– Kyla natūralus klausimas: kaip to elitinio, izoliuoto meno kūrėjai vertina tokias socialaus, terapinio meno veiklas?
– Iš tikrųjų, jokia čia paslaptis, kad daugeliui menininkų tai atrodo nerimta. Vadina tai „chaltūra“, sako: „Snieguole, tu tokia talentinga, o dabar užsiimi tokiomis nesąmonėmis; kada tu grįši į profesionaliąją kūrybą?“ Dažnai išgirstu tokius kaltinimus ir priekaištus.
Iš tikrųjų, jokia čia paslaptis, kad daugeliui menininkų tai atrodo nerimta. Vadina tai „chaltūra“.
Tačiau aš manau kitaip, man atrodo, kad tai net labai, tik kiek kitaip profesionali kūryba, reikalaujanti kitokio mąstymo, matymo, išsilavinimo, kitokio talento. Regime savotišką netoleranciją: jeigu žmogus mato, žiūri ar daro kitaip, tai jau yra negerai. Ne kiekvienas gali tą daryti. Parašyti kūrinį styginių kvartetui, manau, gali daug daugiau žmonių nei surinkus žmones, kurie turi negalią, su jais kurti meną, surasti kontaktą, atrasti, ko kiekvienam reikia. Čia derėtų pajusti visai kitokį profesionalumą.
– O kas yra kitaip?
– Viskas. Tai reikalauja socialumo. Negali būti kūrėjas, užsidaręs kambaryje. Šioje veikloje reikia turėti socialinius, bendravimo įgūdžius, išskirtinę empatiją. Turi būti pasiruošęs kaip chirurgas tiksliai ir greitai kaskart reaguoti į situaciją, tai darbas su gyva, kintančia materija.
– Kokios meninės raiškos priemonės taikomos tokioje kūryboje, meninėje-socialinėje veikloje? Mes žinome moderniosios muzikos kompleksiškumą, pavyzdžiui, kompozitoriaus György Ligeti, kuriančio greičiausiai tik profesionalo ausiai paklausomą rezultatą, priemonių sudėtingumą. Ar tai toleruotina ir šioje sferoje?
– Naudojame šiuolaikinės muzikos technikas, kurioms būdingas improvizaciškumas, tai – aleatorika, sonorika, nefiksuoto aukščio blokai, grafinė muzika. Tokios kompozicinės technikos nereikalauja preciziško tikslumo, šiuolaikinėje muzikoje tokių technikų – gausybė.
Vieni garsiniai rezultatai būna priimtinesni, kiti – mažiau, skirtumas tik tas, kad prie rezultato prieinama visai kitu keliu nei profesionaliojoje modernioje muzikoje, kur dažnai naudojamos matematinės, cheminės, fizikos formulės. Mūsų veiklų metu sukuriamas garsinis rezultatas vienais atvejais tinka relaksacijai, kitais jo estetika net labai panaši į šiuolaikinės muzikos profesionalų kūrinį. Tiesiog yra kitoks priėjimas, tačiau taip pat labai įdomus: kai kūrinys sukuriamas psichologinės problemos sprendimo metu.
– Ar šioje srityje dirbančiam menininkui reikalingas specialus pasiruošimas?
– Kompozitoriaus išsilavinimas leidžia laisviau operuoti šiandienine muzikine kalba. Pavyzdžiui, atėjęs dirbti chorvedys, kuris tiesiog akomponuoja dainas iš natų ir neturi tų gebėjimų, nežino technikų, kurias reikia mokėti pritaikyti tam tikram kiekvieno individualaus asmens gebėjimui. Kai pradėjome tą daryti, neturėjome nei mokyklos, nei patirties.
Dabar jau yra patvirtinta pirmoji Lietuvoje muzikos terapijos magistro programa, kurioje dėstau ir aš. Visą patirtį, kurią įgijau dirbdama su batų pardavėjomis ir policininkais, dabar galiu perduoti jauniems žmonėms, ir šiuos mokslus baigę studentai jau turės tam tikrus įrankius. Kaip bekalbėtume, asmeninės savybės bei išsilavinimas, žinios, saviti įrankiai yra labai reikalingi – juos turint, padėti žmonėms yra daug lengviau.
Kalbant bendrai, kaip ir tikriausiai visur kitur, Lietuva nėra nei pirmaujanti, nei paskutinė. Tačiau mes esame įdomūs, vyksta labai daug įdomių procesų – viskas gyva.
– Jeigu apžvelgtume jūsų ir jūsų kolegų sukauptą patirtį, palygintume su užsienio šalių pažanga muzikos terapijos, meno, kaip integracijos stiprinimo priemonės, srityse, kuriame taške būtų Lietuva?
– Lietuvoje tokia profesija, kaip muzikos ir dailės terapija, patvirtinta tik pernai, tačiau, pavyzdžiui, Italijoje ir Olandijoje tokios profesijos dar išvis nėra. Žinoma, tokios progresyvios šalys, kaip Austrija, Vokietija, Norvegija, labai pirmauja muzikos terapijos srityje. Taigi galima sakyti, kad esame per vidurį.
Menininkų dalyvavimas socialinės integracijos programose įgauna pagreitį, tačiau, tarkim, Prancūzijoje yra itin išvystytas menininkų darbas su neįgaliaisiais. Viename mieste yra net neįgaliųjų ir šiuolaikinės muzikos centras, kuriame suburtas neįgaliųjų orkestras, grojantis avangardinę muziką.
Kalbant bendrai, kaip ir tikriausiai visur kitur, Lietuva nėra nei pirmaujanti, nei paskutinė. Tačiau mes esame įdomūs, vyksta labai daug įdomių procesų – viskas gyva. Jau turime, kuo pasigirti, nereikia bijoti pažiūrėti kitoms šalims į akis. Tačiau norėtųsi, kad į šią veiklą galėtų įsitraukti daugiau žmonių, kad jie suprastų, jog muzika gali tarnauti visuomenei. Taip pat reikėtų daugiau bendro palaikymo.
Be to, reikia didesnių profesionalių menininkų pajėgų. Dailininkai ar profesionalūs šokėjai aktyviau dalyvauja tokiose veiklose, tačiau muzikantai, kompozitoriai dar labai dažnai užstringa ansambliuose – bendrąja meninės raiškos, kūrybine prasme. Norėtųsi pakviesti muzikinę bendruomenę aktyviau prisijungti prie šios bendros kūrybos projektų.
Kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės kūrybą artimiausiu metu bus proga išgirsti meno ir sveikatos bendradarbiavimo projekto koncerte „Skambantys kūnai“, vyksiančiame spalio 2 d. 19 val. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje.
