Skaičiuojant paskutines minutes iki konkurso pradžios – interviu su žiuri pirmininke, žymiu lietuvių kilmės sopranu, kurios balsas skambėjo tiek prestižinėje Niujorko „Metropolitan“, tiek žymiausių Europos teatrų scenose, Lilian Sukis (Lijana Šukyte).
– Šiandien jus visas pasaulis pažįsta kaip žymią operos solistę, tačiau Jūsų biografijoje – ir pianistės diplomas. Kas lėmė, kad visgi gyvenimą susiejote su dainavimu?
– Aš gi buvau negabi pianistė. Turiu tokį patį diplomą kaip ir garsusis pianistas Glennas Gouldas. Skirtumas tik tas, kad jis gavo savąjį būdamas 11-os, o baigdamas iš 100 galimų balų surinko 96. Šukytė baigė būdama 22-jų ir buvo įvertinta 72 balais. Iš balų buvo galima spręsti, kas gabus, o kas ne. Tvarka buvo tokia: jeigu esi įvertinamas virš 70-ies, gauni koncertuojančio pianisto diplomą. Jeigu mažiau – teks bandyti mokytojauti. Mano balai lėmė man koncertinį diplomą, tačiau grįžusi namo uždariau fortepijoną ir pagalvojau – viskas. Iš tiesų, esu baigusi ir kalbas – prancūzų, vokiečių literatūrą, o fortepijoną ir dainavimą studijavau lygiagrečiai. Tais laikais nematydavau nei ryto, nei vakaro, bet tie metai man buvo didžiausia laimė.
Pradėjau studijuoti fortepijoną, bet pamačiau, kad nesu ypatingų gabumų. Baigiau, nes tikėjau, kad ateityje tai man vis vien pravers.
Visuomet stengiausi apsisaugoti, jeigu netyčia meninė karjera nenusisektų. Galvojau, galėsiu dėstyti kokioje nors gimnazijoje kalbas, o vakare ruošiu doktoratą. Kanadoje dėstant vieną ar kitą dalyką, daugiau pinigų gali užsidirbti, jeigu turi fortepijono ar dainavimo diplomą. Todėl ir pradėjau studijuoti fortepijoną, bet pamačiau, kad nesu ypatingų gabumų. Baigiau, nes tikėjau, kad ateityje tai man vis vien pravers. Su dainavimu buvo kitaip. Gyvenome vargingai, o kartą kaimynė man atnešė kanarėlę, kurios nebenorėjo jos vaikai. Aš pradėjau ją imituoti ir pamačiau, kad turiu šiokį tokį balsiuką. Tada ir mama pamatė, kad gražiai dainuoju, pradėjo kalbėti apie Lietuvą, Lietuvos operą, Kiprą Petrauską, kurį ji vadino pačiu geriausiu dainininku... Paskui ji man papasakojo apie Caruso. Nulėkiau į biblioteką ir ten man viskas atsivėrė. Negalėjau knygų išsinešti namo, tad ranka persirašydavau informaciją apie dainavimo pratimus, kitus dainininkus. Tuo metu pasirodė ir filmas „The Great Caruso“ – tokius garsus išgirdau pirmąkart... Tada pagalvojau: aš irgi tokia būsiu! Ir pradėjau mokytis.
– Dainavimą studijavote pas žymią dainininkę, kaip ir jūs dainavusią „Metropolitan“ scenoje, o vėliau pelniusią puikios dainavimo pedagogės reputaciją, Irene Jessner. Kokie jūsų atsiminimai apie žymiąją dėstytoją?
– Mokytis dainuoti pradėjau ne pas ją. Su mama gyvenome Kvebeke, kur vyrai dirbdavo kasyklose ir kirsdavo medžius. Mano pirmoji fortepijono mokytoja buvo labai nuoširdi sena ponia, kuri kartu su manimi grojo kaubojų daineles. Kai nuvykau į Hamiltoną, esantį netoliese Toronto, gavau pirmąjį rimtą fortepijono mokytoją, bulgarą, kuris padėjo pasiruošti konservatorijai. Jo žmona, tarp kitko – Juozo Gruodžio buvusi meilė – mokė mane dainavimo. Pas ją mokiausi net ir universiteto metais, o pas I.Jessner atsidūriau kai man jau buvo 22-eji.
