Tautinės operos idėja užgimė pogrindinėje veikloje. XIX amžiaus pabaigoje slapta susibūrė draugijos, pradėjusios rengti koncertus ir vaidinimus. Pirmosios iš tokių: 1885 metais Tilžėje įsteigta „Birutės“ ir 1895 m. Vydūno - „Giedotojų“ draugijos. Iki spaudos draudimo pabaigos (1904 m.), muzikos ir teatro sąjūdis apėmė visą Lietuvą, kurio įkvėptas, ilgą laiką dėl savo įsitikinimų persekiotas, kompozitorius, Mikas Petrauskas, 1906 m. sukūrė muziką Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio pjesei „Birutė“. Būtent ji tapo pirmąją nacionaline lietuvių opera, pramynusi takus būsimosioms.
Romantizmo epochoje susiformavo naujas operos pobūdis – istorinių siužetų naudojimas, herojinio epo kūrimas, meilės temos išplėtojimas. Lietuvoje romantizmas vėlavo. Jei Vakarų Europoje romantizmas vyravo XVIII a. pab.-XIX a. prdž., tai Carinės Rusijos imperijos sudėtyje buvusią Lietuvą, žanro apraiškos pasiekė tik XIX a. antroje pusėje. Neatsitiktinai G.L. Žemkalnio ir M. Petrausko operoje „Birutė“ vaizduojami LDK santykiai su Kryžiuočių ordinu, įterpiama meilės istorija tarp LDK kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės.
Opera „Birutė“ 1906 metais lapkričio 6 dieną buvo parodyta Vilniuje, dabartinės Valstybinės Filharmonijos salėje. Kompozitorius, M. Petrauskas nerimavo dėl galimos Vilniaus slaviškosios auditorijos kritikos, tačiau, pasibaigus premjerai liko patenkintas, nors ir savikritiškas: „Atlošus Vilniuje pirmu kartu, „Birutė“ ypač rusų ir lenkų kritikos buvo sutikta visai rimtai ir gražiai. Ne dėl to gal tas buvo, kad jau „Birutė“ iš tikro taip jau būtų įvertinama, bet dėl to, kad visgi „Birutėje“ yra tokių motyvų, kurių niekas nekartojo pirmiau to ir jaučiami lietuviškais besą“.
Pirmoji lietuviška opera „Birutė“ turi ne tik istorinę, bet ir išliekamąją vertę.
Didžiulė reikšmė
Operos reikšmė buvo didžiulė. Anot muzikologės, ilgametės Lietuvos kompozitorių sąjungos narės Doc. Dr. Danos Palionytės Banevičiėnės: „Pirmoji lietuviška opera „Birutė“ turi ne tik istorinę, bet ir išliekamąją vertę. Ji – tautinio išsivadavimo ir demokratinio sąjūdžio metų kūdikis, paveikęs nacionalinio muzikinio teatro raidą.“
Pats kompozitorius, kukliai vertino savo darbą ir savo atsiminimuose kėlė lietuviškosios dvasios apraiškas, įkvėpusias kūrybai: „Nestatau aš čia „Birutės“ į kokios nors pirmaeilius veikalus, bet vis dėl to ji yra mūsų liaudies pirmutinė opera, operinio krypsnio, ir kartais net aš pats stebiuosi, kaip jau tuomet aš galėjau rast tiek daug lietuviškųjų gijų, ėjęs rusų mokyklą ir buvęs italų ir vokiečių muzikos įtakoje“.
Pirmosios tautinės operos statyme dalyvavo ir libreto autoriaus G. Landsbergio – Žemkalnio sūnus, Vytautas, kuris tuo metu būdamas 13 metų, stebėjo tėvo ir M. Petrausko darbą, apie kuriuos užsiminė ir savo atsiminimuose: „Beveik per metus Gabrielius Landsbergis sukūrė dramą Birutė. Štai ir pažintis: Mikas Petrauskas, susižavėjęs jau iš spaudos išėjusia Birute, tariasi su autoriumi rašysiąs pagal tą dramą operą. Libretas operai nereikalingas: Mikas Petrauskas išspausdintą dramos tekstą pažodžiui išdainuoja. Spontaniškai gimsta pirmoji mūsų opera, ir pradedamos repeticijos“.
