Apie jaunųjų muzikų galimybes, lietuviškosios muzikos sceną bei iššūkius pasakoja „Crossroads“ festivalio įkūrėja Silvija Čiuladytė.
– Kaip kilo mintis pradėti rengti „Crossroads“ festivalį?
– Po mokyklos baigimo persikrausčiau studijuoti į Zalcburgą. Geras draugas, kompozitorius Dominykas Digimas tuo metu rašė naują kūrinį, o aš liūdėjau, jog negalėsiu tame kūrinyje groti. Pradėjome juokauti, kad galbūt reikėtų šios kompozicijos premjerą rengti Zalcburge, o ne Vilniuje. Taip bejuokaujant, pagalvojom, jog tai nėra jau tokia bloga mintis, o vėliau pasirodė, jog įdėjus šiek tiek pastangų, ir įgyvendinama.
Taigi 2014 metų birželio pabaigoje surengėme koncertą Mozarteumo universitete. Dominykas atskrido iš Lietuvos, prie mūsų prisijungė dar trys kompozitoriai bei keturi instrumentalistai. Taip gimė “Crossroads| – kūrybinės bei tarptautinės kompozitorių bei atlikėjų kryžkelės. Projektas, nors iš pradžių nesulaukė daug publikos dėmėsio (tuo metu nei vienas iš mūsų nežinojome nei kaip koncertus organizuoti, nei kaip juos reklamuoti, viską darėme be jokios patirties), visiems jame dalyvavusiems labai patiko.
Na, o vėliau mažais žingsneliais plėtėmės ir mokėmės – nuo 2017, kai festivalį oficialiai pradėjo finansuoti naujosios muzikos institutas bei jo vadovas Achim Bornhöft, tapome tarptautiniu šiuolaikinės muzikos festivaliu. Šiuo metu organizacinėje komandoje esame penkiese – aš, naujosios muzikos instituto bei elektroninės muzikos studijos vadovas Achimas Bornhöftas, jo asistentai Marco Döttlingeris ir Alexanderis Baueris bei Matthias Leboucheras.
– Esate baigusi mokslus Lietuvoje. Ar galėtum palyginti jaunųjų kompozitorių situaciją Lietuvoje ir Zalcburge?
– Manau, jog Lietuvoje problema apskritai yra bendras uždarumas – visi tarsi „verda viename katile“. Keliu prielaidą, kad LMTA, o ypač kitos aukštosios muzikos mokyklos Lietuvoje, vis dar gyvena toje labai lietuviškoje scenoje – pradedant nuo to, jog yra vos keli užsienio studentai bei vienintelis užsienietis dėstytojas kompozicijos katedroje yra latvis; taip pat daugeliui šiuolaikinės muzikos kūrėjų bei atlikėjų, Tarptautinis Aktualiosios Muzikos Festivalis „Gaida“, atrodo, yra aukščiausias taškas karjeroje.
Žinoma, kiekviena šalis turi ir privalo turėti savo unikalią sceną, bet, mano nuomone, šiais laikais Europoje reikėtų naudotis visomis tomis galimybėmis atvirai bendrauti ir mokytis vieniems iš kitų, tai reiškia – daugiau bendradarbiauti su užsienio akademijomis bei universitetais, kviesti dėstytojus – svečius, padaryti studijas labiau prieinamas užsienio studentams, o svarbiausia – nebijoti, jog kitos kultūros kažkaip sugriaus mūsų unikalumą ar, neduokdie, „įsibraus“ į lietuviškas tradicijas. Kaip tik atvirkščiai – užsidarydami galiausiai išsisemiame ir baisiai supanašėjame.
Mano nuomone, tarptautiškumas lygu įvairovei bei atvirumui. Lietuvoje studijuojantys vis dar dažnai nenori ar nedrįsta naudotis atviromis Europos sienomis ir siekti didesnių tikslų ar plėsti savo akiratį. Tuo tarpu tie, kurie išvažiavo studijuoti į užsienį, skina tarptautinius laurus, nes iš tiesų Lietuva turi labai stiprius muzikos išsilavinimo pagrindus ir išaugina ne vieną labai talentingą kūrėją.
Kartais atrodo, jog nemokame savo kūrėjų pasiekimų pateikti taip, jog juos pamatytų ir pripažintų visi, jaučiamės „per maži“. Su tuo susiduria dauguma jaunosios kartos muzikantų Lietuvoje, o aš, stodama studijuoti Austrijoje, galvojau, jog tai utopija ir tik „pabandysiu“, bet neverta nieko tikėtis. Lygiai taip pat jautėsi beveik visi mano pažįstami lietuviai. Įstojus paaiškėja, jog mes toli gražu nesame maži – mūsų išsilavinimas yra lygus arba dažnai geresnis nei mūsų kolegų užsienyje.
– Kiek įvairuoja į „Crossroads“ festivalio programą patenkančių jaunųjų kompozitorių kūryba?
– Jaunųjų kompozitorių kūryba iš tiesų labai skiriasi – visų pirma dėl to, jog paraiškas priimame iš bet kokio amžiaus Europoje studijuojančių kompozitorių. Tai reiškia, jog aplikuoja kūrėjai iš viso pasaulio (Europoje studijuoja labai daug žmonių ir iš kitų kontinentų) nuo maždaug 18 iki 35 metų – tiek bakalauro, tiek doktorantūros studentai.