Mano balsas buvo natūralus. Mano mokytoja taip pat nebuvo „analitikė“ – ji buvo tokia pati kaip ir aš. I.Jessner man įkvėpė daug gerų idėjų – jos pratimai, dainavimo suvokimas... Tačiau dainininkai su tokiu natūraliu balsu turi vieną bėdą – vyresniame amžiuje, atsiradus problemoms, su jomis yra gana sunku susitvarkyti. Kai pavargdavau, kažkas nepavykdavo, pradėjau save analizuoti – taip gimė meilė dėstyti dainavimą. Grįžtant prie I.Jessner, ji buvo fantastiška mokytoja, nepaprastai griežta, „vagneristė“. Viską, ką ji rodė, aš „pagaudavau“, o kiti, mažiau imlūs, taip ir liko nesupratę, ko norėjo ši ponia. Ji buvo mano sielos sesuo – tai begalinė laimė.
– Buvote puikiai įvertinta dar būdama labai jauna, vos debiutavusi „Figaro vedybose“. Ką galite papasakoti apie tuos laikus?
– Buvau tokioje pat situacijoje kaip ir daugelis ką tik studijas baigusių dainininkų – po mokslų, baigtų gerais pažymiais, su medaliais, nežinojau, kur eiti. Tada kaip tik vyko perklausa į „Figaro vedybas“. Nuėjau su mintimi: „kad tik kažką gaučiau“. Atsitiko taip, kad per vieną mėnesį turėjau sudainuoti net 33 grafienes... Mano alga buvo vos 1000 dolerių, kuriuos visus išleidau butui ir maistui. Tačiau kartą užkulisiuose gavau laišką, kuriame buvo rašoma, jog labai patikau ir esu kviečiama į perklausą „Metropolitan“ operoje – buvau ten priimta. Kai grįžau namo, mama netikėjo, manė, kad apgaudinėju. Kai pavyko ją įtikinti, ji liepė niekam nieko nesakyti, kol nepasirašysiu sutarties.
– „Metropolitan“ operos scena – daugelio solistų svajonė. Kokios patirtys laukė ten?
Iš pradžių jokių vaidmenų negavau – buvau jaunutė, vos 25-erių metų. Debiutavau operoje „Parsifalis“ – buvau viena mergelių. Teko pasirodyti senajame „Metropolitan“ teatre, scenoje, ant kurios stovėjo Caruso, orkestro duobėje dirigavo Toscanini. Tai man buvo nesuvokiama laimė. Vėliau, debiutavus Europoje, „Metropolitan“ man pasiūlė ir pagrindinių rolių – dainavau Violetą, Nedą, Euridikę, Paminą, kitus vaidmenis. Kai kuriuos – pačiam Herbertui von Karajanui diriguojant. Tačiau, kai įsibėgėjo karjera Europoje, man jau buvo nesmagu, kai „Metropolitan“ pasiūlydavo reziduoti Niujorke, gauti pinigus ir padainuoti „Traviatoje“ ar „Bohemoje“ tada, jeigu kas susirgs. Negalėjau sėdėti vietoje ir gelbėti, kai kolegoms nepasiseka. Pasakiau, kad pagalvosiu, tačiau „Metropolitan“ taip nesakoma. Daugiau jie man nieko nebesiūlė, o aš pati jiems taip pat nesisiūliau.
– Nemažai dėmesio sulaukė Jūsų pagrindinis vaidmuo korėjiečių kompozitoriaus Isang Yun operos „Sim Tjong“ pasaulinėje premjeroje. Atrodo – labai egzotiška meninė patirtis, lyginant su tradicine vakarietiška opera.
Daugiau šiuolaikinėse operose dainuoti nebesutikau.
