Festivalį „Kaunas Jazz“ ir muzikantą sieja ypatingi ryšiai – P.Vyšniauskas yra vienas iš tų muzikantų, kurie Kaune vykstančiame renginyje dalyvauja nuo pirmųjų metų. Aktyviai su įvairiais kolektyvais ir projektais koncertuojantis saksofonininkas, užsiima ir pedagogine veikla – yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, taip pat organizuoja meistriškumo kursus, globoja jaunus muzikus. Pernai rudenį ir taip jau sausakimšoje darbotvarkėje atsirado dar viena veikla – muzikos klubas „Jazz kablys“. Todėl rasti laiko pokalbiui su „15min“ jam pavyko tik vėlyvą vakarą.
– „Kaunas Jazz“ festivalyje dalyvaujate nuo pirmųjų metų. Kai kas Jus laiko neoficialiu šio renginio talismanu. Kaip Jūs pats vertinate „Kaunas Jazz“ bendrame Lietuvoje vykstančių džiazo renginių kontekste?
– ,,Kaunas Jazz“ atsirado pačiu laiku, kartu su Lietuvos nepriklausomybės aušra. Man sunku šį festivalį vertinti, nes esu stipriai prisidėjęs prie jo šaknų išbujojimo. Tačiau pats laikas jau parodė, kas yra ,,Kaunas Jazz“ ir kokią vietą jis užima bendrame Lietuvoje vykstančių džiazo festivalių kontekste. Tai – festivalis, į kurį norisi sugrįžti.
– Ar Lietuvą pasiekia pasaulinės džiazo mados? Ar į čia vykstančius festivalius pavyksta prisikviesti dėmesio vertų atlikėjų ir projektų? Teko girdėti kalbų, kad lietuvių rengiamų festivalių garsiai išreklamuoti muzikantai iš tiesų mažai žinomi už savo šalies ribų.
– Mada yra praeinantis dalykas, o tokie festivaliai kaip ,,Kaunas Jazz“ – ne. Jeigu pasižiūrėsite į visą festivalio stažą, ten rasite visas artistų pavardes, kurios suteikia teisę ,,Kaunas Jazz“ vadintis prestižiniu.
Festivalio rengėjams norėčiau tik palinkėti daugiau reklamuoti Lietuvos džiazo muzikus, kurie, patikėkite, yra labai aukšto lygio. Afišose turėtų matytis ir jų, ne tik kviestinių svečių, pavardės.
– Kaip Jūs pats vertinate džiazo situaciją Lietuvoje? Galbūt jaučiamas pagyvėjimas, ar džiazu domisi tik patys muzikantai ir jiems prijaučiantys entuziastai?
– Džiazo muzika niekada nebus stadioninė muzika, skirta daugumai, masėms. Ji reikalinga tiems klausytojams, kurie nori lavintis, eiti į priekį, atrasti, suprasti, parklupti, prisikelti ir vėl judėti į priekį. Paskaičiuokime, kiek Lietuvoje 1977 metais buvo grojančių saksofonistų – solistų, o kiek jų dabar? Tai parodys mano atsakymą, kaip aš vertinu situaciją.
– Neseniai atidarėte džiazo klubą Vilniuje. Ką rodo pirmieji mėnesiai? Ar lietuviams įdomus džiazas ne tik per festivalius (ar jie lankosi džiazo klube nuolat?)
– Klubas ,,Jazz kablys“, kaip ir ,,Kaunas Jazz“, atsirado laiku ir vietoje. Aišku, nėra lengva, reikia daug kantrybės, milžiniškų pastangų, kad nugalėtume pagrindinė priešą – nuobodulį. Taip pat muzikantų, dalies visuomenės ir valdininkėlių abejingumą. Bet mes jau turime nuolatinių klausytojų – tai rodo, kad tereikia kantrybės. Noriu padėkoti tiems Lietuvos artistams, kurie jau grojo pas mus klube: nuo 2010 metų lapkričio 4 dienos, kada buvo oficialiai atidarytas „Jazz kablys“, jau įvyko maždaug 70 koncertų. Juose dalyvavę muzikai nepaėmė nė cento. Kitaip sakant, mes tai darome iš įdėjos. Keista, bet yra dar tokių žmonių. Žmonių, kurie ne viską matuoja pinigais.
– Esate ir dėstytojas (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas – red. past.). Kaip vertinate naująją, dar augančią džiazo atlikėjų kartą? Iš šalies žiūrint atrodo, kad dauguma jų, vos spėję pabaigti pradinę studijų pakopą, kelia sparnus į užsienį, kur mato daugiau galimybių. Tačiau galbūt klysta taip manantys?
– Paklaidžioję jie grįžta ir tai teikia vilties. Pavyzdžiui, mano sūnus, trimitininkas Dominykas Vyšniauskas, baigęs aukštuosius muzikos mokslus Europoje, stažavęsis Niujorke (JAV), žada neatsisakyti kvietimo dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Manau, taip ir turi būti. Tai – geras pavyzdys kitiems.
– Kaip manote, ar valstybė turėtų daugiau remti džiazo projektus? O galbūt džiazas – tarsi „prabangos prekė“, todėl jis neturi būti pasiekamas masėms?
– Kad valstybė kada nors rems džiazą, aš abejoju. Tačiau reikia siekti, kad valstybės įstaigose dirbantys žmonės ateitų į džiazo muzikos koncertus. Tai parodytų, kad jie nori šviestis, tobulėti ir būti tauresniais žmonėmis.
– Grįžkime prie festivalio „Kaunas Jazz“. Šiemet jame dalyvausite kartu su multiinstrumentalistu Leonardu Bėkša (P.Vyšniauskas & L.Bėkša duo – red. past.). Koks tai projektas?
– L.Bėkša yra nepaprastai talentingas muzikas. Jis groja tobulai daugeliu instrumentų, bet mažai yra žinomas platesniam klausytojų ratui. Dalyvaudamas kartu su juo „Kaunas Jazz“ aš noriu pasidžiaugti jauno talentingo artisto gabumais. Juk džiazo muzikoje improvizacija ir ritmas yra kertiniai dalykai, vedantys į galutinį tikslą.
– Ar dalyvaudamas festivaliuose, taip pat ir „Kaunas Jazz“, randate laiko apsilankyti kitų atlikėjų koncertuose? Ką iš šių metų programos Kaune žadate išgirsti ir pamatyti?
– Aš atvyksiu tik į savo koncertą, esu labai užimtas.
– Ko pasigendate „Kaunas Jazz“ ir kituose Lietuvoje rengiamuose džiazo festivaliuose? O galbūt jiems nieko netrūksta?
– Puikiai suprantu, kiek jėgų ir pastangų kainuoja padaryti vieną festivalį. Todėl reikia tik pasidžiaugti, gerbti ir mylėti tuos žmones, kurie tai daro nuo nepriklausomybės atkūrimo. Apie jokius trūkumus nereikėtų net kalbėti.
