Mano juodoji sesuo – Svetimi
Netikėčiausias šių metų albumas Lietuvoje. MJS gyvai mačiau vieną kartą, maždaug prieš dešimtmetį. Atrodė ir skambėjo keistai, jokio įspūdžio nepaliko. Ne tie laikai buvo. Jų laikas buvo 10 dešimtmetis (grupė susibūrė 1991 m. (!), tai jų septintas albumas) ir jų laikas yra dabar. „Solo ansambliui“ tapus vienais iš alternatyvios muzikos headlinerių Lietuvoje, galima spėti, kad šaltos sintezatorinės darkwave muzikos tik daugės.
Įstabus yra pirmasis albumo kūrinys „Tu seniai užmaršty“, kuriame ilga didinga instrumentinė įžanga pereina į susintetintą vokalą ir porą grėsmingų posmelių: tavo spalvos jiems tuščios / ir tiesa banali / prabanga dengtas purvas / ar dėl to tu gyveni? O po šito egzistencializmo subtiliai suskamba paauglystės diskotekas primenanti technūškė. Ir muzika, ir tekstai turi malonų 10 dešimtmečio kičo prieskonį, kuris šiandien yra tiesioginis raktas į sėkmę.
Tekstuose (visi jie lietuviški) pasitaiko romantizmo (angelų, žvaigždžių ir begalybės), Mamontovo (kiek trunka viena sekundė / ar tik tiek, kiek žinome mes?), socialinės kritikos (tai, kuo tiki šventai – / šlamantys pinigai) ir karinės leksikos (kulkos, priešai, taikiniai). Įspūdingai skamba žemas, niūrus vokalas (susilpnėjantis dainuojant aukščiau ir švelniau). Be to, albumas išleistas išskirtinai gražiame vinile.
Iš kitos epochos atklydusi „Mano juodoji sesuo“ šiandien skamba madingai – jau tiesiog matau juos apdūmytoje „Kablio“ ar „Pelėdos“ scenoje. Turiu dar slaptą svajonę, kad tokioje alternatyvioje scenoje pasirodytų ir „Lemon Joy“, bet jiems bus kiek sunkiau sugrįžti iš popkultūros.
Foo Fighters – Concrete and Gold
Dave‘as Grohlas yra labai fainas žmogus, sveiko proto, linksmuolis, visų draugas. Ir labai geras būgnininkas. Būtent jo reikėjo, kad „Nirvana“ virstų megažvaigždėmis. Jo parako pakanka, kad „Foo Fighters“ net šiandien tebėra viena didžiausių roko grupių pasaulyje. Gyvai jie vis dar pritrenkia gryna rokenrolo energija, daug stipresne nei, pavyzdžiui, patys sau nusibodę „Red Hot Chilli Peppers“.
Kita vertus, tas Grohlo linksmumas ir sveikaprotiškumas mane savotiškai nuo jo ir atstumia. Mirties ir depresijos pažymėto grunge‘o kontekste tai tarsi nepadoru. Tokia ir „Foo Fighters“ muzika – trumpai tariant, be gelmės. Tiesiog trankus ir smagus rokenrolas. Šitai, žinoma, gali būti ir privalumas (ypač klausantis gyvai, vasarą, festivalyje).
Devintas foofighterių albumas – kaip jiems – yra netgi labai geras. Ypač tos vietos, kuriose Grohlas rėkia iš visų plaučių – tą jis galėtų daryti dažniau, nes šiaip jau nėra itin spalvingas vokalistas. Gerai skamba ir singlas „The Sky Is a Neighborhood“, kuriame vokalas paskandinamas kitų instrumentų triukšme. Tekstai, kaip ir anksčiau, nėra kuo nors ypatingi – tradicinė roko poezija su trupučiu abstrakčios politikos.
Albumą prodiusavo Gregas Kurstinas, Adelės „Hello“ bendraautoris. „Foo Fighters“, kaip ir „Queens of the Stone Age“, nusprendė tradicinį hardroką sušiuolaikinti pasisamdydami popmuzikos prodiuserius. Todėl šiame albume daug daugiau niuansų ir smulkių stilistinių triukų. Bet grupė vis tiek lieka savo jau ištyrinėtoje teritorijoje ir tiesiog kala ortodoksinį stadioninį roką.
Šiam žanrui šiandien jau visiškai nuėjus į antrą planą, FF toliau išdidžiai neša jo vėliavą, su ja neatrodydami nei juokingai, nei apgailėtinai. Kaip rašė vienas kritikas, vis dar neįmanoma nemėgti foofighterių.
The National – Sleep Well Beast
Amerikiečiai „The National“, susikūrę vos ketveriais metais vėliau už „Foo Fighters“, priklauso visai kitai roko epochai: tai jau šiuolaikinis indie rokas, postpankiškai nugesintas, prislopintas ir intelektualus. Kaip ir FF, nacionalai yra labai stabili grupė. Tik šiuo atveju rezultatai gerokai įdomesni.