– Isang rašė labai vakarietiškai. Kartais naudojo ketvirtatonius, glissando, bet daugiausia korėjiečių kultūros įtakos buvo justi dėl to, kad kūrinys rėmėsi korėjiečių pasaka, buvo naudojami korėjietiški kostiumai, instrumentai orkestre – tai suteikė kūriniui unikalų koloritą. Negalėčiau pasakyti, kad ji buvo parašyta kitaip nei kitos avangardinės operos, tačiau man ją dainuoti buvo gana nepatogu. Isang rašė taip: jeigu esi angelas, kuris nusileidžia iš dangaus, kad padarytų pasaulį gražesnį (tai ir buvo mano rolė), turi dainuoti legato, pianissimo pačias aukščiausias natas... Aš galėjau tą padaryti, bet tai man pakenkė. Jeigu jis tik būtų partiją rašęs, pavyzdžiui, „Bohemos“ registre su keletu aukštų natų... Modernūs kompozitoriai turi savų idėjų, todėl labai dažnai jų muzika yra nepatogi. Daugiau šiuolaikinėse operose dainuoti nebesutikau. Mano padėtis jau leido dainuoti tai, ką norėjau. Man patiko, su Isang labai gražiai bendravome, bet man buvo nepatogu, o aš jam to neišdrįsau pasakyti.
– Ar pavadintumėte šį vaidmenį vienu įdomiausių, svarbesnių savo karjeroje?
– Lemtingi vaidmenys nulemia ateitį ir veda toliau. Grafienė mane atvedė į „Metropolitan“. Su šio teatro prestižu nukeliavau į Miuncheną, Kelną, ten, kur anksčiau jaunų dainininkų net į perklausas neįsileisdavo. Miunchene man iškart pasiūlė vaidmenį operoje „Visos jos tokios“. Padainavau, buvo sukurtas filmas ir taip atsiradau Vienoje. Štai tokie dalykai yra lemtingi. O Isang opera man pelnė tarptautinių kritikų palankumą – tai man taip pat buvo svarbu. Todėl, jau būdama žymesnė, galėjau sutikti dainuoti tai, kas buvo palankiau mano balsui.
– Jūsų biografijoje galima rasti ir bendradarbiavimo su Čikagos lietuvių opera puslapį. Kaip jūs ten atsidūrėte?
– Šiai operai reikia duoti medalį – ten suvažiavę lietuviai sugebėjo sukurti nepaprastus dalykus! Man patekus į „Metropolitan“, mokėjau vos du vaidmenis. Tačiau kai pradėjau rengti Violetą itališkai, sutapo, kad Čikagos opera kaip tik mane pakvietė šią rolę padainuoti lietuviškai. Nuvykau vien tam, kad pasipraktikuočiau, išsibandyčiau partiją. Ten susipažinau su nepaprastais kolegomis, puikiai praleidau laiką. Deja, vėliau man jau neužteko laiko ten dainuoti.
– O ar glaudžius ryšius, gyvendama Kanadoje, palaikėte su lietuvių bendruomene?
– Palaikiau juos tiek, kiek dainavau. Lietuviai darbštūs, tinginių tarp mūsų nebuvo. Visi stengėsi įsigyti savo namelius, mašinytę, išmokyti vaikus. Visi būrėsi į kompanijas ir niekam nebuvo per daug svarbi našlė Šukienė ir jos muziką studijuojanti dukra. Tik kai reikėdavo dainuoti, Šukytė visada dainuodavo. Tačiau mano mama nepaprastai daug pasakodavo apie Lietuvą, net perdėdavo. Geresnio už Lietuvą jai nieko nebuvo. Pati ji buvo agronomė, sunkiai dirbo fabrike, bet kartu rašė eilėraščius, veikaliukus, kuriuos vaikai galėjo vaidinti. Ji labai gražiai vartojo lietuvių kalbą ir su manimi visuomet kalbėjo lietuviškai. Dėl to šią kalbą dar sugebėjau išlaikyti.
