būna viskas aišku.

Kitas dalykas – gebėjimas atlikėjus motyvuoti, sužadinti aistrą kūriniui, o tam prireikia dirigento charizmos. Spektaklio ar koncerto sėkmei ji dažnai netgi svarbesnė už techninius dirigavimo niuansus. Charizma, manyčiau, įgimta, tik jaunas būdamas ne visuomet gebi ją ryškiai atskleisti svarbiuose pasirodymuose. Įskelti tą kibirkštį, kai jos labiausiai reikia, išmokstama pamažu – pats esu tai patyręs. Bet esama dirigentų, kuriuos stebėdamas manau, kad jie tos kibirkšties neturėjo, neturi ir niekada neturės...

– Kokias savo, kaip dirigento, stiprybes ir silpnybes galėtumėte įvardyti?

– Nors jau dirigavau kelis Vincenzo Bellini operos Kapulečiai ir Montekiai spektaklius, o rengiant šį pastatymą buvau jo muzikos vadovo S. Quatrini asistentas, sakyčiau, kad bel canto operos kol kas nėra mano stiprioji pusė, nors po pastarųjų Kapulečių ir Montekių spektaklių jaučiu su ja jau daug labiau susidraugavęs. Šiai muzikai atlikti reikia itin smulkios, filigraninės technikos, kuri mano kūno sudėjimo dirigentui nėra pati parankiausia: esu gan aukštas, ilgų rankų, ir mažus, greitus judesius atlikti man sunkiau negu, tarkim, tam pačiam S. Quatrini.

Gerokai tvirčiau jaučiuosi diriguodamas jausmingas veristines Giacomo Puccini operas: jau yra tekę diriguoti Toską, Bohemą, Manon Lesko, Džanį Skikį. Arba romantizmo kupinus Piotro Čaikovskio veikalus: Vilnius City Opera scenoje jau teko diriguoti ir Eugenijų Oneginą, ir Pikų damą...

M. Aleksos / LNOBT archyvo nuotr./Ričardas Šumila ir Sesto Quatrini
M. Aleksos / LNOBT archyvo nuotr./Ričardas Šumila ir Sesto Quatrini

– Iš kurių Lietuvos ir pasaulio dirigentų esate linkęs mokytis?

– Lietuvoje – iš aukštaūgio Modesto Pitrėno: jo muzikinės interpretacijos savo prasmingumu mane žavi. Gintaras Rinkevičius imponuoja kaip didelių muzikinių formų meistras ir savo intuityviu gebėjimu sukurti saugumo ir patogumo jausmą scenoje esantiems solistams. Iš Mirgos Gražinytės galima būtų pasimokyti, kaip užkrėsti atlikėjų kolektyvą bendra idėja, viena emocija ir teigiama energija.

Iš pasaulinių batutos legendų įspūdį darė Leonardas Bernsteinas, Herbertas von Karajanas. Iš šiuolaikinių operos dirigentų imponuoja Antonio Pappano, Christophas Eschenbachas, Simonas Rattle’as, Riccardo Muti, Gustavo Dudamelis... Bet vieno profesinio stabo, kuris visur ir visada šviestų kaip neginčijamas autoritetas, neturiu.

– Repeticijose kartais vaikštote po parterį tikrindamas, kaip orkestras girdėti atskirose jo vietose. Ar jau ištyrėte visas LNOBT salės akustikos ypatybes?

– Pagrindinė ir nekintama mūsų salės ypatybė – joje silpnai sklinda operos solistų balsai, tad orkestras lengvai juos užgožia. Dirigentai privalo tai žinoti ir solistams dainuojant šiek tiek prilaikyti orkestrą. O šiaip turiu didžiulį norą ir tikiu, kad kada nors šias problemas išspręsim ir nebereikės taikytis prie akustikos, o kaip tik gera akustika prisidės prie gero atlikimo.

– Ar Jūsų šeimoje buvo muzikų?

– Ne. Mano mama – ekonomistė ir buhalterė, tėtis yra dirbęs keliose Kauno gamyklose, o dabar daro spynas ir raktus. Kad turiu gerą muzikinę klausą ir galėčiau mokytis muzikos, pirmieji pastebėjo tėvai, taigi turėčiau jiems padėkoti, kad, nebūdami muzikai, paskatino mane muzikuoti. Ir ne tik mane: turiu šešeriais metais jaunesnį brolį Edvardą, kuris taip pat ėjo mano pėdomis, tapo muzikologu ir filosofu, o šiuo metu studijuoja analitinę filosofiją prestižiniame Niujorko universitete.

– Kas Jus pakreipė į dirigento kelią?

– Kauno J. Naujalio muzikos gimnaziją baigiau kaip pianistas. Turėjau griežtą senosios kartos specialybės mokytoją, kuriai mano grojimas niekada neįtikdavo. Nuoširdžiai neatsimenu nė karto, kad ji būtų mane pagyrusi... Dėl to stipriai išgyvenau, kentėjau. Nuolatinė mokytojos kritika ir vidinė graužatis privedė prie to, kad fortepijono studijų tęsti jau nebesinorėjo.

Pasirinkau chorinį dirigavimą. Ir kaip chorvedys pasijutau kur kas geriau, nei anksčiau valandomis tūnodamas prie fortepijono: bendraujant su žmonėmis atsiskleidė organizaciniai gabumai, kilo noras pačiam kurti įvairius muzikinius projektus. O ir fortepijono įgūdžiai pravertė: akompanuodavau visiems klasės draugams, o man pačiam koncertmeisterio pagalbos niekada nereikėjo. Chorvedyba padėjo vėl pamilti muziką ir siekti svajonių joje.

