70 cm³ of Your Chest – at first Chaos came to be
Staigiai išnykusi emo paauglių mada pastaraisiais metais grįžta kur kas grubesniu pavidalu – screamo, kuris muzikiniu atžvilgiu artimas hardkorui, bet emociškai daug intymesnis, jausmingesnis, ne agresyvus, o tragiškas. Dvi kiek plačiau žinomos šio žanro grupės iš Vilniaus – „No Real Pioneers“ ir „70 cm³ of Your Chest“ šią vasarą drauge surengė nedidelį turą po Europą.
„70 kubinių tavo krūtinės ląstos centimetrų“ (man tai vienas geriausių grupės pavadinimų Lietuvoje per daug metų) susibūrė vos prieš dvejus metus, ir tai jau antrasis jų albumas. Savo muziką jie vadina hopecore‘u, bet tą viltį čia ne taip lengva išgirsti. Šis pasaulis – tai skirtis / Tarp dangaus ir žemės / O aš įstrigęs neaprėpiamos maišaties tarpeklyje / Įkalintas bespalviuose pojūčiuose / Siekiu aukštumų / Bet visi esame atsitiktinumo viršūnėje (versta iš anglų kalbos). Skirtingai nei „Pionieriai“, kurių tekstai asmeniškesni ir fragmentiškesni, šie dėstomi pilnais sakiniais, ilgais žodžiais ir sudėtingomis konstrukcijomis. Kaip ir ankstesniame, jausmai reiškiami ne tik muzikine dinamika, bet ir kosmoso, planetų metaforomis. Šią koncepciją grupė pagirtinai išlaiko visame albume.
Skausmingai mėgaudamasi albumą sukau daugybę kartų, ypač kūrinį „The Primordial Mix of Elements“, kuriame kosmoso formavimasis pasiekia postrokinę kulminaciją.
Blaqstarr – Moan Her, Lease Her
Londone gyvenanti lietuvė Mamiko Motto – elektroninės muzikos kūrėja, prodiuserė, o dabar ir muzikos leidyklos „Gass“ įkūrėja. Būtent šioje leidykloje pasirodė Blaqstarr mini įrašas. Blaqstarr – JAV reperis ir prodiuseris, geriausiai žinomas dėl darbo prie sėkmingiausio reperės M.I.A. albumo „Kala“.
Penki „Moan Her, Lease Her“ kūriniai – tokie skirtingi ir kupini subtilių idėjų, kad trumpas įrašas skamba kaip visiškai pilnavertis. Kiekvienas kūrinys hipnotizuoja vis kitomis priemonėmis – įkyriai kartojama viena repo fraze, plojimu, svaigiu vokalu ar triphopo ritmu. Tamsus, gundantis, mažumėlę net gašlus albumas išleistas dar ir su erotine spalvinimo knygele.
Alex Cameron – Jumping The Shark
Vaizdo klipuose Alexas Cameronas iš Sidnėjaus atgal sulaižytais plaukais lynchiškos užuolaidos fone šoka lyg girtas Nickas Cave‘as. Šitas creepy bičas tikrai priekabiautų prie tavęs bare, nepaisydamas pasišlykštėjusių žvilgsnių, ir galiausiai užmigtų prie kažkelintos brangaus gėrimo taurės. (Personažas su dirbtinėmis raukšlėmis bei randais kuriamas ir žavingoje interneto svetainėje: http://alexcamerononline.net.au)
Camerono baritonas primena tai Bruce‘ą Springsteeną, tai Brandoną Flowersą iš „The Killers“. O sintezatoriai – pigius kabaretus. Viskas čia ironiška, nepatogu, sulėtinta, suprastinta. Ir kinematografiška: kiekvienoje dainoje Cameronas matuojasi naują kaukę – alkoholiko, sukčiaus ar šiaip niekšelio, ir pasipasakoja apie savo žlugusias ambicijas: Po velnių, aš pati girčiausia ir baisiausia mergina bare / Jo, kas tu per vienas, kad aiškintum, jog negaliu palikti savo vaiko mašinoje?
Labai smagus albumas keistiems šokiams paryčiais.
Ed Harcourt – Furnaces
Britas Edas Harcourt‘as yra parašęs dainų Lanai Del Rey, Marianne Faithfull, Sophie Ellis-Bextor ir kt. Ankstesni jo soliniai albumai nesulaukė didelės šlovės, išskyrus debiutinį, prieš 15 metų nominuotą „Mercury“ apdovanojimui. „Furnaces“ – jau septintasis ir pagaliau pavykęs. Akivaizdu, kad Harcourt‘as moka rašyti dainas – gotišką popmuziką, kurioje šiurpi Nicko Cave‘o (ir vėl jis!) tamsa staiga praplyšta stadioniniu himnu. Sunku įvertinti, kiek tai retro muzika (kai kas skamba kaip „Garbage“ ar kitos postgrunge grupės, kai kas – lyg Davidas Gray‘us), – juolab kad dabar kuo labiau retro, tuo šiuolaikiškiau.
Melancholiškas albumas kabina preciziškai aranžuotomis melodijomis ir klastingai švelniu vokalu, nereikalaudamas didelio emocinio įsitraukimo. Pats Harcourt‘as sako norėjęs parašyti muziką, pagal kurią žmonės galėtų „verkti, dulkintis ir muštis“.
The Parrots – Los Niños Sin Miedo
10 dainų per 25 minutes – lakoniškumas muzikoje mane visad labai vilioja. Jis dažniausiai reiškia, kad dainos bus pankrokiškos, nerūpestingos ir per daug nenucackintos. Būtent toks šis albumas ir yra. Ir jis tai jau tikrai retro. Kaip rašo vienas kritikas, „vienintelė aiški nuoroda, kad [albumas] įrašytas ne prieš 30 metų, yra ta, kad viena daina pavadinta „Windows 98“.
„Papūgų“ trio iš Madrido aiškiai patinka ir latino rimai, ir „The Ramones“, ir Bobas Dylanas. Prarūkytas vokalas, maišantis ispanų ir anglų kalbų žodžius, sklinda iš tikro skardinio garažo. Tai pirmas pilnas grupės įrašas, nors drauge jie tūsinasi (ir groja) jau nuo 2008-ųjų.
Beje, panašu, kad galima kalbėti apie kylančią Ispanijos garažinio lo-fi roko sceną: šiemet tai jau trečia nauja šio žanro ispanų grupė (po „Mourn“ ir „Hinds“), išleidusi puikų albumą.