Vėliau G. Landsbergio – Žemkalnio anūkas, Vytautas Landsbergis, per muzikologo ir sąjūdiečio prizmę nagrinėdamas tėvo, senelio atsiminimus, iškėlė operoje vartojamą patriotizmo, stoiškumo ir vienybės idėjas: „Istorinė pirmosios operos vertė bei reikšmė – nenuginčijamai skaisti, nušviesta nacionalinio išsivadavimo ir revoliucinio sąjūdžio gaisų, ankstyvojo lietuvių teatro romantizmo spindulių“.
1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę prasidėjo tarpukario Lietuvos arba Pirmosios respublikos laikotarpis, kurio metu buvo sukurtos šios operos: Vytauto Bacevičiaus „Vaidilutė“, Juozo Karnavičiaus „Gražina“ ir „Radvila Perkūnas“, Antano Račiūno „Trys talismanai“, Jono Dambrausko ir Miko Petrausko „Eglė“. Tuo metu operos žanras, sutraukė talentingus kompozitorius, dirigentus, kaip kad: Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Gruodis, Stasys Šimkus, Mykolas Bukša, o taip solistus: Kipras Petrauskas, Adelė Galaunienė, Antanas Sodeika, Julija Dvarionaitė, Juozas Babravičius, Marija Lipčienė, Aleksandras Kutkus ir kitus, kurie prisidėjo prie šalies operos meninio lygio augimo, tačiau jos šiandienėje Lietuvoje yra mažiau žinomos.
Permainos dėl Antrojo pasaulinio karo
Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas operos žanrui, kaip ir visoms žmogaus gyvenimo sritims įnešė permainų. Vokiečiams okupavus Lietuvą buvo sukurta komiška, keturių veiksmų Stasio Šimkaus opera „Pagirėnai“ arba „Kaimas prie dvaro“ (1942-06-23). Kūrinys pradėtas kurti dar laisvos Lietuvos laikais, 1938 metais, išgyveno ir liko paženklintas politinių įvykių, o ypač dviejų okupacijų įspaudais. Su kiekvienu iš totalitarinio režimų nešėjų: sovietų ir nacių ideologiniu pagrindu reikėjo susipažinti ir kurti pagal iš anksto nuleistus reikalavimus. S. Šimkaus kūrinys išlaikė abiejų jų egzaminą.
Kaip, kad pats kompozitoriaus giminaičiai atsiliepė: „Kompozitoriui, išvargintam įvairiausių reikalavimų bei patarimų, užsispyrus, opera buvo pastatyta pilnai, taip, kaip kompozitoriaus originaliai parašyta, padarius tiktai vieną kitą mažesnį sutrumpinimą ir išmetus prievarta įdėtas komunistines intarpas“.
Tarpukario Lietuvoje išgarsėjęs, muzikologas, muzikos apžvalgininkas Vladas Jakubėnas, Čikagoje leistame žurnale „Draugas“, akcentavo operos „Pagirėnai“ skirtumą nuo lig tol buvusiųjų ir suponavo mintį apie akylesnį kompozitoriaus lietuvio supratimą: „Pagirėnai: išsiskyrė buitiniu siužetu – iki tol kūrėjams labiau rūpėjo istorinės arba mitinės asmenybės. <...> Gal Stasys Šimkus giliau suprato lietuvį, nes žinojo, kad be gyvenimiško džiaugsmo, teigiamos nuotaikos ir gajaus humoro niekas nesugebėtų sunkiose sąlygose išsilaikyti“.
Po antrosios sovietinės okupacijos, „Pagirėnai“ iš esmės nunyko ir nebeįėjo į tuometinį muzikinį gyvenimą.
