Abii – Vinegar
Kai pernai klubo „Tamsta“ rengiamame jaunų grupių konkurse „Garažas“ pirmąkart pasirodė „Abii“, visiems iškart tapo aišku, kad tai nugalėtojai. Paskui buvau ne viename jų koncerte, kuriuose vis nutikdavo kokių nesklandumų – tai garsas blogas, tai nesusigroja, tai žodžius pamiršta. Grupė reaguodavo labai jautriai, atvirai nervindavosi, aptardavo su publika, o kartą net pranešė nebepasirodysiantys, kol išmoks „normaliai grot“. Tai buvo daroma be jokio maivymosi ir šis gyvas nervas labai derėjo prie dramatiškos muzikos.
Antrą ir trečią vietas „Garaže“ laimėjusios grupės „jautì“ ir „Abudu“ jau anksčiau išleido debiutinius albumus. „Abii“ turbūt vis dar mokėsi groti. Klausant „Vinegar“ akivaizdu, kiek darbo įdėta į kiekvieną kūrinį. Užtat nė vienas nėra atsitiktinis, neišbaigtas ar „iš kitos operos“. Visi septyni gali būti hitai, kiekvienas su sava istorija ir savais „kabliukais“.
„Abii“ yra klaipėdiečių duetas. Trečias „tobulai tikslus“ grupės narys – kompiuteris, kuris kranksi varnomis arba pritaria klavišiniais. Nors daugelis turbūt grupei linkės susirasti „normalių“, gyvų muzikantų, man labai patinka jų grynas skambesys, kuriame daug erdvės ir galimybių.
Dabartinėje muzikoje nepopuliarios atviros emocijos – daugiau intelektualumo, dekoratyvumo, santūrumo. „Abii“ labiau remiasi senesne roko tradicija – progresyviojo, grunge, emo roko žanrais (patys mini grupes „Muse“ ir „Linkin Park“), juos interpretuodami ir sušiuolaikindami. Savotiškas žmogaus ir mašinos, klasikos ir futurizmo derinys.
Bet svarbiausia chemija tvyro tarp būgnininko Tautvydo ir gitaristo/vokalisto Andriaus. Dramatišką vokalą, neabejotinai vieną įspūdingiausių Lietuvoje, suvaldo racionalūs būgnai. Iš tiesų pirmas įspūdis įsijungus albumą buvo nejaukumas. Lyg ir pauzės per ilgos, lyg ir balsas pernelyg ašaringas, lūžtantis. Bet kuo daugiau klausai, tuo labiau įsijauti, nevalingai pradedi mušti laužytą ritmą ar be garso rėkti „Digitalogy“ (šio kūrinio pavadinimas būtų tikęs ir visam albumui, bet „Actas“ tinkamas ne mažiau).
Man tai turbūt labiausiai lauktas šių metų albumas, su kaupu pateisinęs didžiulius lūkesčius. Tiesiog trinu delnais nekantraudama visa tai išgirsti gyvai.
GJan – Do It
Šio albumo laukti teko dar ilgiau. Prieš 4 metus „YouTube“ pasirodė atlikėjos klipai „Not Afraid“ ir „Tattoo“ (dabar turintys atitinkamai 5,1 mln. ir 2,8 mln. peržiūrų). Panašiu metu išpopuliarėjo debiutiniai „ba.“ klipai, ir žmonės kalbėjo, kad tai pirmieji naujos rūšies paukščiai – išgarsėję savarankiškai vien dėl gerų dainų ir interneto. Abu dar ir pasivadinę savo inicialais, bet paralelės čia ir baigiasi. Grupės „ba.“ ketverių metų karjera – nuosekli ir stabiliai kylanti. O GJan vis kažkas pakiša koją: keliskart buvo „sugrįžusi“, bet daug ilgiau būdavo „pradingusi“. Lyg ir bandyta brautis į užsienį, bet tik dabar albumą pagaliau išleido Rumunijos įrašų leidykla.
