– Nors esate dar jauna, bet jau dainavusi ne tik didžiosiose Lietuvos operos scenose, bet ir užsienyje, antai LNOBT gastrolės Izraelyje buvo parodyta net 11 „Figaro vedybų“ spektaklių, kuriame ir debiutavote kaip solistė. Taip pat dainavote C.Debiussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“, projekte „e-Carmen“. Pernai metais sudainavote pagrindinę partiją G.F.Handelio operoje „Aleksandro puota“, kas suteikė galimybę prisiliesti prie Baroko operos. Kokia Jums yra Baroko opera? Kuo ji ypatinga?
– Visi šie minėti pasirodymai man buvo savotiški debiutai – pirma Mozarto opera, pirma barokinė, impresionistinė opera, net elektroninė! „Aleksandro puota“ tapo mano pirmąja oratorija, kuri debiutų apsuptyje išsiskyrė daug didesnės apimties partija. Aleksandro Didžiojo meilužės Tais vaidmuo man tapo nuostabia pažintimi su barokine muzika. Visos dar akademijoje įgytos teorinės žinios apie baroko vokalinę muziką padėjo ją suprasti, bet tik pradėjus dainuoti pavyko ją pajusti ir pamilti. Šią muziką dievinu dėl jos laisvės, po grakštumu, lengvumu ir subtilumu paslėptų giliausių emocijų. Daugiau jokiose operose atlikėjui nesuteikiama tiek išraiškos laisvės, ir, nors galioja tam tikros taisyklės, didžiulė barokinės muzikos atlikimo dalis – improvizacija, leidžianti atlikėjui ne tik parodyti savo technines virtuozines galimybes, bet ir dar geriau atskleisti muzikoje jau užkoduotą afektą.
– G.H.Handelio opera „Semelė“, kurios premjera įvyko 2017 m. sausio 26 d. Lietuvos rusų dramos teatre, buvo rodoma Klaipėdos dramos teatre. Kokios nuotaikos? Kaip skiriasi vidinis nusiteikimas?
Semelė kartu su manimi augo ir tobulėjo, pasikeitė ir mano požiūris į tam tikrus veikėjos veiksmus ir poelgius.
– Labai džiaugiuosi, kad Semelė atkeliavo į mano gimtąjį miestą! Prieš pasirodymą nuotaikos buvo puikios ir darbingos, visi laukėme pažinties su klaipėdietiška publika. Prieš pirmąjį spektaklį visą mėnesį gyvenau Semelės muzika ir personažu, o iš premjeros prisimenu tik savo spurdančią širdį prieš išeinant ant scenos ir begalinę euforiją pasibaigus spektakliui. Visa kita tarsi ištirpo juodojoje skylėje… Prieš antrąjį spektaklį tikrai labiau pasitikėjau savo jėgomis. Prieš pusę metų kurtas personažas šiandien jau kitoks, Semelė kartu su manimi augo ir tobulėjo, pasikeitė ir mano požiūris į tam tikrus veikėjos veiksmus ir poelgius.
– Semelė, įsimylėjusi Romėnų vyriausiąjį Dievą Jupiterį, tampa jo meiluže. Užsimezga tikrai įvykių drama, kupina meilės ir aistros. Kokia semelė yra jūsų akimis?
– Semelė – tai trylikos, galbūt keturiolikos metų princesė, mergaitė, dar tik pradedanti savo kelionę į moteriškumą ir brandą. Jos pirmas įsimylėjimas tampa tikra obsesija, kuri pasibaigia tragedija. Nuo pat pastatymo pradžios ji man kėlė asociacijas su Džuljeta, vaiku, įsimylėjusiu labiau pačią meilės idėją, o ne žmogų. Semelė visomis galiomis kovoją už tą meilę. Manau, kad Jupiterio ir Semelės santykių pagrindas – aistra (iš Jupiterio pusės) ir Semelės meilė meilei. Dėl šių iš dalies nesutampančių pradų ir kyla Jupiterio ir Semelės konfliktas. Vienintelis dalykas, kurio trokšta Semelė – tai tobula meilė. Nesvarbu, kad turbūt toks dalykas net neegzistuoja, pati idėja yra pagrindinis jos veiksmų motyvas. Didžiausi Semelės trūkumai – vaikiškas naivumas ir tuštybė, kuriais puikiai pasinaudoja Jupiterio žmona Junona, sugalvojusi paspęsti spąstus ir atsikratyti vyro meilužės.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte besiruošiant šiam vaidmeniui? Kokie režisūriniai sprendimai buvo sunkiausi?
