Note Lithuania: Experimental / Electronic 2019
„Gūdžių ir gelmingų garsų rinkinys“, – taip šį lietuvių kūrybos albumą apibūdino vienas iš atrankos komisijos narių Ugnius Liogė (festivalio „Mėnuo juodaragis“ ir įrašų leidyklos „Dangus“ vadovas). Iš tiesų šie įrašai – gera medžiaga apmąstymams, koks yra lietuviškas garsas, kas jam būdinga, kokiais žodžiais galėtume jį aprašyti. Jei Lietuvoje egzistuotų muzikos semiotika, čia jai tikrai būtų darbo. Labiausiai dėl to, kad šiuos skirtingų kartų kūrėjus tikrai kažkas vienija, bet nėra taip lengva tiksliai įvardyti kas.
Šis eksperimentinės elektroninės muzikos rinkinys, išleistas Lietuvos muzikos informacijos centro (sudarytas Radvilės Buivydienės), yra nekomercinis ir skirtas sklaidai užsienyje. Serijoje „Note Lithuania“ anksčiau išleisti džiazo, folko, alternatyvios muzikos rinkiniai. Šiame – 13 kūrinių, atrinktų iš 40 atsiųstųjų. Tai ir gerai žinomi vardai (Daina Dieva, „Skeldos“, „Vėlių namai“), ir mažai girdėti („Nortas“, „Distorted Noise Architect“, „Unit 7“ – būtent pastarasis man tapo didžiausiu atradimu).
Įdomiausia, kaip šios skirtingos stilistikos (dark-folk, drone, glitch, synth-pop, industrinė, ritualinė muzika, lauko įrašai etc.) ir apskritai skirtingos garso prigimtys (gamtos ramybė, kultūros garsai (rašiklio krebždenimas), kompiuterio trikdžiai, vidiniai sielos triukšmai) susilieja į netikėtai savą ir atpažįstamą pasaulį. Vienu metu ir archajišką, ir futuristišką, ir meditacinį, ir niūrų.
Albumo galima pasiklausyti čia.
OOIOO – Nijimusi
„Šie garsai sukurti be jokio tikslo“, – sako keturios japonės „OOIOO“. Pavadinimas – visai ne koks japoniškas žodis, o, pavertus vertikaliai, dvi saulės, horizonto linija ir atspindys vandenyje.
Pankrokinio džiazinio noizo ir improvizacijos grupė įkurta dar 1995 m. perkusininkės, gitaristės ir vokalistės YoshimiO. Merginos iškart sulaukė pripažinimo – 1997-aisiais apšildė „Sonic Youth“ gastroles Japonijoje.
Tai jų aštuntas albumas, pasirodęs po ilgos pertraukos ir po grupės narės mirties. Kiekviename albume grupė siekia išlikti nenuspėjama. Ankstesnio ašis buvo Indonezijos instrumentas gamelanas ir jo hipnotizuojantys virpesiai. Šiame muzikantės nusprendė pažaisti su tradicine roko grupės sudėtimi: dvi gitaros, bosas ir būgnai prideda progresyvaus roko aidų, bet daugiausia instrumentai (ir vokalas) naudojami tiesiog kaip objektai, skleidžiantys įvairius garsus.
Ši kūryba savotiškai primityvi, archajiška, lyg tas „OOIOO“ būtų gyva būtybė, kartais griausminga, kartais negirdima. Kaip rašo muzikos kritikai, albumas „nijimusi“ gali būti laikomas muzika. Bet gali būti laikomas ir tiesiog meno kūriniu, stimuliuojančiu ne tik klausą, bet ir kitas jusles.
Wire – Mind Hiv
Minėtiesiems noizinio roko klasikams „Sonic Youth“, taip pat ir tokioms grupėms kaip „The Cure“ ar „R.E.M.“, kadaise didelę įtaką padarė britai „Wire“. „Wire“ taip pat laikomi postpanko pionieriais (paradoksaliai postpanką išrado dar tik vystantis pankrokui).