Be to, XXI amžiuje yra gausybė skirtingų kompozicijos krypčių bei mokyklų – nuo labai tradicinės ar jau tradicine tapusios iki grynai kompiuterizuotos elektroninės muzikos. Tad paraiškų sulaukiame irgi įvairaus spektro – priklausomai nuo to, kuri mokykla kompozitorių suformavo, kuri išugdė ir kuri vėliau padarė daugiausiai įtakos.
– Ar Lietuvos mokykla išsiskiria šiame kontekste?
– Jaunųjų kryptis, savaime suprantama, pirmiausia priklauso nuo dėstytojo įtakos ir mokymo metodų, tad tikrai nėra taip, jog visi kuria viena kryptimi. Tarkim, Ryčio Mažulio ir Vaclovo Augustino komponavimo stiliai akivaizdžiai skiriasi, tad ir jų studentai renkasi labai skirtingas kūrybos priemones. Visus juos, žinoma, vienija tam tikras lietuviškas skambesys, kurį kažkada savo straipsnyje Donatas Katkus sukritikavo kaip vienodą ir neindividualų, bet, mano džiaugsmui, jaunoji karta, nors ir bestudijuodama Lietuvoje, vis daugiau savo pastangomis ieško įkvėpimo iš juos dominančių mokyklų svetur ir tokiu būdu randa savo individualų stilių.
Tiesa, man šiek tiek liūdna, jog palyginus labai nedaug lietuvių kompozitorių teikia paraiškas mūsų festivaliui. Galbūt tai yra sklaidos problema, o gal vėl tas kuklumas. Tad noriu pasinaudoti proga ir paskatinti – kitais metais lauksime daugiau paraiškų iš Lietuvos!
– Kaip galima patekti į festivalio programą? Kas sudaro komisiją?
– Turime gana unikalią atrankos sistemą. Esame griežtai nusistatę prieš tradicinį kompozicijos konkurso konceptą, kuomet norint dalyvauti atrankoje reikia siųsti jau parašytus naujus kūrinius, o pabaigoje iš tos gausybės atliekami būna tik keli. Mano nuomone, tai yra labai ydinga – šiais laikais yra prirašoma tiek daug muzikos, jog labai daug kūrinių būna atliekami tik vieną kartą, o po to būna užmiršti ir „užkasami“ po krūva naujų kompozicijų.
Mūsų atranka yra paremta paraiškomis, kurias sudaro pretendento CV, motyvacinis laiškas bei paskutinių, neseniai parašytų kūrinių įrašai. Iš to galima labai lengvai susidaryti įspūdį apie kompozitoriaus stilių, kompozicinę kryptį bei kūrimo kokybę.
Mes taip pat neturime žiuri. Kiekvienais metais stengiamės kviesti skirtingus, daugiausia taip pat jaunus, profesionalius šiuolaikinės muzikos ansamblius. Paraišką teikiantis studentas įvardija ansamblį, kuriam norėtų rašyti kūrinį (pagal iš anksto pateiktą instrumentų sudėtį), o tuomet patys ansambliai iš gautų paraiškų išsirenka du ar tris jiems stilistiškai bei kokybiškai artimiausius ir didžiausią įspūdį palikusius kompozitorius. Tokiu būdu „nešvaistome“ jaunųjų kūrėjų kūrybinės energijos bei suteikiame galimybę ansambliams dirbti su tais žmonėmis, su kuriais jie jausis geriausiai, o tai reiškia – galimai palaikys ir tolimesnius ryšius festivaliui pasibaigus. Tai suteikia gana plačią stilistinę festivalio koncertų įvairovę, tuo pačiu išlaikant kiekvieno ansamblio specifinį stilių ir skonį.
– Kas sudaro šiųmetinę renginio programą?
– Pirmiausia, svarbu paminėti, jog šiemet festivalis yra sujungtas su Mozarteum universiteto elektroninės muzikos studijos jubiliejumi, tad festivalio kryptis yra gana ryškiai koncentruota ties elektronine ir elektroakustine muzika.
Festivalį atidarysime su elektroninės muzikos pionierės prancūzės Éliane Radigue kūrinio „Occam Ocean Hepta 1“ premjera. Atidarymo koncertą tęs ansamblis „hand werk“ iš Kiolno, garsėjantis labai netradicinių kūrinių atlikimais bei eksperimentiniais projektais – jis, tarp kitų kompozicijų, atliks tris atrinktų jaunųjų kompozitorių kūrinius, taip pat koncerte skambės elektroninė Francoys Bayle kompozicija.
Festivalyje tai pat vyks Zalcburge dirbančio perkusijos, išilginių fleitų dueto „Duo Enssel-Lamprecht“, soprano Cordula Stepp pasirodymas, ansamblio „Hebrides“ iš Jungtinės Karalystės koncertas, kuriame skambės kūriniai obojaus kvarteto sudėčiai, jauno Vienos ansamblio „Platypus“ pasirodymas.
Uždarymo koncerte šįkart pasirodys ilgalaikis festivalio draugas, ansamblis „NAMES“ („New Art and Music Ensemble Salzburg). Jų koncerte visi skambėsiantys kūriniai – premjeros. Trys iš jų – atriktų kompozitorių, dvi – jubiliejaus svečių Javier Torres Maldonado bei Jean-Luc Hervé, bei naujausia ansamblio vadovo Matthias Leboucher kompozicija.
Festivalyje taip pat vyks keturios paskaitos apie įvairias kompozicijos metodikas.