Sakoma, kad „The National“ yra viena iš retų grupių, kuriančių muziką suaugusiesiems. Septintajame albume tai tikrai akivaizdu, nes pagrindinis leitmotyvas – santuokinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės. (Tekstų bendraautorė yra grupės frontmeno Matto Berningerio žmona.) Dainuojama ne apie tai, kaip mėgautis gyvenimu, o kaip jį paprasčiausiai ištverti. Taip pat, žinoma, truputį padainuojama ir apie Ameriką ištikusius politinius košmarus: Sapnuoju nepažįstamus kastratus / Giedančius mums iš medžių / Sapnuoju prezidentą ir pirmąją ponią / Giedančius mums iš jūros.
Muzikiniu atžvilgiu „The National“ irgi labai brandūs. Visada daugmaž žinai, ko tikėtis, bet tai ne tiek nuviliantis vienodumas, kiek įkvepiantis stabilumas: štai, įmanoma ir nenusigroti. Dėl to taip pat sakoma, kad būti šios grupės gerbėju labai lengva.
Berningerio baritonas neabejotinai išskirtinis ir nuostabus, bet/nors irgi visada toks pats. Taip pat jis skamba ir šįkart – lyg bijotų kaimynus prižadinti. Ramybė ir susivaldymas dramatiškomis akimirkomis primena Leonardą Coheną. O jei truputėlį įsismarkauja, iškart girdisi Nickas Cave‘as.
Vis dėlto vokalinę hipnozę labai sėkmingai atsveria instrumentinė pusė. Geriausiai suskamba net ne styginiai ar gitaros solo (soliakai šiaip jau grupei nebūdingi), o sintetiniai, elektroniniai garsų ciklai, tarsi nuskausminantys balso intymumą (ypač dainoje „I‘ll Still Destroy You“). Todėl jei pavyksta ausis nukreipti anapus dominuojančio balso, iškart darosi aiškiau, kodėl būtent „The National“ iš viso indie katilo tapo didžiąja grupe.
Dälek – Endangered Philosophies
Kartu su „Death Grips“ bei „Shabazz Palaces“, „Dälek“ yra vienos svarbiausių eksperimentinio hiphopo grupių. Nuo 1998 m. jie su repu jungia shoegaze, krautrock, noise, industrinę muziką. Trinamos ribos tarp hiphopo, roko ir kitų dar sunkesnių žanrų piktina puristus, mėgstančius muziką sudėlioti į normalias lentynėles. Viename kūrinyje grupė savo įtakomis įvardija ir saksofonininką Johną Coltrane‘ą, ir postpanko klasikus „Joy Division“.
Po pertraukos grįžę „Dälek“ dabar išgyvena tokį kūrybinį pakilimą, kokį šiandien sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, tarp roko muzikantų. Bendros muzikinės tendencijos ir pasikeitęs politinis JAV klimatas yra labai palanki terpė intelektualiam hiphopui, net ir tokiam tamsiam ir agresyviam.
Brutali ir atmosferiška muzika tinka socialiai sąmoningiems tekstams. Grupė kritikuoja plintantį antiintelektualizmą: Protingieji gedi intelekto, kadaise akivaizdžios tiesos dabar palaidotos po šlykščia retorika. Ir, neišvengiamai, Donaldą Trumpą: Išrinktieji lyderiai šūkauja neturėdami argumentų / Kai kurie elgiatės lyg Harriet Beecher personažai.
Open Mike Eagle – Brick Body Kids Still Daydream
36-erių Mike‘as Eagle‘as yra baigęs psichologijos studijas, kuria repo ir komedijos podkastus, o šiemet turėtų debiutuoti ir kaip TV laidos vedėjas. Jo muzika – taip pat alternatyvus hiphopas. Nors, palyginti su „Dälek“, čia skambesys mažorinis, tačiau tekstai taip pat susiję su amerikietiška realybe ir politika, tiksliau – jos pasekmėmis.
Šeštasis albumas skirtas vietai, kurioje Mike‘as užaugo – komunalinių butų kvartalui, garsėjusiam nusikalstamumu, bet buvusiu namais tūkstančiams žmonių. Čikagai gentrifikuojantis, namai panaikinti. Albume kuriama paralelė tarp šių vargingų namų ir juodaodžių kūnų, kurie patiria teisėsaugos abejingumą bei žiaurumą (tai mano griaunamo kūno garsas). Apie socialines problemas jis turi tiek daug pasakyti, kad viena daina baigiasi dar jam berepuojant.
Rasizmo ir ekonominės nelygybės problemos reperiui nėra abstrakčios ir tolimos. Jis kalba asmeniškai ir su humoru (aš esu vienas iš geto superherojų). Repas skaidrus, o šviesi, energinga gitarų, pučiamųjų, sintezatorių muzika traukia šokti.
Mike‘ui priskiriamas termino art rap išradimas: juo ne tik atsiribojama nuo komercinio repo, bet ir pabrėžiama, kad ne vien roko muzikai yra būdingi subtilūs stiliaus niuansai.
