– Man įdomu, kodėl būtent kūrybinė veikla, meniniai potyriai taip gerai padeda adaptuotis?
– Menas yra ta priemonė, kuri labiausiai gali „atrakinti“ žmogų, padėti išreikšti emocijas ir mintis, lavinti abstraktųjį mąstymą, augini emocinį intelektą. Dažnai būtent ši forma atskirtam žmogui lieka kaip vienintelė arba viena iš nedaugelio formų reikštis ir visavertiškai gyventi gyvenimą.
Tai yra fenomenas: žmogus nešneka, o tekstus dainuoja!
Dar vienas atvejis: dirbau su verslininku, stambios įmonės direktoriumi, kuris patyrė insultą, dabar sėdi vežimėlyje ir net nekalba. Mes su juo dainuojame, kaip išeina, taip, bet kai pradedame naudoti atsimenamus iš vaikystės tekstus, jis šiuos puikiai išdainuoja. Tai yra fenomenas: žmogus nešneka, o tekstus dainuoja! Nors negalime suabsoliutinti, sakau, toks stiprus poveikis yra dažnam žmogui. Todėl meninė veikla ir yra viena iš nedaugelio galimybių tokiems žmonėms visavertiškai gyventi mūsų pasaulyje.
– Meno srityje natūralu siekti meninės kokybės, rezultato. Kaip tai svarbu šioje veikloje?
– Mes stengiamės žvelgti į tai per kelias prizmes. Visų pirma, terapinis potyris, kuris yra kaip pirminė stotelė, tuomet – kuo sklandesnis procesas ir trečias lygis – rezultatas. Galvojame, ką matys žiūrovas, ką patirs, todėl ir renkamės minėtas tarpdisciplininio meno formas, dažniausiai performanso žanrą. Tai konceptualus veiksmas, jis nereikalauja visiško tikslumo, tai – spontaniška išraiška, šiame žanre spontaniškumas tampa privalumu.
Kartais net taip eretiškai sakome, kad būtent ši meno forma yra optimaliausia sukurti kokybiškam rezultatui. Šiai formai būdingas konceptualumas, kūrybinė laisvė, kūryba čia ir dabar pagal tam tikras užduotas žaidimo taisykles ir būtent šioje meno srityje tie žmonės atrodo dar įdomiau, nei, daugeliu atveju, mes. Tai man kelia labai didelį estetinį susižavėjimą.
– Kokie iššūkiai kyla jums, kaip menininkei?
– Buvo didelis iššūkis, kai buvau jauna ir daugiau nei prieš dvidešimt metų ėmiau dirbti šį darbą. Pas mane atėjo batų pardavėja, policininkas, viešbučio direktorius. Atėjo pas ultraavangardinę kompozitorę – nemoku jokių „dainuškų“, aš – tik apie kosmosą, žvaigždes, aukso gavybos būdus, ir staiga reikia su tokiais žmonėmis surasti bendrą kalbą per muziką. Jaučiausi labai keistai. Nuo šių iššūkių prasidėjo mano ieškojimai, mano kelias, kaip būtų galima per muziką susišnekėti su įvairių patirčių žmonėmis.
Iš tikrųjų, taip ir galvoju, veiklų metu sakau: mes čia tikriausiai menininkus integruojame.
Dabar su tokiais didesniais kasdieniais iššūkiais, kaip tuomet, nebesusiduriu. Turiu savo menines priemones, didžiulę praktinę patirtį. Dabar sprendžiu visai kitus dalykus: mąstau, kaip operuoti tomis priemonėmis.
– Sakote, iš pradžių jautėtės labai keistai. Galbūt patys menininkai yra integracijos į visuomenę reikalaujanti grupė?
– Puikus pastebėjimas! Iš tikrųjų, taip ir galvoju, veiklų metu sakau: mes čia tikriausiai menininkus integruojame. Juos lygiai taip pat reikia integruoti, menininkai yra tokia pati socialinės atskirties grupė! Juokauju... Tačiau kai baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, būtent taip jaučiausi: lyg kokiame stikle, labai izoliuota nuo kitų žmonių, kurie man atrodė visai kitokie negu aš.
– Galbūt tai ir yra atsakymas, kodėl menas taip tinka integracijai. Dvi izoliuotos grupės gali lengviau susišnekėti, suprasti viena kitą...
– Patirdami meną, be abejo, lengviau suprantame vieni kitus. Iš tikrųjų, kartais kyla klausimas, kas į ką integruojasi... Todėl mes ir tiriame menininko santykį procesu, netgi egocentrizmo laipsnį – kiek ego yra nugalimas darbo su kitokiu asmeniu procese. Iš tikrųjų egzistuoja tas aspektas.
Patirdami meną, be abejo, lengviau suprantame vieni kitus.
– Koks šio, pavadinkime, taikomojo meno santykis su akademiniu? Kalbėkime apie muziką. Kaip tokia sritis atsispindi Lietuvos šiuolaikinės muzikos kontekste?
– Jei mes kalbame apie elitinę kūrybą, ji dažnu atveju yra tarsi uždara dėžutė, skirta tik siauram vartotojų ratui. Tas šiuolaikinės modernios, ultramodernios muzikos vartotojų ratas yra itin siauras. Aš pati esu didelė tokios muzikos gerbėja, tačiau kyla klausimas: galbūt muzika gali eiti į platesnes sferas, tarnauti žmonėms, būti ne izoliuota, bet taip pat veikti socialinėje srityje, draugauti su medicina?
Muzika, net ir ta ultramodernioji, gali veikti ir kitose srityse ir taip net labiau išeiti į visuomenę. Ji nuo to netampa popmuzika, ji tiesiog tarnauja žmonėms. Tačiau iš šalies stebėdama vykstančius procesus akademinėje LMTA bendruomenėje galvoju, kad muzika vis dar yra ganėtinai izoliuota, ir man atrodo, kad jauni žmonės nėra ruošiami jos taikyti plačiai. Pavyzdžiui, mano dukra Juta studijuoja muzikos kompoziciją Škotijoje. Ten studentai turi atskirą discipliną, kuri vadinasi „Muzika visuomenei“. Apie tai galėtų pagalvoti ir LMTA.
Gerai, kad atsivėrė akademinės durys kino muzikai, šiek tiek anksčiau – teatro muzikai, nes kompozitoriai neturėdavo jokios panašios disciplinos ir taikė teatre muziką taip, kaip patys supranta. Net nekalbu apie muziką, skirtą visuomenei, – kompozitoriai nėra paruošti dirbti šioje srityje.
