Telefono programėle
– Koks buvo Tavo pirmasis susidūrimas su muzika?
– Ryškiausias pirmasis susidūrimas su muzika buvo, kai buvau aštuonerių metų ir pradėjau groti saksofonu muzikos mokykloje. Pirmieji metai patiko ir buvo įdomūs, o vėliau pradėjo atsibosti, lankiau tik tam, kad pabaigčiau. Baigus mokyklą reikėjo laiko iš naujo savu būdu susipažinti su muzika.
Vedamas smalsumo, pradėjau kiekvieną dieną mokytis groti būgnais. Pats kurti pradėjau eksperimentuodamas, akustine gitara kurdamas dainas. Nemažai dainų esu parašęs, kurios taip ir liko niekam negirdėtos.
– Kas tau, kaip muzikantui, padarė didžiausią įtaką?
– Skirtingus aspektus įkvepia skirtingi žmonės. Pavyzdžiui, noras gyvai atlikti muziką kilo keturiolikos metų, kai pirmą kartą nuėjau į „Ba.“ koncertą. Jų pavyzdys iš karto įkvėpė, Benas tuo metu man atrodė mistinė figūra – meta mokyklą ir siekia roko svajonės. Tuo metu toks pasirinkimas man atrodė įspūdingai.
O aš kurti pradėjau įkvėptas skirtingų muzikantų: John Frusciante, grupių „Molchat doma“, „Boy Harsher“, atlikėjo Steve Lacy ir daug kitų. Steve man buvo tarsi įrodymas, kad sėdėdamas savo kambaryje gali sukurti kokybišką muziką. Jis savo soulo, ritmenbliuzo stiliaus muzikos albumą „Steve Lacy’s Demo“ įrašė būtent telefono programėle.
Nepagalvotum, jog tokią muziką galima kurti pasitelkiant tik telefoną.
– Savo debiutinį minialbumą irgi įrašei naudodamasis tik programėle telefone „GarageBand“. Ar pasirinkimas kurti išmaniajame telefone nesukėlė iššūkių? Papasakok plačiau apie kūrybos procesą.
– Kuriant telefonu yra tam tikrų limitacijų, kompiuterinėse programose funkcijų yra daugiau. Tačiau prieš įrašydamas albumą aš maždaug žinojau, ką noriu daryti. Programėle „Garageband“ paprasta naudotis. Kūrybinį procesą pradėjau sudėliodamas mano galvoje skambėjusius paprastus ritmus.
Keletą vokalų įrašiau studijoje, tačiau visus kitus telefonu, taip tarsi su žmogumi kalbėtum.
Vėliau sukūriau bazines linijas, sintezatoriaus efektus, įrašiau trumpus vokalus, parašiau žodžius. Keletą vokalų įrašiau studijoje, tačiau visus kitus telefonu, taip tarsi su žmogumi kalbėtum. Daugelis nepastebi, jog su telefono mikrofonu galima gauti gerą garso kokybę.
„Pasakė, kad atrodau kaip Černobylio vaikas“
– Negaliu nepaklausti apie tavo pseudonimą solo projektui – „Chernobyl kid“. Šiuo pavadinimu norėjai atspindėti kokią nors konkrečią idėją?
– Prieš kelis metus vieno koncerto metu nutiko juokinga istorija: prie manęs priėjo jau kiek apsvaigęs vyresnis muzikantas. Tuo metu rengiausi kiek kitokiu stiliumi, buvau pakeitęs šukuoseną, panašią į grupės „The Beatles“ narių. Jis man pasakė, kad atrodau kaip Černobylio vaikas. Pridėjo, jog panašiai rengdavosi prieš 30 metų.
Toks palyginimas man iš pradžių nepatiko, pagalvojau, kad jis šaiposi iš manęs, tačiau ilgainiui pamėgau jį. Mano muzika yra dažniausiai ne iš džiaugsmo sukurta, o priešingai – tamsesnių gyvenimo epizodų, tad pamaniau, jog pavadinimas „Černobylio vaikas“ yra gera metafora atspindėti projekto idėją.
Žinoma, Černobylio avarija yra be galo daug skausmo sukėlusi tragedija, savo solo projekto pavadinimu nenoriu sumenkinti jos. Nemanau, kad kiekvienam mano pavadinimas turėtų asocijuotis su tokia pačia reikšme.
– Savo debiutinį minialbumą pavadinai „Laiptais“. Viename interviu esi minėjęs, jog „Laiptais“ užfiksuoji skirtingas emocijas. Kaip tai siejasi su tavo kūrybiniu keliu?
Mano muzika yra dažniausiai ne iš džiaugsmo sukurta, o priešingai – tamsesnių gyvenimo epizodų, tad pamaniau, jog pavadinimas „Černobylio vaikas“ yra gera metafora.
