Vilniuje ji atliks vieną žymiausių šio žanro šedevrų – Ludwigo van Beethoveno koncertą smuikui. Prieš koncertą kviečiame skaityti išskirtinį interviu su J.Auškelyte Rossi.
– Justina, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išvykote mokytis į Italiją, vėliau sekė studijos Grace ir Vienoje, kurias galiausiai vainikavo magistro diplomas prestižinėje Julliardo menų mokykloje Niujorke. Kokią vietą pasaulyje šiandien vadinate savo namais?
– Šiuo metu jau kelis metus gyvenu Švedijoje, Malmės mieste. Čia įsikūriau kartu su savo šeima, neseniai mums gimė pirmagimis sūnus. Pati save laikau turbūt labiau pasaulio žmogumi, daug keliavau, daug kur gyvenau svetur, todėl pagalvojus apie skirtingas vietas kyla skirtingi sentimentai.
Niujorkas mano širdžiai labai miela vieta ir yra tarsi antrieji mano namai. Italijoje taip pat esu praleidusi daug laiko dar mokyklos laikais, labai dažnai važinėjau studijuoti pas Pavelą Bermaną, ten gyvena labai daug brangių žmonių, kurie Italiją pavertė mano namais. Ir, žinoma, Vilnius, kad ir kur bebūčiau, vis tiek išlieka mano namais. Kaskart sugrįžusi į Vilnių, jaučiuosi namuose.
– O kaip Švedija atsidūrė Jūsų akiratyje?
– Į Švediją atvykau dėl asmeninio gyvenimo posūkio – susipažinau su savo vyru, kuris gyvena Švedijoje, ir vėliau taip susiklostė, kad mes nusprendėme čia apsistoti, bent jau šiuo metu.
– Gruodžio 9 d. koncerto programai Vilniuje pasirinkote atlikti vieną iš žymiausių pasaulyje smuiko repertuaro kūrinių – L. van Beethoveno koncertą smuikui. Gal galite publikai šiek tiek pristatyti, koks tai kūrinys? Kuo jis Jums įdomus?
– Pradinė idėja buvo atlikti šį kūrinį 250-osioms L. van Beethoveno gimimo metinėms, bet, deja, dėl pandemijos koncertas labai nusikėlė. Nepaisant to, labai džiaugiuosi, kad programa nebuvo pakeista, nes šis koncertas mano širdžiai yra turbūt mieliausias iš viso smuiko repertuaro. Jis yra tiesiog begaliniai šviesus, labai pakilios ir didingos nuotaikos. Tai vienas iš pirmųjų rimtų koncertų smuikui mūsų repertuare. Vėliau sekė daugybė romantinio laikotarpio koncertų, bet jie yra žemiškesni – kupini aistros ir žemiškų jausmų.
Dar vienas išskirtinumas – jei kituose koncertuose solo linija yra pakankamai ryški, tai šiame kūrinyje smuiko ir orkestro partijos labai susipynusios, tiek solistas, tiek orkestras turi labai svarbią medžiagą ir vienas kitam pasikeisdami užleidžia pagrindinio vaidmens atlikėjo vietą. Pagrindinės melodijos linijos skamba atliekamos įvairių instrumentų, o smuiko partija yra tarsi auksinis siūlas, kurio grakštumas perkeičia visą kūrinį.
Šio koncerto labai laukiu dar ir dėl to, kad visiškai neseniai Dalios ir Remigijaus Lapinskų fondo dėka gavau labai įdomų ir tikrai nuostabų instrumentą, kurį jie man skyrė naudoti ilgą laiką. Tai yra italų meistro Giovanni Antonio Marchi smuikas, pagamintas maždaug tais pačiais metais, kai gimė pats L. van Beethovenas. Simboliška, kad Lietuvoje pirmą kartą šuo instrumentu grosiu būtent L. van Beethoveno koncertą smuikui. Šalia smuiko fondas man patikėjo taip pat ir puikų prancūzų meistro Nicolas Maline stryką. Esu be galo dėkinga fondui už jų pasitikėjimą ir paramą.
– Smuiku griežiate nuo vaikystės. Kas Jums labiausiai patinka Jūsų profesijoje?
