Pamažu viskas keitėsi ir kompozitoriai laipsniškai buvo paskatinti bandyti sukurti kūrinių akordeonui. Tuo metu tai buvo visiška naujovė ir į akordeoną galiausiai imta žiūrėti kaip į daug galimybių turintį instrumentą. Tik negaliu pasakyti, kad ir šiandien visi noriai rašo kūrinius – kartais susiduriu su konservatyviu kūrėjų požiūriu.
Kalbant apie Lietuvos kompozitorius, kūrinių akordeonui reikia išsiprašyti, kas, beje, yra natūralu, juk kompozitorius turi kurti žinodamas, kad jo kūrinys bus atliktas. Šiandien autorių, rašančių muziką šiam instrumentui, tikrai nėra daug, todėl intensyvus akordeonistų judėjimas ta kryptimi yra ypač svarbus.
Nerimto instrumento stereotipai ir prancūziško tembro asociacijos vis dar atbaido kompozitorius, kurie nedrįsta pažinti „kitą“ akordeoną.
Nerimto instrumento stereotipai ir prancūziško tembro asociacijos vis dar atbaido kompozitorius, kurie nedrįsta pažinti „kitą“ akordeoną. Labai tikiu, kad jaunoji kompozitorių karta, kuri yra žymiai atviresnė, progresyviau mąstanti ir gimė kitu laiku, nebus paveikta „koverius“ atliekančių veikėjų menu, kad jie sugebės atsirinkti tai, kas tikra ir matyti (girdėti) akordeoną kitomis akimis (ausimis).
– Organizuodamas Akordeono festivalį, taip pat pradėjote rengti konkursus jauniesiems kompozitoriams. Greičiausiai taip darote dėl to, kad jums tiesiog patinka šiuolaikinė muzika ir siekiate, kad akordeonui jos būtų parašyta kuo daugiau ir įvairesnės.
– Kaip minėjau, Akordeono festivalio vienu svarbiausiu akcentu nuo 2008 m. tapo lietuviškų kūrinių premjeros, jų užsakymas ir atlikimas. Nuo 2013 m. sumąstėme surengti projektą pavadinimu „accoPremjeros“, kuris pristatytų naujai parašytus kūrinius. Projekto tikslas buvo aktyvaus akordeono jaunimo bendradarbiavimas su kompozitoriais ir kitais instrumentalistais. Norėdami, kad projekte atsirastų premjerų, paskelbėme konkursą jauniesiems kompozitoriams. Jis vyksta iki šiol – jaunimui (studentams) tai pasidarė aktualu, jie suprato, kad šito reikia.
Akordeonistai noriai atlieka naujus kūrinius, eksperimentuoja. Kompozitoriai taip pat bendradarbiaudami ieško, eksperimentuoja, jiems pasiūlomi geriausi idėjų sprendimai. Suprantama, kad instrumentas jiems dar yra naujas, neatrastas, reikia su juo pasibūti, susipažinti, susigyventi. Labai džiugu, kad gimė nemažai kūrinių, kurie, tikėtina, įeis ir į Lietuvos akordeono istoriją. Tokių projektų bendradarbiavimo vaisiai yra ypač svarbūs ne tik dėl kūrinių atsiradimo, bet ir dėl paties kūrybinio proceso.
– Akordeono festivalis, įvairiausi koncertai, projektai, bendradarbiavimas... Juk, manyčiau, vienas iš jūsų siekių – ne tik instrumento galimybių plėtimas, bet ir visuomenės edukacija.
Šiuolaikinėje muzikoje mes negalime daryti prievartinės reklamos kampanijos, kaip kad elgiamasi popmuzikoje.
– Taip, mokome klausytojus kiekvieno renginio, koncerto metu – bandome parodyti muziką iš kitos pusės. Pasąmonėje esu užfiksavęs faktą, kad kiekvienas šiuolaikinio projekto pristatymas visuomenėje yra edukacija. Malonu, kad atsiranda žmonių, kuriems patinka, kurie sako, kad jie tokios muzikos niekada negirdėjo, buvo nustebinti, atrado naujų dalykų, suprato, kad akordeonas yra daugiau, nei jiems atrodė. Vadinasi, tai nėra beprasmis darbas. Viskas keičiasi, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Šiuolaikinėje muzikoje mes negalime daryti prievartinės reklamos kampanijos, kaip kad elgiamasi popmuzikoje.
