Deja, išskirtinis muzikos įvykis sutraukė vos kelis tūkstančius klausytojų. Būtų buvę gerokai įspūdingiau jį išvysti 4 kartus mažesnėje ir jaukesnėje salėje.
Net jei nieko nežinai apie Jacką White‘ą ir neturi nuomonės apie muziką, koncertas turėjo palikti įspūdį. Pirmiausia, žinoma, dėl to, kad visų telefonai buvo užrakinti specialiuose dėkluose. Koncerto metu užsinorėjęs paskrolinti feisbuką, turėjai išeiti iš salės. Savanoriai dirbo griežtai: „Bet aš tik penkiom minutėm...“ – „Jei apsauga pamatys jūsų telefoną, išmes iš koncerto.“
Patirtis buvo įsimintina: per gražiausias akimirkas ranka pati instinktyviai ieškodavo kišenėje telefono, o salėje tie keli žmonės, kurie dar nerūko elektroninių cigarečių, nedrąsiai užžiebdavo žiebtuvėlius. Daugiau tamsos ir daugiau susitelkimo į sceną. Praverstų kiekviename svarbesniame renginyje.
Kitas pašalinis, su muzika nesusijęs dalykas buvo prieš pat koncertą Jacko White‘o „Facebook“ paskyroje paskelbtas specialiai šiam vakarui sukurtas plakatas. Menininko Tomo Whaleno pasirinkimas kiek nustebino – plakate pavaizduotas Vytis. Sunkoka būtų šią kalaviju užsimojusią, mačistinio vyriškumo figūrą susieti su J. White‘o idėjomis. Vytė būtų tikusi gerokai labiau: Jacko kūrybinė bendrystė su moterimis verta atskiro straipsnio: nuo Meg White iki Alisson Mosshart, nuo Beyonce iki Carlos Azar, būgnus mušančios visuose jo soliniuose albumuose ir vakarykščiame koncerte.
Beje, socialiniame tinkle paskelbtame plakate buvo įsimaišiusi dar ir įspūdinga klaida – užrašas VILNIUS LIETUVIŲ (vietoj – „Vilnius, Lietuva“). Popieriniame variante šios vertimo klaidos (o gal kažkieno pokšto) nebeliko.
Muzikantas sulaukė dovanų: jam įteikta specialiai sukurta lietuviška gitara. „Lava Drops“ gitarų serijos autorius Rapolas Gražys, išstudijavęs Jacko White‘o kūrybą ir asmenybę, sumeistravo rankų darbo vienetinį instrumentą. J. White‘as garsėja didžiule gitarų kolekcija ir net pats moka tokią viens du pasigaminti – iš lentos, vielos ir butelio (užfiksuota dokumentiniame filme „It Might Get Loud“).
Nors scenoje šios gitaros į rankas nepaėmė, koncerte buvo kitų lietuviškų akcentų. Jackas užsiminė apie kaimynus lietuvius, pas kuriuos vaikystėje Detroite žiūrėdavo filmus. Ir į sceną pakvietė lietuviško kraujo turintį aktorių Johną C. Reilly, kuris pažįstamas iš Paulo Thomo Andersono ir Martino Scorsese‘s filmų. Jis atliko savo personažo dainą „Mr Cellophane“ iš kino miuziklo „Čikaga“.
Koncerto apšildymui Jacko White‘o komanda iš keliolikos pasiūlytųjų išsirinko „Garbanotą bosistą“. Hipiška, gamtiška jų muzika daug natūraliau skambėjo Vilniaus Botanikos sode, kai jie visai neseniai apšildė kitą „8 Days A Week“ rengtą koncertą – „Unknown Mortal Orchestra“. Buvo keista dabar juos matyti nejaukioje, industrinėje arenoje. Tačiau skambėjo puikiai, gal netgi kai kam tapo atradimu. O ir pasirinkimą supratau: nors stilistiškai jie ir per švelnūs aštriam, garažiniam Jacko White‘o rokui, vis dėlto turi tą jam svarbią pagarbos istorijai ypatybę. „Garbanotas bosistas“ yra muzikos mylėtojai, pačia gryniausia prasme. Gerai išmano istoriją, ją tęsia, transformuoja. Jie nėra revoliucionieriai, labiau saugotojai. Kaip ir Jackas White‘as.
J.White‘as – išskirtinė muzikos pasaulio figūra jau vien dėl to, kad žvelgia kiek plačiau nei daugelis. Jam svarbi ne tik jo asmeninė kūryba, bet ir muzikos archyvai, istorinės vertybės ir asmenybės. Pernai pasirodė jo prodiusuotas 4 dalių dokumentinis filmas „American Epic“, kuriame pirmąkart rodoma daugybė restauruotos vaizdo ir garso medžiagos iš 3 dešimtmečio, kai JAV atsirado galimybė įrašyti muziką.
Ir pačioje White‘o muzikoje atsispindi savotiškas senamadiškumo ir novatoriškumo derinys. Su klasikiniu bliuzroku, country motyvais jis nežaidžia – atvirkščiai, jaučia pareigą laikytis jų taisyklių. Dėl to „Rolling Stone“ šiemet ir rašė: „Net jei esate įsitikinę, kad rokas mirė (tai netiesa), niekas šiame amžiuje neįdėjo daugiau pastangų gaivindamas jo lavoną nei Jackas White‘as.“
Kai kam gal buvo staigmena, kad Jackas koncerte groja ir senuosius savo grupių hitus, ne tik naują solinę kūrybą. Mane šis faktas visad kiek nuliūdina: net tokio lygio menininkas yra priverstas eiti į kompromisus ir groti iki gyvo kaulo įsiėdusius hitus, užuot daręs ką norėjęs.
Šiaip ar taip, įspūdingiausia koncerte buvo stebėti Jacko judėjimą po sceną. Aiškiai matyti, koks aistringas, kone paaugliškas jo santykis su muzika. Bešokinėdamas po sceną jis lyg niekur nieko nusimesdavo gitarą ir prisėsdavo prie klavišinių ar būgnų. Muzika yra jį apėmusi, užvaldžiusi. Į muziką reaguoja kiekviena jo kūno ląstelė.
Lietuvoje „White Stripes“ įtaka buvo ribota – mes visgi labiau garbinam klasikinį roką. Išskirtinės kokybės, produktyvumo ir intelektualumo diskografija (14 albumų), įvertinta 12 „Grammy“ apdovanojimų, lietuviams liko kiek tolima. Žinoma, išskyrus liaudies daina tapusį superhitą, visų sporto varžybų skanduotę „Seven Nation Army“.
Tačiau didžiulis džiaugsmas scenoje matyti dar ne legendą, bet vienetinę, į nieką nepanašią asmenybę. Jau įėjusią į istoriją, bet vis dar ieškančią ir eksperimentuojančią, išrandančią save iš naujo.