Vilnietei Gretai Jančytei 22-eji, muziką ir tekstus ji kuria pati, aranžuoja su draugu Roku Jansonu. Albume nėra jų pirmųjų didžiųjų hitų, kas galbūt nuvylė kai kuriuos gerbėjus, tačiau šiaip yra sveikintina – vadinasi, pati Greta per tuos metus vietoje nestovėjo ir nesudėjo į albumą visko, ką tik yra prikūrusi.
GJan stiprybė – gebėjimas rašyti labai kabinančias, vakarietiškos popmuzikos standartą atitinkančias melodijas. Ir savitas balsas – truputį verksmingas, bet drauge ir ryžtingas, išdidus. Šis derinys pasikartoja ir jos dainų tekstuose: myliu, bet sakau, kad nemyliu; atrodau daug geriau nei jaučiuosi.
No wonder why I’m still awake
This mess around me
And everything I didn’t say
I kept it inside my heart
(„Nenuostabu, kad negaliu užmigti / aplink vien netvarka / viskas, ko nepasakiau / liko mano širdyje“).
Paprastais žodžiais gana tiksliai nusakomi jauno žmogaus jausmų kraštutinumai. O mano mėgstamiausias momentas, kai banali optimistinė frazė („let‘s do it“) apžaidžiama iš netikėtos pusės: it’s hard to let it go / but do it, let’s do it („sunku tave paleisti / bet padarykim tai“)
Yra dvi frazės, kuriomis dažnai vertinam meną: „kaip lietuviškas visai neblogas“ ir „niekaip neatspėčiau, kad čia lietuviai“. GJan, žinoma, tinka antroji. Juolab kad merginų scenoje vis dar turime labai labai mažai. Tai nesudėtinga, radijui ir paauglių „iPodams“ tinkama popmuzika, įsimenanti, bet neįgrystanti. Gyvas įrodymas, kad geroms (kas nors pasakytų „eurovizinėms“) popdainoms parašyti visai nereikia prodiuserių.
Uprising Tree – Rainbow People
Regio muzika, kad ir kokia būtų smagi, man vis tiek atrodo tolima. Nei lietuviška, nei pakankamai universali. Jos atlikėjai dažnai yra gaubiami nušvitusių aurų, skleidžia visokiausią gėrį, grožį ir dvasingumą. Užtat nenušvitusiesiems tokia muzika gali skambėti naiviai ir nemaloniai optimistiškai.
Lietuvoje kaip regio ambasadoriai yra įsitvirtinę „Ministry of Echology“, todėl naujokams „Uprising Tree“ svarbu atrasti kitokią savo kryptį. Klausydama jų populiariausios dainos „Rainbow People“ maniau, kad to padaryti nepavyko, – skaidrus moteriškas vokalas, regio ritmukas ir įspūdžiai iš tarptautinio hipių suvažiavimo „Rainbow Gathering“. Vis dėlto jau ir čia trumpai pasigirsta klasikinis, operinis dainavimas, kurio kituose kūriniuose tik daugėja.
Tokie netikėtumai yra šios grupės stiprioji pusė. Pagal regio standartą smagu pašokti, bet didelis ir patyręs „Uprising Tree“ kolektyvas tikrai pajėgus keistesniems eksperimentams. Su saksofonu niekada neprašausi, bet dar įdomiau – birbynė. Parepuot neblogai, bet daug originaliau iš lietuviškos sutartinės išauginti indišką mantrą. Tokie kūriniai kaip „Rituals“ gali privilioti net tuos klausytojus, kuriuos atstums tiesmuka žinutė apie Motiną Žemę, maldą ir meditaciją (jau nekalbant apie sveikos gyvensenos reklamai tinkamą dainą „Vartok“).
King Krule – The Ooz
Tiksliai nežinau, kas tas „kartos balsas“ – karta yra pernelyg išskydęs šiupinys. Daug paprasčiau įvardyti išskirtinius žmones, turinčius unikalų muzikos ir asmenybės stilių. Kontrastas tarp šio kūrėjo išvaizdos ir balso toks stulbinantis, kad po 10–20 metų, prisimindama 2017-uosius, tikrai sakysiu: King Krule.
