Nors įvertinus tuometinę situaciją, kas vyko lietuvių kompozitorių kūryboje, kaip novatoriškai buvo naudojami kiti instrumentai, belieka tik apgailestauti, kad tai nepalietė akordeono. Matyt, stiprus pramoginio instrumento stereotipas, pavėluotas jo atėjimas į akademinę sceną Lietuvoje ir nepakankamas tuometinių akordeonistų atlikėjų užsispyrimas, noras eksperimentuoti neleido akordeonui atsirasti tikroje šiuolaikinės muzikos terpėje.
Manau, kol instrumentas neturi savo repertuaro, tol vyksta tik kopijavimas, mėgdžiojimas, kartojimas. Vienu svarbiausių aspektų instrumento, ypač tokio „nestabilaus“ kaip akordeonas, evoliucijoje yra būtent originalus repertuaras, o dar svarbiau – nacionalinis, kuris ne tik stipriai keičia patį instrumentą, bet ir suteikia jam identitetą bendrakultūriniame kontekste.
Vienu svarbiausių aspektų instrumento, ypač tokio „nestabilaus“ kaip akordeonas, evoliucijoje yra būtent originalus repertuaras, o dar svarbiau – nacionalinis.
Dar vienas svarbus niuansas instrumento evoliucijoje Lietuvoje – tarptautiniai renginiai. 1986 m. mano tėvo Ričardo Sviackevičiaus iniciatyva pirmąkart buvo suorganizuotas Akordeono festivalis, į jį pavyko pakviesti stiprių atlikėjų iš sovietinio bloko, į antrąjį festivalį jau atvyko svečių ir iš Rytų Vokietijos, Slovakijos, Čekijos, Lenkijos ir pan. Kiti festivaliai jau parodė suomių, Vakarų Vokietijos, švedų, ispanų ir kitų Europos šalių akordeonistų meną Lietuvos publikai.
Taip, atvėrus kelius, žmonėms buvo parodyta, kad egzistuoja ir kitokia muzika, nei jie įpratę girdėti per radiją. Paskutinį dešimtmetį Tarptautinis akordeono festivalis Vilniuje pristato aktualiausią pasaulyje akordeono muziką. Kadangi nuo 2008 m. esu šio festivalio meno vadovas, turiu galimybę programas parengti taip, kad akordeonas Lietuvoje būtų matomas, girdimas ir suvokiamas taip, kaip kitose pirmaujančiose šalyse. Šiuolaikinė muzika festivaliuose užima ypatingą vietą, o lietuviška šiuolaikinė muzika, naujų kūrinių užsakymai, premjeros tapo vienu svarbiausiu Akordeono festivalio akcentu ir tikslu.
Žiūrint į dabartinę akordeono situaciją Lietuvoje, tikriausiai reikia pirma džiaugtis, o tada dar galima daug palinkėti. Lyginant, pavyzdžiui, su kaimynais – Latvija ir Estija, mes turėjome ir turime rimčiausias pozicijas akordeono muzikos atžvilgiu. Dauguma latvių ir estų pedagogų baigė būtent mūsų mokyklą. Akordeonas šių šalių aukštosiose mokyklose atsirado visai neseniai, profesionalių atlikėjų ypač mažai, repertuaro klausimas taip pat liūdnas.
– Minėjote, kad repertuaras yra pagrindas instrumento vystymuisi ir kitimui. Kokia situacija su lietuvių kompozitoriais šiandien? Ar jie rašo daug kūrinių akordeonui?
– Iš pradžių, kaip minėjau, buvo tik bandymai – vos du ar trys kompozitorių kūriniai per dešimtį metų, kurie vėlgi nebuvo ypatingai aukšto lygio ar meninės vertės. Be to, reikia pripažinti, jog trūko ir atlikėjų, kurie juos norėtų groti, ar būtų pasišventę šiuolaikinei muzikai. Pasyvesnis noras groti modernią muziką šiaip jau yra paaiškinamas ir suprantamas, žiūrint atlikėjo akimis, norint savo koncertuose matyti publiką, dažnas pasirinkdavo lengviausią kelią – groti tai, kas yra klausoma.
Šią tendenciją, beje, pastebime ir šiomis dienomis, akordeono sferoje šiandien Lietuvoje vyksta ypač kontroversiški ir nepalankūs jo, kaip rimto šiuolaikinio instrumento, įvaizdžiui reiškiniai. Dažnai per pigius triukus ir šou klounados reiškinius akordeonas žaibiškai grąžinamas į „savo seną vietą“ – instrumento linksmintojo rolę, iš kurios profesionalai sunkiu darbu, išliedami daug prakaito, jį vedė tikrosios scenos link.
Baigęs magistrantūros studijas LMTA pas minėtą puikią pedagogę Z. Abromavičiūtę, kur jau vyko garso paieškos šiuolaikinėje muzikoje, grįžęs iš studijų Lenkijoje, Suomijoje ir aspirantūros studijų Olandijoje, supratau, kad akordeono muzikos sritis Lietuvoje yra apleista ir būtina ją keisti.
Tuomet pradėjau aktyviai judinti ledus, turėjau aiškų tikslą. Kone kas mėnesį ėjau į Lietuvos kompozitorių sąjungą su pasiūlymais ir pavyzdžiais, garsiausių pasaulio kompozitorių, tokių kaip Luciano Berio, Gerardas Grisey, Salvatore Sciarino, Mauricio Kagelis, Sofia Gubaidulina, Magnusas Lindbergas, Edissonas Denisovas, Franco Donatoni ir kt., parašiusių muziką akordeonui, sąrašais, susitikinėjau su kompozitoriais, lankiausi visuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose, bandžiau integruoti instrumentą ir leisti kitiems suprasti, kad akordeonas gali groti kaip lygiavertis instrumentas bet kokią modernią muziką, dalyvauti bet kokiame kameriniame ansamblyje ar groti su orkestrais.
