Pasirodymai Berlyne, Zalcburge, Vienoje, Paryžiuje ir Romoje jau tapo solistės kasdienybe, o tarp naujausių darbų – specialiai jai rašoma opera pagal italų kino genijaus, rašytojo ir intelektualo Piero Paolo Pasolini dramą „Orgija“. Užtat Lietuvoje A.Stundytė – reta, bet itin laukiama viešnia, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusi solistė į užsienį išvyko daugiau nei prieš du dešimtmečius. Nuo 2003 m. ji dirbo Kelno operoje, nuo 2008 m. pradėjo savo karjerą kaip laisvai samdoma menininkė.
Lietuvos žiūrovai su A.Stundyte iš arčiau susipažinti galėjo 2011 m., kai ji trumpam prisijungė prie „bohemiečių“, atlikusi pagrindinį vaidmenį Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje čekų kompozitoriaus Leošo Janáčeko operoje „Katia Kabanova“.
„Tai, ką aš dainuoju užsienyje, – keistos operos ir keistas repertuaras. Net ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nėra, į ką įšokti spontaniškai, neplanuotai“, – sako A.Stundytė.
Tačiau ji pripažįsta, kad radikalūs, ekscentriški operų spektakliai ir nestandartiniai vaidmenys jai labai patinka: „Nežinau, kaip Lietuvos publika į juos reaguotų, nes tokių operų Lietuvoje ji nėra mačiusi.“
Kviečiame skaityti interviu su A.Stundyte, kurį ji sutiko duoti prieš koncertą Vilniuje.
– Aušrine, šiuo metu gyvenate nedideliame Tiurnhauto mieste Belgijoje, netoli Olandijos sienos. Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?
– Lietuvoje gyvena mano mama, sesuo ir geriausi draugai, tad stengiuosi grįžti, kai tik galiu. Aišku, tai visada priklauso nuo to, kiek laisvo laiko turiu tarp repeticijų ir spektaklių.
– Lapkričio 24 d. kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksite Richardo Strausso „Keturias paskutines dainas“. Kuo Jums įdomus šis kūrinys?
– Tai turbūt vienas iš gražiausių dainų ciklų, kuriuos esu girdėjusi. R.Straussas parašė šį ciklą likus metams iki savo mirties – visa muzika persmelkta išmintinga ramybe, giliu suvokimu, kad viskas laikina, ir dėkingumu gyvenimui už tai, kad jis buvo. Mane iki širdies gilumos pripildo neaprėpiamas grožis ir gėris, kai klausausi šios muzikos, joje nėra nei lašo gailesčio, dramos, liūdesio. Tiesiog palaima ir dėkingumas, toks gilus, kad jis įmanomas, tik kai jau nustoji žaisti ego žaidimus, nieko nebandai įrodyti ar pasiekti. Kai tiesiog esi ir žvelgi į viską tarsi iš viršaus.
– Dainuojate garsiausiuose operos teatruose. Ar yra vieta, kurioje dirbdama jaučiatės geriausiai, kur Jums artimiausia kultūrinė, darbinė atmosfera?
– Iš tiesų visi operos teatrai, kuriuose dabar dainuoju, yra be galo profesionalūs ir suteikiantys visas įmanomas sąlygas darbui ir kūrybai, sunku kažką išskirti. Nebent Zalcburgą, kur skiriama dar daugiau dėmesio, laiko ir visokeriopos paramos.
– Papasakokite, kaip ruošiatės spektakliui? Kokia būna Jūsų dienotvarkė, kas Jums padeda susikaupti ir jos laikytis?
– Pasiruošimo spektakliui mane išmokė mano brangi profesorė Irena Milkevičiūtė. Visą dieną skiriu spektakliui, su niekuo nebendrauju, „įlendu į tunelį“, medituoju, paskui pradedu žadinti kūną joga, 3 valandas prieš spektaklį einu į teatrą ir pamažu pradedu prasidainuoti, užsivesti ir emociškai. Įdomu, kaip visa sistema jau pati žino, ką daryti. Spektaklio priešpietį paprastai esu beveik depresijoje – visa energija absoliučiai nuliniame lygmenyje, neturiu nei fizinių jėgų, nei emocinių. Anksčiau panikuodavau, kad tokioje būsenoje niekaip nesudainuosiu spektaklio. Dabar žinau, kad mano kūnas pats viską žino ir ruošiasi vakarui.
– Kaip geriausiai pailsite? Kas Jus įkvepia?
– Esu tipiška introvertė. Man reikia daug vienatvės, ramybės ir kiek galima daugiau gamtos. Laimei, mano artimieji tai supranta ir duoda man tiek laiko ir erdvės, kiek man reikia.
Man reikia daug vienatvės, ramybės ir kiek galima daugiau gamtos.
– Savo karjeros viršūnę pasiekėte ekscentriškais, dramatiškais, iššūkių kupinais vaidmenimis. O kaip gyvenime – Jums patinka drama, adrenalinas, ar vis dėlto daugiau vertinate ramybę?
– Esu „harmonijos narkomanė“, man tiesiog būtina, kad santykiai mano aplinkoje būtų draugiški, harmoningi ir taikūs. Be galo sunku būti tarp žmonių, kuriems konfliktai yra tarsi gyvenimo druska. Kartu aš jais žaviuosi… ne jų poreikiu konfliktuoti, ne. Bet jų sugebėjimu išlikti nepaveiktais ir netgi mėgautis tuo.
– Viename interviu esate sakiusi, kad Jums ypač artimas XX a. operos repertuaras, kuris Lietuvoje vis dar mažai pažįstamas. Kuo jis Jus žavi?
– Jeigu viską suvestume į vieną aspektą – tai būtų sceninis laikas. Operose iki XIX a. pabaigos tekstas labai smarkiai „atsilieka“ nuo veiksmo, muzika užima daug didesnę erdvę. Tokiu būdu darosi labai sunku natūraliai ir įtikinamai vaidinti. Man opera visų pirma yra muzikinis teatras, vaidyba lygiaverčiai svarbi muzikai, todėl vėlesnio laikotarpio operas tiesiog daug maloniau vaidinti.
– Jūsų grafikas suplanuotas keliems metams į priekį. Kokių ateities projektų laukiate labiausiai?
– Dabar kaip tik intensyviai mokausi ką tik parašytą operą pagal Piero Paolo Pasolini dramą „Orgija“. Tai – pirma opera, kurią kompozitorius Hectoras Parra rašo specialiai man ir mano kolegai baritonui Leigh‘ui Melrose, ispanų režisieriaus Calixto Bieito užsakymu. Tai turėtų būti labai intensyvi produkcija. Taip pat be galo džiaugiuosi vėl dainuodama savo mylimiausią rolę – Kateriną Izmailovą Dmitrijaus Šostakovičiaus operoje „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, šį kartą dviejuose pastatymuose iš eilės – Vienoje ir Ženevoje.
