Without Letters – Unfollow
Lietuviškas indie rokas kelerius metus mano ausyse buvo susiliejęs į vienodoko skambesio masę – minkomą brangiais instrumentais, profesionaliai ir labai rimtais veidais. Bet šiemet „Colours of Bubbles“ išleido įspūdingą roko himnų albumą, naujienas netrukus planuoja „Deeper Upper“, o štai ir „Without Letters“ pristato antrąjį mini albumą (https://withoutletters.bandcamp.com). Pastarieji su minimaliu produkcijos kiekiu buvo susikrovę daugiausiai respekto taškų. Itin aukštai užkeltus klausytojų lūkesčius grupė apramino porai metų pasitraukusi į scenos šešėlius.
Iš tų šešėlių jie dabar ir smogė su singlu (bei įspūdingu režisierės Saulės Bliuvaitės klipu) „Heritage“. Albumas „Unfollow“ – ne tik brandus, bet ir drąsus, avangardinis (ne veltui tarp penkių grupės narių yra vieni kiečiausių elektronikos scenos atstovų – Fingalick ir Miša Skalskis). Ir iš muzikos, ir iš grupės pasisakymų matyti, kad jiems tapo aiškiau, kas jie yra ir ką nori daryti. Pradėję nuo matematiško, instrumentinio, laisvos struktūros roko „Without Letters“ šiam įrašui įkvėpimą rado 10 dešimtmečio techno, footwork muzikoje. Nors trūkčiojantiems šokiams pakaktų ir šaltos, bežodės „gitarinės elektronikos“, nuolat kintantį ritmą suvaldo vokalas, vietomis ramus lyg kokių „Massive Attack“, vietomis agresyvus lyg kokių „The Prodigy“.
Dabartinė grupės kūryba lietuviško roko kontekste atrodo mažų mažiausiai revoliucingai, elektronikos scenoje, pasitelkę vizualinius papildus, jie turėtų jaustis kaip namie, o pasirodyti džiazo festivalyje galėtų tapti visai įdomiu iššūkiu. „Unfollow“ – neabejotinai, vienas iš kelių svarbiausių šių metų lietuviškos muzikos albumų.
Nicolas Jaar – Sirens
Kai 2011 m. pasirodė debiutinis albumas „Space Is Only Noise“, šiam amerikiečiui tebuvo 21-eri, tad dar spėjo būti pavadintas vunderkindu. Po to jis grojo projekte „Darkside“, du kartus koncertavo „Lofte“, sukūrė alternatyvų garso takelį 1969 m. armėnų filmui „Granato spalva“ bei oficialų prancūzų filmui „Dypanas“ (šiuo metu rodomas Lietuvos kino teatruose), o dabar pagaliau įrašė ir antrą pilną solo albumą.
Lėta Jaaro elektronika skirta ne tiek šokiams, kiek hipnozei, analizei ar tiesiog tamsiai nuotaikai kurti. Ji poetiška ir intelektuali, kupina aliuzijų į kitus kūrinius, o šįkart – dar ir politinių motyvų. Jaaras albume atidavė duoklę savo čilietiškoms šaknims, menininkui tėvui ir ispanų kalbai. Viskas čia atlikta, įrašyta ir prodiusuota paties Nicolo. Jo kūryba išlaiko popmuzikos lengvumą, prieinamumą (klausymas reikalauja kur kas mažiau pastangų nei kokių „Radiohead“), bet dėl daugiasluoksniškumo, eksperimentų nenusibosta net po daugybės perklausų.
Nick Cave and the Bad Seeds – Skeleton Tree
Su lengva, modernia Nicolo Jaaro tamsuma savotiškai galima gretinti ir sunkią, skausmingą, archajišką Nicko Cave’o ir „Blogio sėklų“ tamsą. 16-tasis jų albumas neatsiejamas nuo tragiško konteksto – pernai žuvo Cave’o paauglys sūnus. Kaip žiaurokai skelbia „Pitchfork“ recenzijos antraštė, „Nickas Cave’as visad žaidė su mirtimi. Dabar jis stoja su ja į akistatą.“ Tikra tiesa: daugybė žmonių mirė ar buvo nužudyti Cave’o tekstuose. Naujajame albume nebėra tokių išplėtotų prozinių siužetų – tekstai fragmentiški, sapniški, gamtines ar religines metaforas (Buvau elektrinė audra suspaudęs dubenį ant vonios grindų / Mano kraujas buvo pilnas krešulių ir svetimų ligų / Mano baisi siaura atmintis prarijo mane visą / Tais metais oficialiai tapau Jėzaus nuotaka) staiga keičia elementarios saviguodos frazės (Viskas bus gerai).
