– Visi trys muzikos (ar, tiksliau, džiazo) lankose ganotės toli gražu ne pirmus metus: Paulius Panevėžyje dar mokyklos laikais lankė gitaros būrelį, Adas, kol nebuvo išmestas iš Druskininkų muzikos mokyklos, grojo akordeonu (!), Simonas saksofoną jaukinosi Kretingos meno mokykloje, vėliau – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Visi susitikote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Kaip galėtumėte apibrėžti savo santykį su muzika (ar, tiksliau, džiazu) mokyklos, studijų metu ir dabar? Kaip jis kito?
Paulius Vaškas: Anksčiau man džiazas nepatiko. Kartais galvoju, kad ir dabar nebepatinka. Man tiesiog pasisekė sutikti skirtingus žmones tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, kurie suformavo mano muzikinį skonį.
– Vadinasi, sutikti tinkami žmonės stūmė į priekį. Ko ieškojote muzikoje? O gal tai buvo tiesiog vienas iš būdų praleisti laiką?
Adas Gecevičius: Kai tik pradėjau mokytis groti būgnais, maniau, kad muzika keičia pasaulį. O dabar suprantu: tai man yra tiesiog prasmingiausias ir pats lengviausias darbas, kurį galiu dirbti. Aš daugiau nieko kito nenoriu. Mus suvedė besikeičiantys interesai, visi trys esame skirtingi, bet atrodo, kad pamažu panašėjame. Mūsų bendras vardiklis – geros muzikos siekis.
Paulius: Muzika mus traukė jau paauglystėje, ir mes iš jos reikalavome bei tikėjomės labai daug. Žinai, seniau, klausant muzikos, ji „veždavo“, vesdavo į priekį. Dabar ją girdžiu visai kitaip.
To reikia išmokti: klausytis atmetant inspiracinius dalykus, susitelkiant į bendrumą, analizuojant, bandant perprasti, ką girdi tikslinis muzikos vartotojas. Tada supranti muziką ir pasiimi iš jos, ką tik nori, gali klausytis visų stilių. Užimi nebe dalyvio, o stebėtojo poziciją.
Simonas Šipavičius: Kalbant apie džiazą, na koks tas džiazas galėjo būti Kretingoje? Tik terminą mėgdavome vartoti: pagroji klasikiniame etiude „pro šalį“, vadinasi, „padžiazuoji“. Vėliau, mokydamasis Klaipėdoje, net nenutuokiau, kad egzistuoja toks džiazas, kokį klausau dabar.
Bet atvažiuodavo įdomių muzikantų, kurie plėtė akiratį. Pamenu, Petras Vyšniauskas kartą koncertavo. Tas pasirodymas man tuo metu buvo kažkas fantastiška, tikras iššūkis.
Paulius: Kalbant apie studijas LMTA, džiazas buvo „primestas“. Bandymas jį suvokti man buvo tarsi išsiprievartavimas. Bet galiausiai supratau jo esmę ir tai man ėmė labai patikti. Pastebėjau, kad ypač pirmame studijų kurse žmonės klauso džiazo tiesiog, kad klausytų, o ne dėl to, kad jiems tokia muzika patinka. Čia juk reikia surasti taškus, žinoti, ko ir kaip klausyti.
Bet problemą įžvelgiu pačioje pedagoginėje sistemoje, nes studentai nemokomi kitokios muzikos. Yra tik trys pasirinkimai: stoti į Ritminės muzikos katedrą Vilniaus kolegijoje, LMTA mokytis klasikinės muzikos arba džiazo. O juk yra daug muzikantų, kurie klauso, pavyzdžiui, roko. Kur jiems mokytis?
– Jei tokie rokeriai sueina į Džiazo katedrą, jie savotiškai formuoja muzikos poslinkį iš savo standartinių ribų.
Adas: Mes tokie ir esame! Kai pirmą kartą su Simonu ir Pauliumi susitikome studijoje, supratome, kad mėgstame labai panašią muziką. Iki tol saksofonas mane pykino, negalėjau jo pakęsti. O mes juo išgauname kitokius garsus! Buvo atradimų. Muzikantams turi būti aktualu naujų formų paieškos.