1976 m. Londone susikūrę „Wire“ yra vieni iš tų tyliųjų legendų – žymiausia nežinoma grupė. „Mūsų fanai įsivaizduoja, kad mes gyvename rūmuose. Kita vertus, daugybė žmonių apie „Wire“ išvis negirdėjo, bet dievina grupes, kurios daug žymesnės už mus ir kuriems mes padarėm įtaką. Tai keista šlovė“, – sako grupės lyderis Colinas Newmanas.
Nors grupės karjeroje buvo pertraukų, jie visada buvo labai produktyvūs – šis albumas jau 17-tas. Ir daugelis pasakytų, kad nei vienas iš tų 17-os nebuvo prastas. „Wire“ nuolat mėgina išrasti save iš naujo – jie žymūs ir tuo, kad koncertuodami neretai visiškai pamiršta sugroti savo senuosius, klasikinius kūrinius. Užtat visad skamba šviežiai, ypač pastaraisiais metais – postpanko renesanso kontekste.
Nieko naujo, alkanos katės
Riebėja protai, liesėja idėjos
Nieko naujo
Per mažai šio
Nepakanka ano
Nieko naujo
Maždaug toks galėtų būti dainos fragmento vertimas. Vos 35 minučių albume klasikai-futuristai sukiojasi tarp nervingų, filosofiškai politiškų tekstų ir įvairių stilių, aidinčių gitarų bei melancholiškų sintezatorių, maloniai primenančių „Pink Floyd“.
Algiers – There Is No Year
Politiškumu pasižymi ir amerikiečiai „Algiers“ – jų pavadinimas (Alžyras) simbolizuoja istorinę antikolonijinę kovą, vietą, kurioje maišosi rasizmas, religija ir protestas.
Trečiasis albumas pasirodo po dvejų metų gastrolių, kurių metu jie netikėtai apsilankė ir Vilniuje, „Kablio“ rūsyje, kur teko nuolat trintis akis ne tik valantis prakaitą, bet ir tiesiog netikint, kad čia groja tokios žvaigždės. Pernai „alžyriečiai“ stadionuose apšildė „Depeche Mode“ ir pasirodė „Glastonbury“ festivalyje.
„Algiers“ išskirtiniai ne tik politiškumu, bet ir įvairialypiu stiliumi – gospelo, postpanko, hiphopo, afrofolko ir roko mišiniu, kartais vadinamu distopiniu R&B. Ar kažkuo tarp Marvino Gaye ir Fever Ray.
Leisk sirenoms išdainuot košmarą
Jos irgi nenori žinoti
Leisk perlūžti lankui ir kortoms sugriūti
Jie irgi nenori žinoti
„Algiers“ scenoje kupini vidinės jėgos. Įrašuose ryškesnis jų dramatiškumas, sustiprinamas saksofono ir pianino bei, žinoma, nerimastingo ir viltingo multiinstrumentininko Franklino Jameso Fisherio vokalo.
Robert Haigh – Black Sarabande
Roberto Haigh pianino grožis ir lengvumas apgaulingas: grakšti melodija slepia nerimą dėl dabarties ir prisiminimus apie vaikystę prie anglies kasyklų Anglijoje. Nerimą paryškina elektroninės muzikos apvalkalas, kuris ir kontrastuoja, ir dera su „žmogišku“ pianinu.
Šios priešybės keitė viena kitą ir Roberto Haigh karjeroje: 9 dešimtmetyje jis grojo grupėje, įkvėptoje Davido Bowie, bei leido eksperimentinio ambiento albumus. Vėliau, pasivadinęs Omni Trio, išleido 6 ambientinio dramenbeiso albumus – jo muzika panaudota ne viename kompiuteriniame žaidime. Tada prasidėjo šiuolaikinės akademinės muzikos etapas – minimalistinės pianino kompozicijos, primenančios Eriką Satie.
Nepaisant galimai niūrių poteksčių, tai tiesiog labai gražus albumas, savotiškas neo-noir garso takelis, kurio klausydamasis ausinėse neretai geriau girdi savo žingsnius nei pristabdančią, pulsą apraminančią muziką.
