A.Agus pirmą kartą Vilniuje lankėsi pernai, pristatydama naują JAV režisieriaus Piterio Roseno dokumentinį filmą „Dieviškasis smuikininkas Jasha Heifetzas“ („God's Fiddler Jasha Heifetz“). Tada ji surengė ir koncertą, dalijosi prisiminimais apie savo mokytoją bei įkvėpėją.
A.Agus su J.Heifetzu siejo 17 bičiulystės ir bendradarbiavimo metų – nuo studijų pas maestro Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele iki darbo su juo namų studijoje ir bendrų koncertų. 2001-aisiais pasirodė A.Agus knyga „Heifetzas, kokį aš pažinojau“ („Heifetz, as I knew him“), sulaukusi jau penkių leidimų.
Viešnia atskleidė įdomių maestro gyvenimo detalių ir savo būsimojo koncerto Lietuvoje klausytojams.
- Ar J.Heifetzas prisimindavo Vilnių?
- Beveik kasdien. Jis dažnai prisimindavo tėvus ir tuomet ilgėdavosi nerūpestingų vaikystės dienų Vilniuje. Manau, tai buvo laimingiausias jo gyvenimo periodas.
- Kaip jūs pelnėte J.Heifetzo palankumą? Ilgametis jo mokinys Pierre‘as Amoyalis Vilniuje pasakojo, kad pirmąją maestro pamoką ištverdavo maždaug pusė studentų, o mokslo metus jo klasėje – apie penktadalis.
- Aš gimiau Indonezijoje. Mūsų kultūroje iš prigimties skiepijamas kantrumas, nuolankumas, pagarba vyresniesiems. O Amerikoje ne taip paprasta sutikti tolerantišką, užjaučiantį kitus žmogų. Aš jausdavau, kad J.Heifetzui maloni mano draugija, net jei be žodžių, tylomis būdavau šalia. Jis pamažu įprato prie manęs. Tačiau pirmiausia mūsų ryšį lėmė mano muzikiniai sugebėjimai.
Dauguma studentų J.Heifetzo nesuprato. Jis buvo labai griežtas, šykštus pagyrimų mokytojas. O suvažiuodavo pas jį profesionalai iš viso pasaulio. Kai kurie – tik tam, kad įrašytų į savo biografiją J.Heifetzo pavardę. Jis tai pajusdavo iš jų grojimo, noro padaryti įspūdį. Tokius studentus ypač piktindavo maestro kritika. Ištvermingiausi meistriškumo klasėje išbūdavo vienerius-dvejus metus.
Bendrauti su maestro buvo nelengva. Man teko nuryti daug nuoskaudų. J.Heifetzas dažnai būdavo prislėgtos nuotaikos.
- Tačiau Jūsų pristatytame filme matėme maestro labai linksmą ir draugišką.
- Bėgant metams J.Heifetzą vis dažniau apnikdavo abejonės, ar jis kaip žmogus – ne kaip meno pasaulio garsenybė – ką nors reiškia aplinkiniams. Tas netikrumas jį nuolat kamavo, nors jis vos ne kasdien girdėdavo draugų ir pažįstamų meilės prisipažinimus. Jis reikalavo tobulumo ir iš savęs, ir iš kitų, todėl nuolat nusivildavo žmonėmis.
Galiausiai J.Heifetzas ėmė bandyti žmones – tai tapo žiauroku žaidimu, kuris negailestingai retino draugų ratą. Matydavau, kaip jis įžeidinėja artimus žmones vien tam, kad išbandytų atsidavimą. Jie šito neatleisdavo. Daugelis senų J.Heifetzo draugų buvo turtingi jo bendraamžiai, ne muzikai. Paskutiniaisiais gyvenimo metais maestro paliko visi – net sekretorė. Ir jis nesuprato, kad juos atstūmė pats.
J.Heifetzas įžeidžiu elgesiu norėjo atstumti nuo savęs ir mane. Bet aš pasakiau, kad savo noru jo nepaliksiu. Jaučiau, kad Dievas man skyrė misiją jam padėti.
- Ar pavyko misiją atlikti?
- Manau, buvau mokytojui ypač naudinga vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu, kai jis jau nebedėstė ir dėl rankos negalavimo nekoncertavo. J.Heifetzas vis tiek grodavo dėl savidrausmės – mes muzikuodavome drauge po penkias valandas per dieną.
Aš padėjau užbaigti ir daugybę rankraščių, kuriuos aptikau studijoje. Per karjeros įkarštį jis neturėjo laiko dirbti prie muzikinių tekstų.
J.Heifetzas buvo ne tik genialus smuikininkas, bet ir talentingas aranžuotojas, kompozitorius, pritaikęs smuikui daugybę kitų kompozitorių pjesių, kurias mėgdavo groti „bisui“, sujaudindamas žmones iki ašarų. Niekas negalėjo jam prilygti perteikiant šių mielų miniatiūrų atmosferą. Tam reikėjo ypatingo talento.
Jaučiu pareigą populiarinti šias J.Heifetzo transkripcijas. Visus jo rankraščius atidaviau maestro vaikams – jie neseniai išleisti.
- Bendraujate su J.Heifetzo šeima?
- Tik nuo tada, kai parašiau apie jį knygą. Iki tol jaučiau J.Heifetzo artimųjų priešiškumą. Manau, jie pavydėjo mūsų bendravimo.
Anuomet nuolat susidurdavau su pavydu – buvau jaunutė, kėliau žmonėms dviprasmiškų minčių. Manęs ypač nemėgo J.Heifetzo aplinkos moterys, nesupratusios, jog buvau pasirinkta tik dėl muzikos.
Sunkiausi buvo paskutiniai J.Heifetzo gyvenimo mėnesiai, kai budėjau prie jo ligoninėje po 24 valandas per parą. Artimieji sunkiai su tuo taikstėsi. Jie mane pripažino tik išėjus knygai, nes joje rašiau tik apie J.Heifetzą, neskleidžiau nei apkalbų, nei nuoskaudų. Visada jaučiau poreikį jį ginti, nes jį suprasti žmonėms būdavo sunku.
Jis buvo nepaprastas žmogus, labai daug gyvenime paaukojęs dėl muzikos.
Smuiko legenda atgyja antradienį 19 val. Šv.Kotrynos bažnyčioje. M.Švėgžda (smuikas) ir A. Agus (fortepijonas, JAV); W. A. Mozarto, J. Brahmso, M. Ravelio kūriniai ir J.Heifetzo aranžuotės.