Paulius: Jei nori suprasti, kas yra džiazas, turi klausyti daug visko aplinkui. Turi išlaisvinti save nuo minčių, kaip groti, ir tik tada groti pavyks.
Jei nori suprasti, kas yra džiazas, turi klausyti daug visko aplinkui. Turi išlaisvinti save nuo minčių, kaip groti, ir tik tada groti pavyks.
– Adai, pradėjai kalbėti apie naujas formas. Kartais stebiuosi, kodėl šiandien dalis muzikantų vis nesugeba atsiplėšti nuo standartinio džiazo ir tų naujų grojimo būdų ar skambesių, regis, net neieško.
Paulius: Groja, nes tai perkama. Nes visa džiazo mokykla tuo paremta. LMTA studentams yra įkalama į galvą, kad turi nepriekaištingai groti, pavyzdžiui, bibopą. Prasidėjus interpretacijoms, klausi savęs, kas iš to, nes publika jų nenori ir nesupranta, jiems norisi standartinės muzikos.
– Bet vis dėlto jūs įrodėte, kad nuo šios sistemos įmanoma atsispirti ir kurti kitaip.
Simonas: Mes sistemos nelaužėme. Pirmaisiais studijų metais stengėmės pritapti, kad ansamblyje nebūtume prasčiausi, dėl kurių visi kenčia ir po paskaitos keikia. Man pasisekė – mano specialybės dėstytojas yra tas pats saksofonininkas P. Vyšniauskas. Jis man atvėrė akis ir muzikoje parodė tokių dalykų, kurie tiesiog „išjungė“.
– Na va, kaip tik vieno pokalbio metu P. Vyšniauskas ir minėjo, kad būtina ieškoti naujų formų, neparsiduoti ir nepasileisti pavėjui. Sakė, kad parsidavusių muzikantų akys negyvos... O jūsų, kaip matau, blizga vos užlipus ant scenos.
Paulius: Būna ir tokių, kurie meluoja nė patys to nežinodami. Bet LMTA džiazo studentai susiskirstę į dvi stovyklas: arba kuria standartiškai, arba daro kažką savo.
P. Vyšniauskas man atvėrė akis ir muzikoje parodė tokių dalykų, kurie tiesiog „išjungė“.
– O ką daryti jauniems (tarkim, to nestandartinio) džiazo muzikantams, kad atrastų klausytojus? Kokį receptą pasiūlytumėte?
Simonas: Negroti standartų koncertuose! Daryti savo, laužyti viską, jei tik reikia. Svarbiausia yra kurti. Džiazo standartai juk yra „koveriai“, o improvizacijas daugelis irgi groja tiesiog citatomis.
– Gerai, sakai negroti standartiškai ir viską laužyti. O kaip rasti auditoriją? Kas tokią muziką įvertins?
Simonas: Jau faktas, kad muzika sukurta, reiškia vertę. Vien tam ją kūrusiam žmogui.
Adas: Iki to laiko, kol susitikome, visi daug kūrėme ir neturėjome, kur tas idėjas realizuoti. Vieno iš susitikimų metu ir ėmėme groti kartu. „Sheep Got Waxed“ grupėje yra daugiausiai galimybių save realizuoti. Visų mūsų trijų kūryba čia susijungia.
Paulius: Mums nereikia prieš kažką vaidinti, apsimetinėti. Čia yra didžiausias išsilaisvinimas.
Simonas: Čia mes leidžiame vienas kitam daryti, ką norime. Verčiame daryti, ką norime! Išeiti iš komforto zonos!
Laisvasis džiazas yra kaip masturbacija, kai visą energiją muzikantai paleidžia į save ir išsilaisvina.
– Džiazo muzikoje kartais galima pastebėti uždarą ratą: publika nori lengvo ir gražiai klausomo produkto, ir dėl tokios paklausos atlikėjai formuoja tam tikrą pasiūlą. Štai ir prasideda grojimai restoranuose, baruose ir renginiuose. Laisvojo džiazo auditorija yra tikrai maža.
