Garsiojo Tbilisio valstybinio operos ir baleto teatro solistai: Tamaz Saginadze (tenoras), Sulkhan Gvelesiani (baritonas), Vano Galuashvili (bosas-baritonas), Levan Makaridze (bosas), Gocha Datusani (bosas) – yra dalis ansamblio „Suliko“, kurį sudaro pagrindiniai teatro solistai, bei kuris nuolat dalyvauja savo šalies Vyriausybės organizuojamuose renginiuose ir kaip kartvelų kultūros ambasadorius koncertuoja visame pasaulyje.
Programa su daugiabalsėmis kartvelų liaudies dainomis yra unikali – tai viena iš seniausių dainavimo tradicijų pasaulyje, kuri yra įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
Balsingieji kartvelai jau atvyko į Lietuvą ir surengė jau tris koncertus Šakiuose, Troškūnuose (Anykščių raj.) bei Panevėžyje, kur lietuviškai, pritariant Panevėžio muzikinio teatro orkestrui, sugiedojo Tautišką giesmę.
Belaukiant koncertų Kaune ir Vilniuje, pasikalbėjome su operos solistais apie Lietuvą, draugystę tarp ansamblio narių ir kartvelų santykius su daina.
Lietuvoje koncertuosite ne pirmą kartą. Kokį įspūdį jums paliko mūsų šalis, žmonės, ateinantys į jūsų koncertus?
Tamaz Saginadze: mes esame laimingi kiekvienąkart sugrįždami į jūsų šalį. Vertiname ypatingą ryšį su lietuviais. Tai mums labai svarbu.
Dainuodami jaučiame, kad auditorija yra jautri, jausminga ir spinduliuoja meilę. O toks šiltas priėmimas visada nuteikia geram pasirodymui.
Ansamblis „Suliko“ daug koncertuoja visame pasaulyje reprezentuodamas Sakartvelo kultūrą. Kokia šalis arba koncertinė vieta jums įsiminė labiausiai? Arba kur norėtųsi sugrįžti?
Vaniko Galuashvili: iškart ateina į galvą mūsų pasirodymas Tunise, Hamameto mieste, kur mes dainavome ant griuvėsių, buvo labai jautru ir simboliška.
Bet, atvirai kalbant, mes mėgstame grįžti ten, kur esame laukiami, nes mes vertiname žmones, klausytojus, kurie ir yra svarbiausi. Juk mes dainuojame jiems.
Ansamblį „Suliko“ sudaro dešimt žmonių. Šįkart į Lietuvą atvykote penkiese. Kokie jūsų santykiai ansamblio viduje, ar draugaujate, ar susitinkate nekoncertuodami?
Gocha Datusani: taip, teisingai, ansamblyje iš viso dešimt žmonių. Bet mes visi draugaujame nuo vaikystės. Esami artimi ir geri draugai.
Žinote, Sakartvele yra paplitusi patarlė: jeigu nemyli žmogaus, kuris stovi šalia tavęs ir dainuoja, nieko gero iš to dainavimo neišeis. Taip kad ansamblyje dainuoja patys geriausi žmonės, kurie yra puikūs draugai.
Vaniko Galuashvili: kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad aš esu kelių ansamblio narių vaikų krikštatėvis, o tai daug ką reiškia.
Ką kartvelui reiškia daina, muzika? Kokią vietą ji užima jo gyvenime?
Vaniko Galuashvili: Daina kartvelui tai gyvenimas, tai jo kasdienybė, tai jo siela. 90 procentų kartvelų yra dainuojantys.
Juk visiems yra žinomos kartvelų užstalės, kurios neapsieina be dainų. Nieko neįvyksta be dainos. Turime daugybę dainų apie darbą, meilę, draugystę.
Tikriausiai nėra nei vieno veiksmo ar jausmo, kurio kartvelas nebūtų apdainavęs. Daina – tai siela, tai nuoširdumas, tai mūsų tautos garbė. Kai kartvelas dainuoja, jis jaučiasi pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje.
Nenuostabu, kad šių metų kovo mėnesį į „Suliko“ pasirodymus susirinko pilnutėlės salės Kaune ir Vilniuje, tačiau pateko ne visi norintys. Tad kvintetas, geros muzikos ekspertų „Bardai LT“ kvietimu, sugrįžta, kad pradžiugintų visus, kam artima kartveliška kultūra.
Subtilaus ir sodraus kartvelų dainavimo perlas, tautinio identiteto skleidėjai, lietuvių itin mėgstami ir išsiilgti sąskambiai, balsų polifonija – visa tai kvinteto koncertuose.
Kalbino Alina Semionova.