1953 metais pasirodė pirmoji okupuotosios Lietuvos opera „Marytė“, kurioje nebuvo išvengta sovietinės propagandos potekstės. Pastarosios operos kompozitorius buvo dar tarpukario Lietuvoje su kita opera – „Trys talismanai“ išgarsėjęs Antanas Račiūnas. Iš esmės, opera nesusilaukė labai didelio dėmesio, tačiau tai buvo pirmasis šio žanro kūrinys po daugiau kaip 10 metų pertraukos.
Antano Račiūno mokinys, Vytautas Klova, neretai muzikologų yra laikomas populiariausios lietuviškos operos autoriumi. 1956 metais pirmosios nacionalinės operos „Birutė“ jubiliejui pažymėti jis sukūrė operą „Pilėnai“, kurioje nestigo istorinio herojinio patoso, atitinkančio lietuviškąją dvasią.
„Pilėnai“ atkūrė legendinio LDK kunigaikščio Margirio 1336 metų vadovautą Pilėnų pilies gynybą, kurioje vokiečių (arba Kryžiuočių) ordinui užpuolus pilį ir buvus netolygiai jėgų pusiausvyrai, priešo naudai, pilies gynėjai nesutikdami pasiduoti pasirinko mirtį.
Operos libreto autoriumi buvo pasirinktas Jonas Mackonis, kurio išsamaus istorinės medžiagos išstudijavimo dėka buvo atkurtas herojų didvyriškumas, dramatiniai veikėjų personažai, kuriems įtaigumo pridėjo epinis istorinis kontekstas.
Muzikologė, Lietuvos kompozitorių sąjungos narė Sofija Jūratė Vyliūtė apie Vytautą Klovą ir jo įnašą Lietuvos operos raidai atsiliepė: „Jis reikšmingai praturtino tautinės operos raidą. „Pilėnai“ yra vienintelė lietuviška opera, kuri nuo pat premjeros yra įsitvirtinusi Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare,ne sykį statyta ir rodyta daugybę kartų, pastatyta Čikagos lietuvių operoje (1994). Vytauto Klovos veikalai dėl melodingumo, artimumo tautinės kūrybos dvasiai yra populiarūs, mėgstami atlikėjų ir publikos; ypač plačiai dainuojamos dainos, operų arijos bei chorai“. Jai antrino kita muzikų akademinio rato atstovė, pedagogė Aldona Vilkelienė, pabrėžusi kompozitoriaus pasirinktus muzikinius motyvus: „Operos muzikai būdingas lyriškumas, melodingumas, dramatinė veiksmo plėtra. Ypač vertingi operos chorai, pabrėžiantys jos epiškumą ir tautiškumą. Orkestras, kuriame skamba leitmotyvai, sudarantys ištisą sistemą, papildo scenos veiksmo dramaturgiją“.
Pirmosios respublikos laikais operų skaičius nebuvo skaitlingas, juolab, kad pats statymas buvo kas kelerius metus, tačiau sovietinėje Lietuvoje, ypač po V. Klovos sėkmingo debiuto (po jo sekė dar penkios kompozitoriaus operos: „Vaiva“, „Duktė“, „Du kalavijai“ (arba „Žalgiris“), „Amerikoniškoji tragedija“, „Ave, Vita“, kurios prisidėjo prie to, kad V. Klova tapo daugiausia operų sukūrusiu lietuviu kompozitoriumi), jų būta daug. Galima paminėti Balio Dvariono 1957 metais sukurtą operą „Dalia“, tais pačiais metais buvo sukurta ir Juliaus Juzeliūno opera „Sukilėliai“, kuri nepraėjo sovietinės cenzūros, nes opera, pastatyta pagal Vinco Mykolaičio – Putino romano „Sukilėliai“ pavyzdį, kuriame pagrindinis veikėjas kunigas. Praėjus 20 metų nuo sukūrimo, visgi buvo galima ją pastatyti.
