Šis operų dar nebuvo kūręs, bet iškart sutiko. Sutiko ir poetas Sigitas Geda. Visgi libreto teko palaukti porą metų. Dar kelerius metus užtruko muzikos kūrimas. Tuo metu Kernagiui „Eglė“ jau neberūpėjo. Keista, kad per tris dešimtmečius taip ir nepasisekė rasti finansavimo – net ir pernai Kongresų rūmuose opera pristatyta vien iš dirigento Gintaro Rinkevičiaus bei jo vadovaujamo Valstybinio simfoninio orkestro užsispyrimo bei geros valios.
Pastatyta dar sovietmečiu „Eglė“ lengvai būtų įsirašiusi šalia „Velnio nuotakos“, „Ugnies medžioklės su varovais“ ar „Meilės ir mirties Veronoje“. Dabar jos padėtis neužtikrinta.
Roko operų Lietuvoje juk jau buvome matę. Tos kelios, pagrindinės, rodos, brangios kiekvieno lietuvio širdžiai. Pastatyta dar sovietmečiu „Eglė“ lengvai būtų įsirašiusi šalia „Velnio nuotakos“, „Ugnies medžioklės su varovais“ ar „Meilės ir mirties Veronoje“. Dabar jos padėtis neužtikrinta. Tiesa, pats „Eglės, žalčių karalienės“ mitas taip pat iki šiol nepaskelbtas nacionaliniu epu, tad gal tokia lemtis.
Liepos 1-ąją, Šimtmečio Dainų šventės atidaryme, labiausiai pralošė ryžtingiausieji, nusprendę bjauriu oru atžliugsėti į Vingio parką. Pralošė ne dėl lietaus, o dėl menkos garso kokybės, anaiptol neskatinusios jokių didingų jausmų. Nesulaukus žadėtų 20 tūkst. žmonių, pernelyg nutolinta scena gailiai pranyko didžiulėje Vingio parko erdvėje. Operos pabaigą išvydusi kompiuterio ekrane nusprendžiau, kad pastatymas visgi buvo skirtas televizinei auditorijai. Susirinkusieji simbolinėje Nepriklausomybės mitingų ir Roko maršų erdvėje liko tiesiog šlapi ir sustirę – netapo vieningai švenčiančia minia. Gaila, nes ši roko opera tokios galios turi. Reikia tikėtis, jai rodyti dar bus palankesnių sąlygų – ir ne tik Palangos koncertų salėje (rugsėjo 8 d.), bet ir kitose, galbūt operai įprastesnėse erdvėse. Na, arba bent per televiziją.
Šįkart geriausias renginio efektas buvo nesiliaujantis lietus – juk pati opera yra apie Vandens ir Žemės stichijų susidūrimą. Amžino lietaus fone videoprojekcijos atrodė kaip darželinukų iškarpytos popierinės snaigės, priklijuotos ant lango stiklo. Kažkoks naivus šiuolaikinis įprotis kiekviename teatro pastatyme naudoti primityvius, žmogaus vaizduotei toli gražu neprilygstančius kompiuterinius vaizdelius. Jei žaibuoja – tai rodykim, kaip žaibuoja. Jei lietuvybė – tai rodykim šiaudinius sodus. Na, o jei jau žaltys – tai stambiu planu rodykim „Hobito“ drakono akį. Scenoje styrojusios plastikinės nendrės ir įstrižas vienuoliško choro išdėstymas būtų buvusios visiškai pakankamos dekoracijos.