Paulius: O ko čia nerimauti? Laisvasis džiazas yra kaip masturbacija, kai visą energiją muzikantai paleidžia į save ir išsilaisvina.
Adas: Džiaze yra du keliai: arba gyventi ir „prasisukti“, arba, darant tai, laisvu laiku kurti ir būti savimi. Čia tarsi turėti meilužę. Bet siekiamybė, žinoma, yra tokia, kad tos meilužės nereikėtų turėti.
– O kaip šviesti publiką?
Adas: Jei muzika yra gera, žmogus tai iš karto pajaučia.
– Bet jūs su tokiu požiūriu ateityje galite nebeturėti klausytojų.
Simonas: Taip, bet jei rūpinsimės klausytojų kiekiu... Tada reikės susirūpinti ir grojama muzika.
Paulius: Ką, mums dabar imtis pedagoginio darbo, kad jaunimas daugiau džiazo klausytų? Čia yra didelė klaida, kai senieji pedagogai vaikams kiša nuobodų džiazą. Būna, po koncertų žmonės prieina prie mūsų ir sako, kad pasirodymas buvo daug įdomesnis nei paprastas, jų pamėgtas džiazas. Reikia visą tą džiazo kanalą atidaryti, pradurti... Žmonės privalo suprasti, kad muzikoje yra daug didesni klodai.
Labai gaila, kad dažniausiai yra atvirkščiai: džiazo studentai kaip kokie lenktyniniai žirgai su akidangčiais – į šalis nesidairo ir sukasi tik tame džiazo rate ignoruodami visus kitus muzikos stilius.
Labai gaila, kad dažniausiai yra atvirkščiai: džiazo studentai kaip kokie lenktyniniai žirgai su akidangčiais – į šalis nesidairo ir sukasi tik tame džiazo rate ignoruodami visus kitus muzikos stilius. Štai čia mokymo įstaigos turi suvaidinti tam tikrą vaidmenį ir pateikti muziką kitaip, pakreipti ją, jei reikia, permesti ant šono... Ypač tai taikyčiau LMTA. Tai turi būti tokia vieta, kurios dėstytojai žadina ir įkvepia, o ne tiesiog neateina į paskaitas.
– Kartu grojate penkerius metus. Ar esate kada pamodeliavę savo ateitį – kaip įsivaizduojate ją po kelerių metų?
Paulius: Svarbiausia suprasti, kad mums ne klausytojus reikia išlaikyti, o save. Nors, būna, repetuojant vis viena pagalvoji, ką žmogus, girdėdamas kūrinį, galvos... Geras klausytojas turbūt yra tas, kuris panašiausias į mus.
Adas: Mes labai daug eksperimentuojame, ieškome naujų dalykų. Iš pradžių juk net neturėjome jokios auditorijos – grojome tiesiog sau.
– Kaip manote, ar jus galima laikyti pavyzdžiu kitiems jauniems muzikantams?
Paulius: Nebent dėl to, kad mes įlindome į kitą auditoriją – praplėtėme tas nustatytas džiazo ribas. Aš vis stebiuosi, kaip kai kurie žmonės įstringa viename žanre – tarkim, standartiniame ar laisvajame džiaze. Tai tik parodo jų užsidarymą, „dalyviškumą“, jie netyrinėja aplinkinio lauko. Kuo daugiau muzika užgriebia kontekstų, tuo ji geresnė. Tarkim, mūsų atveju susijungia džiazas, rokas ir elektronika.
Nori nenori, turi išeiti iš urvo.
Adas: Jei žmogus keičiasi, jis tobulėja. O viskas įsivažiuoja gana paprastai: reikia dalyvauti džiazo konkursuose, groti nors ir nedidelėse erdvėse... Nori nenori, turi išeiti iš urvo.
Simonas: Bet pirmiausia tame urve turi kažką parodyti...
– O kada ateina jausmas, kad viskas gerai, kad jau galima išeiti į žmones?
Simonas: Tas jausmas neturėtų ateiti niekada. Kaip galima pasiekti tobulybę?