Taip pat verta paminėti Jurgio Gaižausko operą „Buratinas“, pastatytą 1969, kuri yra pirmoji lietuviška opera vaikams, neprarandanti savo populiarumo iki šiol. Galima daryti prielaidą, kad kompozitoriaus noras sukurti operą vaikams, nebuvo atsitiktinis, atsižvelgiant į faktą, jog pastarasis buvo 10 vaikų tėvas, tad šios reiklios publikos skonį buvo galima išbandyti ir patenkinti repeticijų metu.
Pats kompozitorius dėl operos „Buratinas“ neregėto populiarumo ir sėkmės samprotavo: „Ši opera tokia populiari todėl, kad joje yra ryškių melodijų. Be to, puikus, skambus Anzelmo Matučio libretas, o ir pats siužetas geras. Juk mažiesiems svarbu, kad būtų veiksmas, būtų įdomu.“
Operų bumas
Iš esmės nuo pat šeštojo dešimtmečio antrosios pusės, operų bumas apėmė tuometinį sovietinėmis realijomis gyvenanti Lietuvos pasaulį. Cenzūros nebuvo galima išvengti, tačiau ji rimtosios muzikos atveju buvo kur kas palankesnė, lyginant su kitais žanrais. Sovietinis cerberis savo žvilgsnį buvo nukreipęs į „pavojingesnį“ reiškinį – roką, kuris drebino tarybinio jaunuolio estetinio auklėjimo pamatus.
Roko muzikos srovė įnešė permainų ir į operos pasaulį. Taip atsirado roko operos, pakėlusios operos žanrą į naują lygį ir priartinus rimtąją muziką prie jaunosios (maištingosios) kartos.
Roko operos
Pasaulinio mastu pirmoji roko opera buvo sukurta dar septintojo dešimtmečio antroje pusėje. 1967 metais legendinė psichodelinio roko grupė „Nirvana“ išleido albumą „The Story of Simon Simopath“, kuris kai kurių muzikologų yra laikomas pirmąja įrašyta roko opera.
Lietuvoje pirmoji roko opera nuskambėjo 1971 metų gruodžio 25 dieną Vilniaus dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje), tai buvo Kęstučio Antanėlio (iš grupės „Antanėliai“) A. Lloyd‘oWebber‘io 1970 metų sukurtos operos „JesusChristSuperstar“ pastatymas, kuris buvo pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje, po pasirodžiusio originalo.
1974-1978 metų laikotarpiu anglų kalba buvo kuriama, bet taip ir nepastatyta grupės „Mind‘sDisorder“ vedlio Arvydo Makausko – Makio 9 veiksmų roko opera „Funeral“. Ji galbūt būtų tapusi pirmąją lietuviška roko opera, tačiau pastarosios titulas atitenka pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“ sukurta Arūno Žebriūno ir ViačeslavoGanelino „Velnio nuotaka“. 1973 metais jis pasirodė kino filmo amplua, tačiau buvo statoma ir kaip roko opera, ir kaip baletas.
Antroji lietuviškojo roko opera buvo sukurta ir pastatyta 1982 metų rugsėjo 15 dieną Valstybiniame Jaunimo teatre Vilniuje ir vadinosi „Meilė ir mirties Veronoje“. Pagal Viljamo Šekspyro dramą „Romeo ir Džuljeta“ Sigito Gedos parengtas libretas, o kompozitorius buvo Kęstutis Antanėlis“. Sovietmečiu tai buvo bene stipriausia lietuviška roko opera, kurios kelias buvo ilgas. Dar 1980 metais LTSR Kultūros ministerijos Meno taryba išgirdusi pirminį operos variantą, pareiškė, kad ji nieko verta, prireikė dviejų metų įrodyti, kad jie klydo. Po sėkmingo debiuto Vilniuje, 1985 metais opera buvo pastatyta Berlyne, o dar po 3 metų JAV. 1988 metais K. Antanėlio operos įrašas pasauliniame Vysbadeno festivalyje buvo pripažintas vienu geriausių Europoje ir laimėjo „GrandPrix“.
Tolimesnis roko operų istorijos lapas atsivėrė jau XX-XXI amžių sandūroje, kurio pildytojo tapo grupės „Skylė“ lyderis Rokas Radzevičius.