– Jūsų lietuvių kalba labai graži. Įdomu, kada pirmą kartą sugrįžote į mamos taip gražiai nupasakotą Lietuvą?
Tik Lietuva man pasirodė mažesnė – iš mamos kalbų ji atrodė tokia įspūdinga.
– Atvykau Sąjūdžio metais, kai Lietuva dar nebuvo atkūrusi Nepriklausomybės. Tuo metu Akademijai vadovavo ponas Vytautas Laurušas. Jis labai norėjo, kad Lietuva bendradarbiautų su įvairiais profesionalais iš vakarų – matematikais, fizikais, muzikais... Tačiau man tada pasirodė, kad lietuviai to nenorėjo. Galbūt jie manė, kad norėjau kažką iš jų atimti? Nebuvau čia priimta. Buvo ir tokių žmonių, su kuriais susipažinusi galvojau: „Šukyte, būk atsargi, nes jie tau gero nenori“. Laimė, tokių buvo nedaug – susipažinau ir su nepaprastai nuoširdžiais žmonėmis, kurie buvo tiesiog dieviški! Tik Lietuva man pasirodė mažesnė – iš mamos kalbų ji atrodė tokia įspūdinga. Atsimenu, kai pamačiau garsiąją Šv. Onos bažnyčią. Ji mano knygelėse buvo didžiulė, o realybėje – mažuliukas perlas.
– Šįkart atvykstate į Lietuvą dalyvauti Tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso žiuri – pirmininkausite jai. Tarp dalyvių – jaunosios kartos solistų – nemažai ir jau turinčių rimtos sceninės patirties, ir tokių, kurie dar žengia tik pirmuosius žingsnius scenoje. Ką galėtumėte patarti jauniems dainininkams? Į ką jiems reikėtų kreipti daugiausia dėmesio?
– Opera parašyta, visų pirma, dainavimui, tad pirmiausia reikia balso. Jeigu jo neturi, daryk kažką kitą – vaidink, šok... Tačiau šiais laikais negalima ir atrodyti prastai. Daug režisierių nori dainininkų, su kuriais galėtų kurti dramą, aprengti juos gražiais kostiumais. Šiaip, dainininkai labai mėgsta patarinėti, bet dainavimas – labai asmeniškas dalykas. Pati labai pavydėdavau kolegoms ir kolegėms, turėjusiems „geležinę“ sveikatą, galėjusiems ir „pabaliavoti“, ir vaikščioti be šaliko, kvėpti šaltą orą, kai lyja ar sninga – aš taip gyvendama numirčiau. Pati stengdavausi nedainuoti kas antrą ar kas trečią dieną, jeigu tai nebūdavo išskirtinis atvejis, kaip kad mano pirmosios „Figaro vedybos“. Tačiau po sunkesnio pasirodymo stengdavausi rasti laiko poilsiui. Kitas dalykas, svarbu per anksti nepradėti dainuoti dramatinių kūrinių. Porą kartų pati taip padariau ir iškart pajutau žalą – paskui reikėjo gerokai patylėti.
Dainininko profesija – labai emocinga. Tik baigęs, privalai dalyvauti perklausose, kad būtum išgirstas. Tačiau nepaprastai skaudu, kai kažkur nuvažiuoji, o tavęs nepaima. Atmetimas menininkui reiškia begalinį skausmą, nes jis dainuodamas atidaro visą sielą, parodo viską, ką turi, žmonėms pasirodo nuogas. Sunkus ir nežinojimas – kai neturi darbo, nežinai, kas mokės tavo nuomą, kas duos pavalgyti. Dainuoji paskutinę „Bohemą“, o horizonte nieko nebesimato. Kur aš eisiu? Ką darysiu? Tai didžiulis skausmas. Gana paprasta baigti dainavimo studijas – sunkumai pasirodo vėliau. Galėčiau apkabinti kiekvieną jauną dainininką. Visus juos labai myliu, nes žinau, kad daugelio laukia labai sunkūs laikai.