Gedėjimo linija įspūdinga ir tekstuose, ir muzikoje (gaila, neišlaikant nuoseklumo, keliuose kūriniuose apdainuojama „moteris raudona suknele“, bet pasistengus ir ją įmanoma įtraukti į pagrindinį pasakojimą apie gyvenimą po netekties). Albume daug tylos, ledinio smuiko virpesio, tolimo fortepijono, – instrumentinė pusė tiesiog atima žadą.
Pats Cave’as visad daugmaž toks pats, tik tiek, kad šįkart nebegąsdina riksmais, daugiau šnabžda, deklamuoja (vokaliai ypač išsiskiria mieguistas kūrinys „Rings of Saturn“). Cave’o su niekuo nesupainiosi, būna, kad jis baisiai nusibosta, bet būna ir taip, kad nieko kito negali klausytis.
Slaves – Take Control
Punks not dead, – tebeskelbia sienos miestų užkampiuose. Tą patį skelbia ir britai „Slaves“. Tiesa, kai pernai jų debiutas pasiekė 8 vietą tarp perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų ir buvo nominuotas prestižiniam „Mercury“ apdovanojimui, grupė sulaukė prabudusių „tikrų pankų“ prakeiksmų už parsidavimą popkultūrai. „Vergams“ tai, rodos, nė motais, nes jie patys turbūt nežino, kiek jų muzika rimta, ir kiek ironiška (nebūtų XXI amžius!).
Mane „Slaves“ pavergia dėl minimalios grupės sudėties (du agresyvoki bernai, lyg iš britiškų filmų apie futbolo sirgalių gaujas), rėksmingai reperiško vokalo (albumą prodiusavo legendinės hiphopo grupės „Beastie Boys“ narys Mike D, – „Slaves“ atvirai rodo tęsiantys smagias jų hardkoro tradicijas), įsimenančių priedainių, antiintelektualaus tūso atmosferos ir drauge aiškios žinutės.
Lauki traukinio / Spoksai į švieslentę / Nusiteikęs skųstis / Prisimeni senus gerus laikus / Kaip ten viskas buvo / Susiimk, žmogau / Tau dar tik 23-eji / Ko dabar imsies? – grupė atakuoja pinigų kaupimą, pasyvumą, abejingumą (žr. albumo pavadinimą), pasidavimą kasdienei monotonijai. Ir daro tai labai linksmai.
Angel Olsen – My Woman
Ši 29-erių amerikietė, atėjusi iš folko scenos, rugsėjį buvo mano mėgstamiausia moteris. Labiausiai dėl grunge‘inės idėjos: melancholija, skausmingas nusivylimas ar pyktis – viskas gaubiama nenusakomos ironijos. Nuo griežtų gitaros rifų lengvai pereinama į smagų šūkčiojimą (Užsičiaupk ir pabučiuok mane), o tada – į ilgesingą baladę. Bet viskas sustyguota į nesudėtingas melodijas (vienai gražiausių dainų „Never Be Mine“ pakako trijų akordų ir retro skambesio).
Na, o stiprus Olsen balsas – tiesiog smūgis į paširdžius kiekvienam grunge‘o mėgėjui. Lyg kuklesnė Courtney Love versija. Bet net ir švelnių intonacijų nepavadintum „angeliškomis“ – vien dėl to kiekvieną natą persmelkiančio nuovargio. Taip išvargina tik prieštaringi jausmai (Aš įsimylėsiu ir pabėgsiu), ir jėgų tada lieka tik viską iškalbėti pačiais paprasčiausiais žodžiais: Vis tiek turėsi pabusti / ir kažkuo būti.