Po mokyklos chorinio dirigavimo toliau mokiausi LMTA, kur kaip geram studentui man buvo pasiūlyta lankyti simfoninio dirigavimo fakultatyvą. Sutikau su džiaugsmu, nes noras diriguoti orkestrui viduje jau kirbėjo... Pasiprašiau į M. Pitrėno klasę ir netgi lankiausi kartą jo pamokoje, bet vėliau sužinojau, kad dėl per didelio šio dirigento darbo krūvio esu perkeltas mokytis pas kitą batutos meistrą – G. Rinkevičių. Jam pasirodžiau perspektyvus ir baigdamas chorinio dirigavimo bakalauro studijas sulaukiau pasiūlymo rinktis simfoninio dirigavimo magistrantūrą. Po jos supratau, kad noriu gauti daugiau teorinių žinių, tad įstojau aspirantūron.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ričardas Šumila
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ričardas Šumila

– Metus stažavotės Vienoje. Ką iš prestižinės Vienos valstybinės operos norėtumėte perkelti į teatrą, kuriame dabar dirbate?

– Trumpai pasakyčiau taip: režisūros požiūriu spektakliai Vienoje tuomet man pasirodė silpni, bet muzika juose skambėjo tiesiog dieviškai. Puikūs solistų balsai, nepriekaištingai grojantis orkestras... Tiesa, dar pridurčiau, kad prieš porą metų su žmona automobiliu išsirengę pakeliauti po Europą irgi apsilankėme Vienos valstybinėje operoje. Matėme Claude’o Debussy Pelėją ir Melisandą – spektaklį, į kurį sunku pritraukti žiūrovų ne tik Vilniuje. Italų režisieriaus Marco Arturo Marelli pastatymas buvo tiesiog nuostabus! Pusė veiksmo vyko scenoje įrengtame baseine, kuriame plaukiojo tikra valtis...

– Ar kolekcionuojate batutas? Gal turite tokią, kuri Jums pačiam kuo nors ypatinga?

– Ne, tokios kolekcijos neturiu, nes mano batutos dažnai lūžta: tai už pulto užsikabina, tai nuskrenda į sceną virš solistų galvų, kaip prieš metus nutiko Kauno valstybiniame muzikiniame teatre diriguojant miuziklo Adamsų šeimynėlė uvertiūrą...

Bet ypatingą batutą – ir netgi ne vieną – netrukus tikiuosi turėti. Mat uošvis man atidavė vertingą seno ąžuolo, ilgai mirkusio upės vandenyje, pajuodavusios medienos gabalą. Juodų batutų iš jo pažadėjo pridrožti vienas tuo užsiimantis kaunietis muzikantas.

– Ar turite slaptų ritualų, kuriuos kaskart atliekate prieš spektaklius žengdamas į orkestrinę?

– Prieš spektaklį dirigentų kambaryje arba orkestrinės prieangyje, belaukdamas užsidegant žalios lemputės, stengiuosi sukalbėti maldelę ir atiduoti viską į Dievo rankas. Religija ir tikėjimas – mano gyvenimo dalis, tuo stengiuosi vadovautis kiekvieną dieną. Ne visada pavyksta, bet labai dažnai padeda. Kai muziką, spektaklį paskiri Aukščiausiajam, tai įgauna kitą prasmę: baimės, rūpesčiai pasimiršta ir leidžia labiau mėgautis procesu.

– Natūralu, kad atėjusiam į naujas, reikšmingas pareigas žmogui teatre norisi daryti viską. Ar jau „gyvenate“ teatre? Gal namiškiai Jūsų jau pasiilgsta?

– Žmona Radvilė tikrai pasakytų, kad manęs pasiilgsta, bet ji džiaugiasi šiuo paskyrimu ir mane palaiko. Taip jau būna, kad iš pradžių norisi teatrui atiduoti save visą, bet vėliau pamažu imi suprasti, kiek teatrui tavęs reikia iš tikrųjų... Kuo dažniau repeticijas ir spektaklius stebėsi, kuo daugiau laiko teatre praleisi – tuo greičiau ir geriau jį pažinsi, o tai svarbu.

– Su žmona Jus irgi suvedė meilė operai: Radvilė rūpinosi Vilnius City Opera rinkodara ir viešaisiais ryšiais, kai dirbote G. Rinkevičiaus asistentu...

– Taip, vienas kitą pamatėme Svynio Todo pastatymo užkulisiuose. Vėliau Radvilė dirbo su dokumentinių filmų režisieriumi Audriumi Stoniu, prodiusavo jo filmus Avinėlio vartai bei Moteris ir ledynas, taip pat kūrė edukacinius kūrybinius projektus socialiniams darbuotojams ir vaikų globos namų vaikams. Tai ją paskatino studijuoti Carlo Gustavo Jungo analitinę psichoterapiją ir socialinį darbą. Psichologinės temos domina ir mane, todėl mielai paklausau jos patarimų, pavartau jos knygas. Randu naudingos psichologinės informacijos ir sau kaip dirigentui.

– Kokius spektaklius ketinate diriguoti 2019–2020 m. LNOBT sezone?

– Diriguosiu tris kito sezono premjeras: Leonardo Bernsteino operetę Kandidas, R. Mačiliūnaitės kartu su choreografu Itziku Galili kuriamą baletą Amžinybė ir viena diena, Gaetano Donizetti operą Ana Bolena. Žiūrovai taip pat galės išvysti mane Mindaugo Urbaičio baleto Procesas ir G. Puccini operos Bohema spektakliuose. Taip pat esu kviečiamas diriguoti ir savo gimtojo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų