Trūksta tik dainavimo
„Keturiasdešimt metų, paskui bus penkiasdešimt... Jau nebesisieloju. Labai sunkiai „išgyvenau“ 39-ąjį gimtadienį. Tada ir susitaikiau, kad 40 irgi ateis (juokiasi). Žemaičiai, kaip mano tėtis, sako, kad 40-metis turi tapti didžiuliu susibūrimu giminėms ir draugams, bet aš esu nuo to apsaugotas. Juk karantinas.
Aš viską turiu: gražuolę žmoną Kamilę, šaunią, smuiku grojančią dukrytę Lėją. Myliu savo veiklą. Ko dar norėti? Tik kad greičiau baigtųsi karantinas ir galėčiau dainuoti“, – sako M.Rojus.
Solistas pasakoja, kad seniau atlikėjų šeimos, ypač vaikai, nekantriai laukdavo užimtų artimųjų atostogų, tačiau dabar jos tęsiasi kone neribotą laiką. „Ir nežinia, kada tos „atostogos“ baigsis. Dukra laukia, kada galės eiti į darželį, bet dabar karantinas: aš ir žmona dirbame nuotoliniu būdu, tad nereikia darželio paslaugų. Džiaugiamės, kad turime laisvus vakarus ir savaitgalius. Toks puikus oras, sniegas. Lekiam prie jūros ar nuo kalno leidžiamės rogėmis. Kaip smagu! Laimė nepavaldi apribojimams, galime ją patys susikurti“, – akcentuoja solistas.
Pandemijos „užšaldyta“ karjera
M.Rojus sukūrė daugiau nei trisdešimt vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. Jis – „LTV World“ muzikinio projekto „Triumfo arka“ pusfinalio dalyvis. Koncertavo Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje, Italijoje, Vokietijoje, dalyvavo konkursuose. Su Kretingos meno mokyklos mokytojų kameriniu ansambliu „Lyra“ išleido CD „Kartu“. Jo atliekamų partijų galima išgirsti albume „Triumfo arka. Auksiniai balsai II“. Įdainavo oficialų Šventosios himną „Šventas krantas“.
„Buvo laikas, kai buvau labai užimtas ir visur reikalingas. Dažnai važinėdavau į sostinę, stengdavausi suspėti grįžti į repeticijas Muzikiniame teatre. Dabar ramus periodas, kurį reikia pralaukti. Pandemija. Niekur nepaskubėsi“, – sako profesionalas.
M.Rojus nerimauja tik dėl pandemijos metu suplanuotų koncertų: 2020-ųjų pavasarį suplanuoti koncertai buvo perkelti į rudenį, tačiau ir juos teko atidėti.
„Dabar koncertai keliami net į 2021 m. gruodį. Tikimės, kad metų gale jau galėsime koncertuoti.
Savaitę rimčiau nepadainuoji ir jau ne tas. Turiu virtualias vokalo pamokas su žinoma soliste ir vokalo pedagoge Asta Krikščiūnaite, tačiau negaliu piktnaudžiauti savo kaimynu kantrybe. Ir, žinoma, labai ilgiuosi savo publikos“, – juokiasi solistas.
M.Rojus – kamerinės muzikos propaguotojas, matantis tame gilią prasmę, ir ryšys su publika jam labai svarbus.
„Vykdamas koncertuoti į bendruomenes renkuosi kūrinius, turinčius lietuvišką vertimą, ieškau sprendimų, kad daina taptų publikai kuo artimesnė. Jaučiu publikos šilumą, palaikymą, atsaką į savo dainas. Ir mane tai užkabina.
Kartą nuvažiavau padainuoti senjorų bendruomenei Tauragės rajone: renginys neplanuotai prasidėjo ne nuo dainų, o nuo pabendravimo su senjorais, turėjau atsakyti į publikos klausimus. Vienas iš retesnių buvo – ar dažnai aplankau savo mamą. Deja, retai, nes daug dirbu. Buvau sugėdintas, jog turėčiau tai daryti kuo dažniau. Dainavau tik patenkinęs jų smalsumą. Labai šiltas vakaras, atmintyje išliksiantis ilgam“, – prisiminė solistas.
Tenoras ar baritonas?
Pašnekovas apdovanotas ir ypatingo tembro balsu, ir ryškiu aktoriniu talentu, tad sulaukia komplimentų ne tik iš ištikimiausių talento gerbėjų. Garsioji operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Muzikiniame teatre pastačiusi Džakomo Puccini operą „Bohema“, kurioje M. Rojus sužibėjo kaip Marčelo, solisto balso galimybes įvardino kaip „bombą„.
2009 m. už kunigaikščio Ipshaimo Gindelbacho vaidmenį J.Štrauso operetėje „Vienos kraujas“, o 2019 m. – už Herkaus Manto vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ M.Rojus buvo nominuotas Auksiniams scenos kryžiams.
Tenoras ar baritonas? M.Rojui tai amžina dilema, tad jis tiesiog renkasi kaip patogiau. Tarkim, G.Kuprevičiaus operos „Prūsai“ Herkaus Manto partija buvo sukurta specialiai tenorui Virgilijui Noreikai.
„G.Kuprevičius yra pasakęs: „M.Rojus sugeba Herkaus Manto partiją padainuoti: skamba tenoru, o jis save baritonu laiko“, – juokiasi solistas. „Neaišku, kas aš toks esu. Ir kolegos sako: balsas – tenoro. Bet kam tą balsą varginti, jeigu galima dainuoti patogesnes partijas, o patogesnės man – baritono.“
Visos svajonės pildosi
Anot iš Darbėnų kilusio solisto, dainuoti jį paskatino muzikos mokytoja Irena Gaškaitė. Netrukus jis pradėjo dainuoti solo, o pirmąja solo daina tapo A. Lemano „Tenai už miško leidos saulė“.
Dainuoti sekėsi, tad M.Rojus natūraliai pasirinko studijas Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, vėliau – LMTA Klaipėdos fakultete.
Solisto gyvenimas tarsi patvirtinimas, kad visos svajonės pildosi. „Svajojau, kad labai norėčiau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – dirbu. Norėjau padainuoti Lietuvos operos ir baleto teatre – dainavau. Kaip bus su užsieniais? Nežinau. Ateis laikas – gal ir teks. Gyvenimas pats pasiūlo šansą, ne visada reikia alkūnėmis irtis į priekį“, – tikina solistas.
Pašnekovas tikina jau pripratęs, kad žmonės vis dažniau vadina jį tik pavarde – Rojumi ir kartais net nežino jo vardo. „Vardas Rojus taip populiarėja, kad ne visi patiki, jog tai pavardė. Kitiems tiesiog sunku atsiminti“, – juokiasi penkiolika metų Muzikiniame teatre dainuojantis M.Rojus.
Solistas pasakoja, kad baisių nuotykių scenoje jam nėra pasitaikę. „Dažniausiai jie nutinka, kai kažkas iš scenos partnerių nusprendžia pajuokauti. Girdėjau istoriją, kad vienai solistei į dėžutę, kurią ji turi atidaryti dainuodama scenoje, kolegos įdėjo pelę. Išsigando dama, ėmė šaukti. Bet susitvardė ir dainavo toliau. Man panaši istorija nutiko miuzikle „Velnio nuotaka“: scenoje turiu imituoti, jog atvykęs pirštis, kad būtų drąsiau, išgeriu degtinės. Paprastai į butelį įpilama vandens, tačiau kartą, kai drąsiai gurkštelėjau, supratau, jog ten kažkas rūgštaus... Apsimečiau, kad taip ir turėjo būti“, – juokiasi M.Rojus.