– Jaučiu, kad viskas labai keičiasi. Negaliu klausytojams pažadėti, kad kitas „Chernobyl kid“ albumas bus toks pats. Greičiausiai, jis bus kiek kitokių nuotaikų nei „Laiptai“. Šiuo metu jis yra kūrybiniame procese, įrašinėjamos naujos dainos.
Viskas nuolat kinta, laiptai arba gali kilti į viršų, arba leistis žemyn. Nežinau, kokie laiptai šįkart bus mano gyvenime, tačiau jaučiu, kad nestoviu vietoje.
Užfiksuoti emocijas
– Esi minėjęs, jog pagal savo planą su kitomis išleisti dainomis bandysi kelti sau kartelę ir lipti aukščiau. Kaip tu apibūdintum tą kilimą? Galbūt išbandai dar vieną naują stilių?
– Šiuo albumu siekiau užfiksuoti man kylančias emocijas. Norėjau, kad kūriniai būtų minimalistiški, turėtų mažai elementų, bet emocine prasme ne ką silpniau veiktų. Toks mano tikslas būtų ir kitiems kūriniams. Galbūt neišsiplėsiu iki sudėtingų kompozicijų, nes nenorėčiau, kad šis projektas taptų lyg matematika.
Noriu, kad jis būtų organiškas, kas man šiame projekte pasireiškia paprastumu ir jausmu, užkabinančiu mane patį. Nežinau, galbūt aš viską ištrinsiu iki naujo albumo išleidimo ir pradėsiu kurti iš naujo.
– Ar įrašinėdamas galvoji apie klausytojus?
– Ne, negalvoju. Tikrai nedarau tam, kad visiems kitiems būtų gerai, man pačiam turi būti įdomu. Nors pats turiu minčių, kaip tos dainos gyvai koncertuose galėtų skambėti, kai, pavyzdžiui, išleisiu antrąjį albumą, to itin laukiu.
– Kur įsivaizduotum savo pirmąjį koncertą?
– Kažkokiame smagiame klube – ne per daug šiukšliname rūsy ir ne per daug tvarkingoje vietoje. Svajonių vieta turbūt būtų koncertų vieta „Kablys + Kultūra“.
– Kokia būtų tavo ideali vieta ir aplinkybės klausytis „Laiptus“?
– Tamsiu paros metu kokiam nors pilkam rajone, kuriame pristatyta daug chruščiovkių. Kaune, pavyzdžiui, tai būtų Šilainiai. Man šių kūrinių skambesys asocijuojasi su tokiomis nejaukiomis vietomis.
Žinomas kaip būgnininkas
– Klausytojai tave geriau žino kaip grupių „Akli“ ir „Plie“ būgninką. Su „Plie“ grojate avangardinį, triukšmo roką, su Akli post-punk, alternatyvų roką su „grunge“ elementais, tavo naujasis solo minialbumas yra elektroninė muzika. Pats studijuoji LMTA džiazo mušamuosius būgnus. Ar tau yra sunku laviruoti tarp šių stilių?
– Taip, sunku. Tačiau man patinka tarp skirtingų veiklų variuoti, tai teikia savotiško azarto. Susikoncentruoti ties vienu stiliumi visą laiką man būtų gan nuobodu. Žinoma, visoms veikloms skiriu ne tiek pat laiko. Smagu kartais į vieną, kartais į kitą pusę daugiau nukeliauti.
Pavyzdžiui, vasara ir rudens pradžia buvo produktyvi mums su „Akli“ dėl albumo ir koncertų, šiuo metu daugiau dėmesio skiriu „Plie“ grupei ir studijoms LMTA. Pats neklausau tik vieno muzikos stiliaus, nelabai pagal juos skirstau muziką. Man svarbiau, jog klausoma daina patiktų.
– Tamsios tematikos kūrinių nematai negatyviais. Esi sakęs, jog patyręs tamsų meną gali apsivalyti ir pasijusti „šviesiau“. O gal esi pastebėjęs, kad visgi per didelis kiekis tamsos veikia neigiamai?
– Gyvenime aš save laikau ganėtinai optimistišku ir laimingu žmogumi, su keletu tamsių momentų, kuriuos, manau, išgyvena daugelis. Faktas, jog mano kūryba apima tamsesnes temas, nereiškia, kad tai yra didelė dalis manęs. Dainose atsiskleidžia temos, kurios yra labiau mano apmąstymų dalis.
Faktas, jog mano kūryba apima tamsesnes temas, nereiškia, kad tai yra didelė dalis manęs.
Man atrodo, būtų labai sunku gyvent savo dainos žodžiais kiekvieną dieną ir mąstyti apie juos. Tai tik tokie maži fragmentai iš gyvenimo, apie kuriuos vis apmąstai. Kai jaučiuosi negerai, bandau imtis veiksmų, norisi įveikti blogumus.
Stengiuosi turėti režimą gyvenime, treniruoti save. Tai ilgas procesas, bet stengiuosi turėti pozityvią mąstyseną.