Archy Marshallui 23-eji, jis gyvena Londone su tėvais. Sako, kad miega toje pačioje lovoje, kurioje gimė. Archy turi daug pseudonimų, bet 2013 m. debiutavo kaip King Krule su albumu „6 Feet Beneath the Moon“, kurį pašlovino net Beyoncé ir Frankas Oceanas. „The Ooz“ – tik antras albumas King Krule vardu. Kaip ir F. Oceano „Blonde“, tai sunkiai apčiuopiamas kūrinys, kiekvieną kartą skambantis vis kitaip, beformis ir išsiliejęs, atmosferiškas, sapniškas, painus.
King Krule lengva ranka maišo žanrus (pankroką, džiazą, hiphopą, triphopą, R&B) ir dvidešimt kartų pakartoja: Half man with the body of a shark („Pusiau žmogus su ryklio kūnu“). Hibridiška, ateiviška muzika apie nemigą dideliame mieste.
A.Marshallas savo kūrybos pernelyg neredaguoja (valandos trukmės albumą sudaro 19 kūrinių), bet vis tiek yra laikomas išskirtiniu prodiuseriu. Jo sąmonės sraute daugybė skirtingų būsenų, kurių neatskirsi ir neįvardysi. Kartais balsas vos girdimas kažkur paraštėse, jį stelbia grėsmingi garsai – žingsniai, šūksniai, moteris, skaitanti ispanišką eilėraštį, saksofonas, išderintos gitaros. Rimuoja jis irgi dažnai labiau dėl skambesio nei dėl prasmės:
Fuck, that's Coca-Cola, as TV sports the Olympic ebola
I think we might be bipolar, I think she thinks I’m bipolar
He left the crime scene without the Motorola
Still had dreams of being young Franco Zola
For at least for now, it’s all over.
(„Šūdas, tai kokakola, / TV olimpinė ebola / manau, mes bipoliniai, manau, ji mano, kad aš bipolinis / jis pabėgo iš įvykio vietos be „Motorolos“ / vis dar svajojo būti jaunu Franku Zola / bet bent kol kas tai jau galas.“)
Pats sako, kad žodis „the ooz“ jam reiškia „prakaitą, augančius nagus, rytines traiškanas, nubyrančias odos ląsteles. Visa tai, kas vyksta nuolat, bet nesąmoningai“. Ir jo muzika kerta kažkur per pasąmonę – nelabai supranti, tik jauti padarinius.
Melanie De Biasio – Lilies
39-erių džiazo kūrėja gimė belgės ir italo šeimoje, mokėsi baleto ir fleitos. Vėliau, susižavėjusi „Nirvana“, grojo roko grupėje. Dirbo su įvairiais džiazo kūrėjais, 2013 m. pagaliau išgarsėjo su antruoju soliniu albumu „No Deal“. Netgi tapo antrąja belgų muzikante, pasirodžiusia britų TV laidoje „Later... with Jools Holland“.
Tada jos elektroninį noir džiazą atrado tarptautinė ir tarpžanrinė auditorija. Melanie kartais lyginama su Nina Simone, kartais su Nicku Cave‘u, daug kas tikisi ją išgirsti kokiame nors Davido Lyncho filme.
„Lilies“ – minimalistinis albumas. Jo centre – labai švelnus, juslingas, šnabždesiu virstantis M. de Biasio balsas. Už žodžių prasmę čia svarbiau, kaip tie žodžiai ištariami, kaip pūstelimas oras, suvirpa stygos, pliaukšteli liežuvis, atsidūstama. Skamba seksualiai, paslaptingai ir labai užtikrintai.
Viską Melanie įrašė pati su savo kompiuteriu ir pigiu mikrofonu. Pasakoja atsisakiusi įrašinėti didelėje studijoje: „Norėjau grįžti prie pačių kūrybos pradmenų, paprasčiausių įrankių. Dirbau nešildomame kambaryje, kuriame nebuvo langų, nežinojau, diena ar naktis. Labai nepatogu. Bet buvau visiškai laisva.“
