Šalia paminklo juos pasitinka trankiai įrašytas internacionalas, rusiški „žmogaus teisių“ gynėjai, pasakojantys apie nacistų nusikaltimus ir įvairiapusišką latvių nenorą priimti savųjų išvaduotojų. Dar ten galima išvysti ir kelis metus nedirbantį, bet kažkaip čia atsibasčiusį ir giliaširdiškai dėl kaimynų istorijos susirūpinusi Paleckį. O daugiausiai – tvarkos sergėtojų, kurių keli tūkstančiai gyva grandine apjuosia visą eiseną. Pilna įtampų ta Ryga, nors tu ką.
Kaip nebūtų keista, mažame I Love You klubelyje šios įtampos neliko nei kvapo. Miniatiūrinis, į svetainę ir prieškambarį panašus rūselis, kur vyksta jųjų Acoustic Sessions talpina gerus trisdešimt klausytojų, tad nejauku ir būti negali. Dar yra tarsi mokinius per kontrolinį prižiūrintis garsistas pusmetrio atstumu, vargiai ant scenos besutelpantys instrumentai, atsitiktinai paskutinius užkaborius užpildantys monitoriai ir truputi liūliuojantys toršerai.
Na, buvo žinoma dar ir Colours Of Bubbles – Šiaulių indie rokelio kolektyvas, mūsų scenoje besisukantis jau, rodos, pakankamai ilgą laiką, nors, reikia pripažinti, nieko per daug ir nenuveikęs. Koncertų nemažai, tačiau neprošal ir kokių padoresnių įrašų, ar ne taip? Ta progą, pavartęs oficialų grupės tinklapį atradau, jog kažkas žada būti rudenį. Valio ir laukiam. O kol kas tik koncertai:
Paskutinį kart regėjau burbulų spalvas Jack Daniels koncertų ciklo metu Vilniuje, šią vasarą. Tuomet talpus, vasariškas „Vienuolyno Kiemas“ ulbėjo nuo grakščių, truputi folkiškų ir sangviniškų kolektyvo akordų. „I Love You“ viskas visai kitaip – čia jau reikia beveik unplugged-iškų įgūdžių, kadangi kiekvienas atėjęs gali suvartoti kiekvieną paleistą natą kuo asmeniškiausiai. Reikia pajautos, atrasto ryšio, šiek tiek intymumo ir darnos.
O buvo taip 50:50. Nors grupė sukasi jau kuris laikas, atrodo, jog vis dar sudėtinga sulipdyti pilnavertį playlistą – ir šįkart buvo galima išgirsti šiek tiek abejotinų linijų iš jų kurto garso takelio vienam spektakliui ar Dolly Parton koverių. Jų kantri prieskoniai šalia lengvo indie – kartais eiklūs ir guvūs, bet podažniai ir perdėm niveliuoti, apatiški ir pilkšvoki. Gražus fonas, tačiau truputi per mažai, kuomet domiesi akis į akį.
Na, o kita dalis – kur kas puikesnė, kadangi yra ta grupelė tviskančių jų hitų, jau gana neblogai pažįstamų ir visuomet maloniai dar kartą prisimenamų. Tai „Cut It Out“ – raibuliuojanti kantri pasaką, sujungianti abiejų kolektyvo vokalistų šauniausius sugebėjimus, britiškai gyvybinga „Today“ ir, žinoma, klasiška „Phoenix“, kuri iki šiol išlieka vienu įstabiausių lietuviško indie roko pavyzdžių. Dar toks pat kuokštas panašių ir kokią puikią grupę turėsime!
O geriausia kas yra – tai entuziazmas ir vadybinis įdirbis: nedaug kas lietuviško roko kontekste nepatingi duotis kažkur į Latviją su nenuspėjamu žiūrovų skaičiumi ir be sėkmės garantijų. Juolab – organizuoti turus po Skandinaviją ir D.Britaniją, o būtent tokie artimiausi Colours of Bubbles planai.
