Tuo pat metu vystėsi ir minėtoji kryptis – Rusijos bajano (mygtukinis akordeonas) mokykla. Čia akordeonui, be koncertinių variacijų liaudies temomis, buvo kuriamos ir koncertinės poemos, sonatos, simfoniniai kūriniai. Kita svarbi akordeono mokykla – vokiškoji. Ji taip pat turėjo ir atlikėjus, ir pirmus kompozitorius, rašančius akordeonui. Kitų šalių akordeono mokyklos yra šių pagrindinių, fundamentinių mokyklų tąsa.
Instrumentas vystėsi tada, kai patys atlikėjai to norėjo: savo meistriškumu įkvėpdavo autorius rašyti muziką, o muzika jau savaime keitė instrumentus ir jų įvaizdį. Kai akordeonas kompozitorių dėka atsirado šalia klasikinių instrumentų, kaip styginiai ar pučiamieji, į jį ir kiti muzikantai pradėjo žiūrėti kitaip.
Iki tol, kaip jau minėjau, buvo grojami tik populiarieji kūriniai. Pavyzdžiui, minėtas Danijos, o vėliau ir visos Skandinavijos akordeono mokyklos pradininkas M. Ellegaardas jau septintame dešimtmetyje šiuolaikinius jam dedikuotus kūrinius grojo didžiausiose pasaulio scenose – Niujorke, Londone, Paryžiuje, Amsterdame, Toronte, Romoje; grojo parašytus simfoninius koncertus akordeonui su Helsinkio, Toronto, Londono, Stokholmo, Oslo ir kitais simfoniniais orkestrais. Tai, be abejonės, turėjo milžinišką įtaką akordeono įvaizdžio formavimuisi.
Apmaudu, kad tuo pat metu Lietuvoje akordeono situacija atrodė visai kitaip, buvo manoma, kad akordeonu grojamos tik liaudies melodijos, valsai ir prancūziška muzika. Visa vakarietiška akordeonistų veikla Lietuvoje tapo žinoma tik po geležinės uždangos kritimo. Galime tik spėlioti, kaip Lietuvoje būtų keitęsis akordeonas, jei visa ši informacija būtų buvusi lengvai pasiekiama.
– Užsiminėte apie Lietuvą. Kaip akordeonas atsirado lietuviškos akademinės muzikos kontekste?
Visa vakarietiška akordeonistų veikla Lietuvoje tapo žinoma tik po geležinės uždangos kritimo.
– Lietuvoje šis instrumentas į šiuolaikinės muzikos barus įėjo gana vėlai, sakyčiau, net stipriai pavėluotai. Pavienių atlikėjų bandymų pagroti ano meto naujesnę muziką (šiuolaikine jos net nepavadinčiau, žinant, kokia tuomet buvo kuriama) būta 8-ajame dešimtmetyje, suintensyvėjus akordeonistų veiklai 1980–1990 m., pastebime kiek daugiau „nepramoginės“ muzikos (ir vėl jos vadinti šiuolaikine nesinori) koncertų programose. Manau, tai lėmė kelios priežastys.
Kaip ir daugelyje kaimyninių šalių, taip ir Lietuvoje akordeonas stipriausiai buvo įsitvirtinęs populiarioje pramoginėje muzikoje. Ilgą laiką akordeoną, kaip instrumentą, Lietuvoje garsino muzikantas Algirdas Ločeris – akordeono riteris, kaip jį vėliau apibūdino muzikologė Zita Kelmickaitė. Jo grojama pramoginė muzika – dažniausiai populiarūs Europoje pokario šlageriai, tango, fokstrotai – ilgą laiką skambėjo per radiją ir tapo kone standartu, kuris uždėjo stiprų stereotipo spaudą akordeonui mūsų šalyje.
Tuo tarpu šalia vystėsi kita – akademinė kryptis, kuri, žinoma, buvo profesionalesnio lygio, turėjo kitus tikslus (ne populiarinti, o tobulinti) ir, nors ir pamažu, bet akordeoną vedė į tikrąją, rimto instrumento, pelniusio svarbesnes pozicijas, sceną.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) (tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje) akordeono klasė įkurta 1959 m., viena pirmųjų Sovietų Sąjungoje, tačiau pirmieji dėstytojai net nebuvo akordeonistai – tai buvo muzikai, kitų specialybių atstovai (fleitininkai, fagotininkai ir pan.), taip pat valdantys akordeoną. Be to, durys į pasaulį buvo užvertos, ir viskas virė savose sultyse.
Tačiau kadangi pas mus buvo vienintelė akordeono klasė Sovietų Sąjungoje, žmonės mokytis atvažiuodavo net iš Sibiro, nekalbant apie Latviją ir Estiją ar kitas kaimynines šalis.
Tačiau kadangi pas mus buvo vienintelė akordeono klasė Sovietų Sąjungoje, žmonės mokytis atvažiuodavo net iš Sibiro, nekalbant apie Latviją ir Estiją ar kitas kaimynines šalis. Verta paminėti, kad akordeonas, ilgą laiką egzistavęs LMTA liaudies instrumentų katedros sudėtyje, nuo 2014 m. tapo visiškai savarankiškas. Mano iniciatyva buvo įkurta Akordeono katedra LMTA, kuriai šiuo metu ir vadovauju.
Vėliau, pamažu stiprėjant instrumento pozicijoms ir besikeičiant repertuarui, užaugo gerų muzikantų karta, o viena iš šios kartos atstovių – ir mano dėstytoja Zita Abromavičiūtė, kuri, be ypatingai profesionalaus priėjimo tiek prie paties instrumento, tiek prie jo garso formavimo subtilybių, labai domėjosi šiuolaikine muzika ir pati ją grojo. Ji pasirinkdavo tokius autorius, kaip Andrzejus Krzanowskis, Bronisławas Kazimierzas Przybylskis, Jurajus Hatrikas, kurie tuo metu buvo akordeono avangardo atstovai.
Reikia paminėti, kad tuo metu groti akordeonu šiuolaikinę muziką buvo visiška utopija, atlikėjas turėjo labai stipriai tikėti tuo, ką daro, žinodamas iš anksto, kad klausytojų palaikymo nei iš akordeonistų, nei iš kitų instrumentų akademinės terpės praktiškai nesulauks.
Kitas svarbus žingsnis – dviejų kamerinių ansamblių – akordeonistų kvinteto ir dueto – atsiradimas. Taip repertuaras ėmė keistis, gausėti: be klasikinių kūrinių transkripcijų, atsirado lietuvių autorių kūriniai, ansambliai grojo ir su įvairiais solistais, o tai išplėtė repertuarą ir ugdė klausytojus. Minėtos solistės bei pedagogės Z. Abromavičiūtės ir ansamblių dėka, bendradarbiaujant su lietuvių kompozitoriais, gimsta nacionalinis repertuaras, palaipsniui atsiranda lietuviški kūriniai akordeonui.