– Labai gerai pamenu, kad labiausiai mane išgąsdino vaidmens dydis. Atsivertusi operos klavyrą tikrai nesitikėjau rasti devynių arijų, o kur dar ansambliai ir rečitatyvai. Iškart tapo aišku, kad didžiausias iššūkis teks vokalinei ištvermei ir technikai. Na, o prasidėjus režisūrinėms repeticijoms, dar prisidėjo fizinis bei didžiulis emocinis krūvis. Per šią operą Semelė, ko gero, išgyvena beveik visą spalvingą žmogaus emocijų spektrą. Nebuvo lengva įsikūnyti į gana aikštingą ir temperamentingą paauglę, kuri dar yra ir apsėsta meilės dievui manijos. Vienas ekstremalesnis iššūkis pasirodė esąs visai ne iššūkis! Šioje operoje Semelė daug skraido, tai meilės zefyrų nunešama dievui Jupiteriui, tai vėl jų nuleidžiama ant žemės. Visi šie veikėjos sklandymai ore ant zefyrų rankų – mano mėgstamiausi (šypsosi).
– Baroko muzika koloratūriškai yra viena sudėtingiausių, kaip susidorojote su šia užduotimi? Ar priėmėte tai kaip iššūkį, ar skirtingų muzikinių epochų kūriniai darbo ir sunkumo prasme Jums nesiskiria?
– Kiekvienos epochos ir net kompozitoriaus muzika turi savų iššūkių, bet barokinė muzika ypač sudėtinga techniškai. Semelės koloratūriniai pasažai man tapo tarsi pasiruošimu olimpinėms varžyboms. Kaip ir su bet kokiu kitu instrumentu, smulkiai technikai išlavinti reikia laiko, kantrybės ir kruopštaus kasdieninio darbo.
Semelė gyvena visa kuriančios ir griaunančios meilės idėja, už kurią kovoja visa savo esybe.
– Kaip manote, kokiomis vertybėmis gyvena Semelė?
– Semelė gyvena visa kuriančios ir griaunančios meilės idėja, už kurią kovoja visa savo esybe. Būtent ši vertybė lemia kiekvieną jos jausmą, žodį ir veiksmą. Kol kas ji dar neturi susiformavusios vertybių sistemos, moralės, todėl toji vienintėlė vertybė yra tūkstantčius kartų stipresnė.
– Ar būna momentų, kai Semelė persipina su Jūsų asmenybe ir atvirkščiai? Kuomet pasirodo tie momentai?
– Turiu prisipažinti, kad Semelė savo charakteriu man yra visai ne artima. Norėčiau galvoti, kad gyvenime esu gana racionali ir lengvai neprarandanti šalto proto. Semelė visada yra valdoma tik jausmų ir momentinių, prabėgančių emocijų. Jos ateitis pasibaigia šia diena, nes nesvarbu, kas bus rytoj, jei šiandien bus meilė. Bet pirmą paauglišką įsimylėjimą labai gerai pamenu, taigi būtent tomis akimirkomis scenoje susitapatinu su Semele, ją suprantu, užjaučiu ir palaikau. Semelė visada išliks manyje kaip herojė, iki galo kovojusi už jos akimis tikrą ir idealią meilę.
– Ko palinkėsite žiūrovams ir klausytojams šiandien?
– Palinkėsiu įsimylėti! Muziką, šokį, baroką, operą, o gal, kaip atsitiko Semelei, pačią meilę.