Natūrali šiuolaikinio, feminizmo jau paauklėto žmogaus reakcija: „O tai kur pati Eglė?“ Nepaisant operos pavadinimo, Geda jai skyrė tik trečiaeilį, fone besiblaškančios vizijos vaidmenį. Tai visa ne ta maištininkė, kurią žinojome mokykloje. Toji išsiveržė iš savo konservatyvios, uždaros šeimos į „užsienį“, į paslaptingą vandenų kultūrą. Šioji Eglė – tipinė patriarchalinė lietuvaitė. Balta, trapi, beveik perregima jaunamartė, besiblaškanti tarp kerzuotų, šiltomis juodomis milinėmis aprengtų vyrų. Tokiam vaidmeniui labai tiko Monika Pundziūtė – „X faktoriaus“ laimėtoja, tapusi gana ryškia paauglių žvaigžde. Sielvartinga finalinė scena, kurioje ji daugiausia tyli nuleidusi tankias blakstienas, atitinka ir pačios Monikos – intravertiškos, bet prodiuserių seksualizuotos figūros įvaizdį.
Jeronimo Miliaus Žilvinas jautėsi gerokai tvirčiau. Gaila, kad Lietuvoje, bent kol kas, jam, kaip charakteringam, įvairialypiam atlikėjui nedaug tėra progų pasireikšti. Daugumos akyse jis vis dar siejamas tik su „Auksiniu balsu“ ar su metalo muzikos scena. Džiugu, kad jam ir Monikai teko tituliniai šios roko operos vaidmenys, tačiau kompoziciškai didžiąją laiko dalį abudu buvo nustelbti – pavyzdžiui, tvirto broliško Česlovo Gabalio, Raimundo Juzuičio, Rafailo Karpio trio.
Ir Rupūžės personažo, kuris, atrodo, specialiai rašytas Vladui Bagdonui. Arija apie žiurkes – iškart į aukso fondą. Aplyti akiniai, sunkus versto kailio paltas ir karinga emocija akimirksniu nukėlė į praeitį – būtent tą Nepriklausomybės aušrą, kai opera ir buvo sukurta. Ši arija leido pajusti ir Dainų šventės, ir Šimtmečio, ir Sąjūdžio 30-mečio, ir visų patriotinių švenčių dvasią – tokią, kokia ji ir turi būti. Nelengva, grubi, lietinga, reikalaujanti pastangų. Bet iškart jas visas atperkanti.
Gedos libretas – pribloškiantis. Daug kas gal norėtų pasigirti, kad jų poezijoje susijungia Lietuvos ir pasaulio istorija, Vandenų ir Žemės kosmosai, mitologija ir modernumas. Vilkončius Kernagiui kadaise teisingai pasakė: „Salomėjos poema netiks. Viskas parašyta vienu rimu, joje nėra dialogų ir monologų, pernelyg daug autoriaus pasakojimo. Sceninei dramai netiks.“ Užtat Geda kaip čia buvęs – dinamiškas ir didingas, dvasingas ir žemiškas, metaforiškas ir tiesmukas (pavyzdžiui, pabaigoje įsiminė Žilvino apgailimos bulvės ir pomidorai – jei bulvė dar šioks toks simbolis, tai pomidoras jau visiškai komiška vulgarybė). Librete Žilvinas organiškai tampa ir Visatos valdovu, ir Egipto dievu, ir pagonišku, ir krikščionišku simboliu. Norėtųsi šį tekstą perskaityti ir popieriuje – galėtų būti vadovėlyje šalia Salomėjos.
Sunku atsidžiaugti dėl kompozitoriaus Vilkončiaus, sulaukusio operos premjeros. Neplanuotai „Eglė“ tapo jo gyvenimo veikalu. Jei būtų pasirodžiusi savo metu, šiandien drąsiai sakytume – svarbiausiu. Jaučiasi, kad kuriant „Eglės“ muziką mokytasi iš „Jėzaus Kristaus Superžvaigždės“ – ji turi savo laiko ženklą. Bet anaiptol neatrodo pasenusi. Ne veltui orkestras atsidūrė būtent tarp meldų – Vandenų karalystėje. Iš jo pusės buvo laukiama tos pieno ar kraujo putos. Muzika, kaip ir poezija, atstovavo progresyviam, kūrybiškam, gaivališkam pradui – tik juodvi ir galėjo konkuruoti su lietumi.
