„Skamp“ koncertus atmenu dar nuo tų laikų, kai buvo rengiami „Radiocentro muzikiniai apdovanojimai“. Buvau maža mergaitė ir svajojau užaugusi būti tokia kaip Erica. Atrodė, kad Lietuvos scenoje gražesnės moters nebūta.
„Skamp'ai“ jau tada turėjo kažką, kas juos išskyrė iš kitų grupių, kad ir kokios jos buvo ir tebėra puikios šiandien. Turiu omenyje „G&G Sindikatą“, „Bix“ ir daugybę kitų vardų, kurie tuomet valdė radiją.
Tik atrodė, kad „Skamp'ai“ visur buvo žingsniu priekyje – jie klausytojui siūlė ką nors neįprasto. Prie to dar sugrįšiu.
Pamenu, kai tėvai man padovanojo „Skempinligę“ (2001) – albumą, kurio tekstus ilgainiui žinojo visos kiečiausios mokyklos pažibos.
Kiek daug jame buvo protesto, kontrastuojančio su saldžia to laikmečio popmuzikos romantika:
Mama man patinka „Skamp“, jie varo gero stilių /
Aš dievinu Eriką, bet nekenčiu Viliaus /
Jie varo popsą, sako mano brolis /
Bet tai nieko, nes iki „Dinamikos“ jiems dar toli /
Mama noriu vaikščiot už dyką į „Angarą“ /
Noriu pamatyti kaip „Bavarai“ prostitutes varo /
Mama noriu Merso, noriu limuzino /
Noriu daug daug šampano ir dar daugiau merginų“
(red. ištrauka iš dainos „Superstar“)
Sunkiai atminčiau bent vieną posmą iš to meto lietuvių literatūros pamokų. Užtat dainos, pavyzdžiui, „Padaryta dar viena“ – nors ir šiandien.
Galbūt todėl buvo taip gera šio trečiadienio vakarą „Lofte“ vykusio kalėdinio „Skamp“ pasirodymo metu stebėti tuos, kurie, stovėdami minioje su savo vaikais, atkartojo visus tuos tekstus.
Suvokiau, kad „Skamp“ buvo (ir yra) tam tikras Lietuvos muzikos atskaitos taškas. Kartos grupė.
Su keista nostalgija galvojau apie „Radiocentro apdovanojimus“. Prisiminimus sukėlė eklektiška „Lofto“ auditorija – čia buvo ir melomanų, ir senųjų gerbėjų, ir tų, kurie šiaip atėjo, nes geriausia lietuviška grupė.
Jau kurį laiką pastebiu, kiek daug apie grupę galima pasakyti vien pažvelgus į jos klausytojų auditoriją.
„Skamp“ buvo (ir yra) tam tikras Lietuvos muzikos atskaitos taškas. Kartos grupė.
Auditorijos aprangą, sudėtį, galiausiai, pokalbius, vykstančius už koncerto salės durų. Ilgainiui pradedi matyti pažįstamus veidus, tapatų vibe'ą, tuos, kuriuos sutinki tik per festivalius.
O šį trečiadienį „Lofte“ buvo visko – matyt ir tų, kurie, kaip ir aš, atsimena „Skamp'ų“ pasirodymus dar nuo „Sporto rūmų“ laikų. Formalų ir neformalų. Rimtų ir nerimtų. Visokių.
Žinau, kad mano, kaip klausytojo, gyvenime kažkada atėjo lūžis, kai nustojau domėtis „Skamp“. Galbūt tai lėmė interneto plėtra ir milžiniškas pasaulio muzikos antplūdis. O galbūt taip nutiko dėl, kad, kaip pats Viktoras Diawara neseniai minėjo interviu, nuo 2008 metų grupė nebebuvo tokia aktyvi.
Nariai ėmė kurti šeimas, verslus, dalyvauti kituose projektuose, koncertuoti daugiau kaip ekskliuzyvas. Praėjo daug laiko, kol aš vėl sugrįžau prie „Skamp“. Tai buvo naujas atradimas.
Pažindama pasaulį kiek daugiau nei tada, kai buvau 12-os, „Skamp“ muziką ėmiau klausyti taip, kaip klausyčiau visų kitų grupių, t.y. būtent to laikmečio kontekste.
„Skamp'ai“ sukūrė savitą alternatyvą, kurioje sutilpo daug skirtingų kultūrinių krypčių.
Mažiau dėmesio skyriau tekstui, daugiau – pačiai muzikai, jos atlikimui, skambesiui, idėjai. Supratau, jog jau tada, prieš tuos 10 – 15 metų jų muzika buvo verta daug didesnės šlovės, ir ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tikrai.
Nes net ir nūdienomis, kai į eterį kasdien išleidžiama tiek daug, jog kas rytą jautiesi smarkiai atsiliekantis, dar neteko išgirsti nieko panašaus į „Skamp“. Na gerai, visame muzikos pasaulyje gal ir galima atrasti panašių stilių ar žanrų.
Tačiau manau, kad „Skamp'ai“ sukūrė savitą alternatyvą, kurioje tiek daug erdvės įvairovei, pirmiausia, kultūrinei. Be to, jie buvo išskirtinai modernūs jau tada, kai pradėjo leisti pirmuosius albumus. Dėl to „Skamp“ ir buvo neįprasti, todėl jų muzika gebėdavo nustebinti.
Kaip „Skamp'ai“ skamba šiandien? Geras klausimas. Po koncerto diskutavau su draugu, jo klausiau: „Ar tu žinai ką nors šiandien, kas groja taip, kaip „Skamp“?“ Jis svarstė.
Tada netiesiogiai atsakė, kad jie skamba „klasiškai“. Klausiu: „Klasiškai, čia nuo žodžio klasika, ar nuo classy?“ (Classy – angl. madingas, prašmatnus, geriausias). Sako: „Turbūt abu variantai.“
Aš didžiuojuosi, kad Lietuvos scenoje mes turime šiuos žmones ir kad jie toliau kuria.
Iš tiesų, tos senosios „Skamp'ų“ dainos šiandien turi keistą retro atspalvį. Tą klasikos pojūtį.
Nežinia, ar jie skamba būtent taip, nes dalis dainų buvo kurtos daugiau nei prieš 10 metų, ar todėl, kad jie kelia tą paauglišką nostalgiją.
Bet kuriuo atveju – jos skamba. Nes „Skamp'ai“ gyvų pasirodymų metu išlaiko aukščiausią klasę – ar tai būtų solidus muzikantų pasirinkimas, ar melomaniškas skambesys, neišblėstantis visus tuos metus. Aš didžiuojuosi, kad Lietuvos scenoje mes turime šiuos žmones, ir kad jie toliau kuria.
„Skamp'ai“ žada išleisti naują albumą. Todėl jie ir pasiėmė vienerių metų pertrauką. Tikiu, jog tai bus kitoks albumas. Vis dėlto, daug kas pasikeitė nuo tos, rožine karve apipavidalintos, „Skempinligės“, ir paskutiniojo, 2008-iais metais išleisto, „Kažką!“.
Galbūt neverta iš anksto kelti didelių lūkesčių, koks tai bus produktas, tačiau širdies gelmėse tikiu, kad tai gali būti vienas geriausių ateinančių metų albumų. Kodėl? Juk jie vis dar yra bene geriausia visų laikų lietuviška grupė.