– Pasirodymai kiekvieną kartą yra tarsi finišo tiesioji, ir būtent išėjimas į sceną dalintis tuo, ką pati išgyvenu, yra vienas iš gražiausių dalykų mano profesijoje. Neretai pagaunu save situacijose, kuomet man būna sunku išsireikšti žodžiais. Tuo tarpu per muziką išreikšti tai, ką jaučiu, kas man svarbu, man yra žymiai paprasčiau. Aišku, neretai būna, kad po koncertų kitą dieną viduje tarsi atsiveria tuštuma, tarsi viskas išpasakota kitiems ir reikia truputėlį laiko vėl prisipildyti. Bet man labai patinka jausmas, kad per muziką, be jokių žodžių, galiu išreikšti tai, ką jaučiu ir kas esu kaip žmogus.
Pasirodymai kiekvieną kartą yra tarsi finišo tiesioji, ir būtent išėjimas į sceną dalintis tuo, ką pati išgyvenu, yra vienas iš gražiausių dalykų mano profesijoje.
– Paminėjote, kad esate gana uždara. O kaip Jums artima tapo scena?
– Tai įvyko natūraliai, nuo pat mažens mokantis muzikos. Kadangi mūsų pamokos vyksta individualiai, visą laiką turime groti prieš savo mokytoją ir tarsi pasirodyti kiekvienos pamokos metu, egzaminų metu taip pat vyksta koncertai. Žinoma, streso ir scenos baimės būna iki šiol. Turiu savo koncertų seriją „Blind Date Concerts“ (liet. „Aklo pasimatymo koncertai“), kurių metu labai svarbi dalis yra muzikos pristatymas ir pasakojimas apie ją. Kaip muzikantė nesu pratusi viešai kalbėti, todėl neretai tenka tramdyti nerimą būtent dėl šnekamosios pasirodymo dalies. Kaip bebūtų, visko yra išmokstama, ir geriausias vaistas tą nerimą numalšinti yra patirtis.
– Užsiminėte apie „Aklo pasimatymo“ koncertų seriją. Kokia šio projekto koncepcija?
– Projekto pagrindinė idėja yra priartinti atlikėją prie klausytojo. Klausytojai ateina į mūsų koncertus nežinodami, nei kas gros, nei kokie kūriniai bus atliekami – iš čia kilo ir projekto pavadinimas. O pati idėja atėjo kito mano projekto „Smuikininkė ant dviračio“ metu.
Šio projekto vizija buvo išnešti klasikinę muziką už koncertų salių ribų, tad rengiau įvairius spontaniškus pasirodymus viešose erdvėse, netradicinėse vietose. Projekto metu sutikau daugybę žmonių, kurie su klasikine muzika neturi nieko bendro, nevaikšto į klasikinės muzikos koncertus ir niekada nėra iš arti matę instrumento.
Su jais pabendravus, man pasidarė aišku, kad žmonės tarsi prisibijo klasikinės muzikos ir net nežino, kad ji jiems patinka. Jie galvoja: „Tai – ne man, aš nieko nesuprantu, geriau nuveiksiu kažką kita.“ Bet didžiajai daliai žmonių, kurie sustodavo pasiklausyti ir kurie tos muzikos niekada nėra girdėję, ji paliko puikų įspūdį! Todėl man kilo idėja rengti koncertus, į kuriuos ateidami žmonės neturėtų išankstinio nusistatymo. Jie tik žino, kad bus klasikinės muzikos koncertas, o visa kita jiems – visiška staigmena. Nieko nežinodami klausytojai negali nei pasiruošti, nei iš jų yra tikimasi, kad jie kažką žinos.
Mes tik norime, kad jie ateitų, o toliau viską papasakosime patys. Manau, ilgus metus klasikinės muzikos koncertams buvo kuriamas neprieinamumo įvaizdis, atsirado barjeras tarp klausytojų ir atlikėjų. Mano pagrindinė idėja yra panaikinti visus skiriančius barjerus ir tiesiog pakviesti žmones džiaugtis, mėgautis klasikine muzika ir įrodyti, kad klasikinę muziką gali suprasti visi.
– Kokios temos Jūsų gyvenime aktualiausios be muzikos?
– Paskutiniu laikotarpiu mano visos mintys yra šeimoje. Gimus sūnui, noriu skirti daugiau laiko šeimai ir džiaugtis šiuo momentu. Prieš tampant mama negalvojau, kad gali taip pasikeisti prioritetai – dabar svarbiausias dalykas yra šeima, namai ir jų gerovė. Mano laisvalaikis dabar ypatingai apribotas, tad kai tik yra momentas, iškart griebiu smuiką pagroti arba tiesiog einu truputėlį atsipūsti. Bet jei laiko daugiau, mėgstu ir paskaityti, ir virtuvėje paeksperimentuoti. Aišku, virtuvėje man labai didelė konkurencija, nes mano vyras italas, tad dažniausiai jam tenka užleisti vietą (šypsosi).