– Ar tau nėra sunku „persijungti“ ir atskirti kūrybą nuo gyvenimo? Juk vis kartoji tuos pačius tamsios tematikos kūrinius repetuodamas, koncertuodamas.
– Tai, jog mes, kaip grupės, užsiimame tamsesnes temas liečiančiu menu, nepersismelkia į mano gyvenimą. Tikrai nėra, jog nuolat apie tai galvočiau. Juk reikia gyvent gyvenimą. Grodamas aš dažniausiai matau kartu grojančius savo draugus ir tarsi „atsijungiu“, paskęstu muzikoje.
Jeigu jaučiu kažkokią tamsesnę emociją pasirodymo metu, ji yra duodanti jėgų, labiau teigiama emocija, pyktis. Nežinau, ar būtinai lengvas, bet pyktis mane motyvuoja geriau tuo metu pasirodyti.
„Pyktis iš esmės yra energija“
– Kaip ir paminėjai, jūsų, kaip grupių, muzikoje gana aiškiai išreiškiamas pyktis. Jaunimą pyktis tarsi užveda koncertų metu. Kaip tu matai pyktį, kiek jis yra svarbus ir ar jis kai kada negali apakinti?
– Mano nuomone, pyktis iš esmės yra energija, bet labai svarbu, kad ji būtų nukreipta į teisingą pusę. Labai svarbu, kokiai žmonių grupei priklausai ir ką tavo aplinka tau sako daryti su tuo pykčiu.
Mes grodami koncertuose su grupe „Akli“, nors grojame su pykčio emocija, vis tiek būna, kad tarp dainų Kristijonas (grupės vokalistas – aut. past.) pasako „Mes jus labai mylim“, mums tai yra svarbu.
Vieni žmonės pyktį nukreipia ir padaro ką nors labai baisaus, o kiti žmonės pykčio įkvėpti gražius dalykus sukuria. Aš esu už tai, kad iš pykčio kurti ką nors gražaus.
– Kai kurie muzikantai sako, jog po koncertų ištinka liūdesys – nesupranti, kas įvyko ir kaip visa tai nutiko greitai. Ar tave aplanko panašūs jausmai? Kaip skiriasi tavo būsenos prieš koncertą, koncerto metu ir po jo?
Vieni žmonės pyktį nukreipia ir padaro ką nors labai baisaus, o kiti žmonės pykčio įkvėpti gražius dalykus sukuria. Aš esu už tai, kad iš pykčio kurti ką nors gražaus.
– Mane liūdesys aplanko praėjus dienai arba dviem po koncerto. Iš karto po koncerto būna tik geri jausmai, jaučiuosi kaip po gero vakarėlio. Labai smagu paties pasirodymo metu, ypač jeigu nebūna ilgesnį laiką pasirodymų.
Prieš kiekvieną koncertą pakankamai jaudinuosi. Dažniausiai jaudulys nuslūgsta pagrojus vieną ar dvi dainas. Pastebėjau, jog jaudulys labiau motyvuoja. Pavyzdžiui, iki koncerto likusios penkios valandos, o aš jau negaliu sulaukti, visą laiką jaučiuosi lyg ant adatų.
Pasirodymo metu dažniausiai vyrauja susikaupimas.
– Muzikine prasme būgnininko indėlis yra milžiniškas, bet vizualiai vaizdas koncertų metu priešingas – dažnai būgnininkai dėl nemažą vietą užimančių būgnų atsiduria scenos gale. Ar koncertų metu kartais nesijauti atskirtas?
– Ne, aš labai džiaugiuosi tuo, ką darau ant scenos. Dažniausiai, grojant koncertus, būna toks vaizdas, kad kiti grupės nariai priekyje, aš gale, bet tikrai dėl to nesijaučiu paslėptas, antrinis.
Su „Akli“ esame groję kelis koncertus visi vienoje linijoje. Bet man didelės įtakos nedaro, ar būsiu dviem metrais priekyje, ar gale, vis tiek žmonės išgirs mane.
Hobis – siaubo filmai
– Kiek atsitraukiant nuo muzikos, ar turi kitų pomėgių?
– Mėgstu kiną, siaubo, mistinius filmus. Dar vienas keistas hobis, kurį stengiuosi mažinti – nuo vaikystės domiuosi nepaaiškinamais įvykiais, mistika. Septynerių metų perskaičiau knygelę apie sniego žmogų, Lochneso pabaisą ir nuo tada pradėjau tuo domėtis.
– Ko palinkėtum žmonėms nedrįstantiems pradėti kurti ir dalytis savo kūryba?
– Linkiu nebijoti suklysti ir nepamiršti fakto, kad daliai žmonių vis tiek nepatiksi, kad ir ką darysi. Reikia su tuo susitaikyti ir svarbiausia – tikėti savo idėjomis.
Šio teksto autorė yra Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugijos narė.