Tiesiog tie, kurie yra pasišventę moderniai muzikai, supranta, kad jų auditorija yra gana maža, klausytojų ratas – siauriausias. Tai juk net ne akademinė klasikinė muzika, kuri turi nuolatinius klausytojus ir dvidešimtį metų eina klausytis to paties Mozarto, Vivaldi ar Schumanno. Čia mes, šiuolaikinės muzikos atlikėjai, visąlaik ugdome savo klausytojus, kiekvieną jų labai vertiname ir gerbiame. Manau, šiuolaikinėje muzikoje mes neturime konkuruoti su jokiais kitais muzikos žanrais dėl klausytojų – jie ateis patys. Arba žmogui patinka, arba ne, ir primygtinai brukti meno tikrai nereikia.
Manyčiau, vienas svarbiausių dalykų – natūralus integravimasis į muzikos kontekstą. Kalbant apie akordeoną, galėčiau išskirti kamerinės muzikos koncertus ar pasirodymus su kameriniu ar simfoniniu orkestru. Per tokius pasirodymus pasiekiama rimtoji scena, kūriniai atsiranda koncertinių įstaigų programose, renginių organizatorių repertuare, klausytojų ratas plečiasi, instrumentas „netyčia“ papuola į kitų instrumentų atėjusių klausyti žmonių sferą. Tokiu būdu labai natūraliai, be jokios agresyvios reklamos pristatomas tikrasis instrumento veidas.
Pastaraisiais metais ne tik Lietuvoje pastebime keistus procesus, vykstančius mene, ypač muzikoje. Žmonės vis natūraliau priima ir įsisavina vakarietiškos pseudokultūros taisykles, kurios verčia „nuryti“ dar prieš kelerius metus, atrodytų, nesuvokiamus dalykus. Tai, kas visai neseniai mums atrodė juokinga, nerealu ir netikra, palaipsniui mus užvaldė, įsitvirtino ir sėkmingai manipuliuoja mūsų protais.
Žmonės vis natūraliau priima ir įsisavina vakarietiškos pseudokultūros taisykles, kurios verčia „nuryti“ dar prieš kelerius metus, atrodytų, nesuvokiamus dalykus.
Kaip bebūtų gaila, pompastikos, visų scenų (įskaitant ir „parduotą“ televiziją) klounados, pagyrūnų, narcizų, iš tuščios vietos atsiradusių žvaigždžių laikai užvaldė gilias kultūrines tradicijas turinčias Europos šalis, tarp kurių, žinoma, ir šio inercinio proceso neatlaikiusi Lietuva. Galėtume interpretuoti tai kaip žaidimą, kaip neišvengiamą procesą, kuriam pasaulio kontekste tiesiog neįmanoma atsispirti, tačiau šis žaidimas kelia nemažai pavojų.
Vis dažniau norisi užduoti klausimą – ar tikrai, kviečiant į pasaulyje pripažinto menininko pasirodymą, būtina žmones intriguoti, vilioti skandalais? Nejaugi neliko publikos, kuriai užtektų rimtos, apie profesinį lygį kalbančios informacijos?
Atsakyti vienareikšmiškai darosi vis sudėtingiau. Vis labiau naikinamas skirtumas tarp kokybiškų, vertingų pasirodymų, profesionalios scenos atlikėjų, kuriems nereikia skandalų, kad grotų nuoširdžiai, taip, kaip jaučia ir tarp pseudo-žvaigždžių, į kurių pasirodymus išperkami bilietai ne dėl jų profesionalumo ar meninio atlikimo lygio, o būtent dėl tų pačių medijų ar reklamos specialistų sukurtų skandalų ir sensacijų. Apmaudu, kad dėl tokios komercializuotos kultūros situacijos ir jaunieji atlikėjai siekia kuo greičiau būti pripažinti, tapti žvaigždėmis, gauti didelį atlygį.
Kaip palinkėjimą norėčiau pasiūlyti jaunimui – vadovaukimės tikrosiomis vertybėmis. Aš visada judėjau į priekį galvodamas apie pačią muziką, o ne apie naudą, kurią gausiu iš jos. Kaip akordeono atstovas – apie instrumentą, jo ateitį ir įvaizdį, o ne apie tai, kur jį galėčiau naudingai eksploatuoti. Galvodamas kitaip būčiau grojęs restorane šansonus (su visa pagarba šio žanro atstovams), juk tai žymiai labiau „apsimoka“...
