Sheep Got Waxed – Pushy
Būna tokių grupių, kurias jautiesi atradęs pats pirmas. „Aveles“ pirmąkart išgirdau 2011 m. festivalio „Vilnius Jazz“ scenoje ir balsavau kaip už geriausią konkurso „Young Power“ grupę (ja jie ir tapo). Džiugu, kad nuo to laiko nepasikeitė ne tik grupės nariai, bet ir ideologija. „Sheep Got Waxed“ trijulė šoka prieš džiazo standartą, akademinius rėmus ir apibrėžtą klausytojų auditoriją. Kalbėdama apie juos, nors ir baigusius muzikalkę, visad kaip didžiausią komplimentą pavartoju žodį „pankai“. „Rimtojo“, „aukštojo“ meno ištempimas į popkultūros erdvę, išlaikant jo pirminę tapatybę, bet suteikiant laisvės, man apskritai yra vienas įdomiausių kultūros reiškinių.
Su antruoju albumu „Avelės“ išgriauna jau ne tik džiazo, roko, bet ir elektroninės muzikos aptvarus. Gitarą, saksofoną ir būgnus papildė įvairūs efektai (patys grupės nariai sako muzikos atlikimui naudojantys abi rankas ir abi kojas). Kitaip nei klausant pirmojo įrašo, šįkart nebegalvoji, kad koncerte viskas skambėtų pilniau. Be to, dėmesį išlaiko pavyzdingai apgalvota albumo dinamika – intensyvesnių ir ramesnių kompozicijų kaita, o ir kiekvieno atskiro kūrinio struktūra.
Eksperimentine dvasia, o vietomis net ir skambesiu „Sheep Got Waxed“ netikėtai suartėja su kita instrumentine grupe – „Without Letters“, kurių darbą „Unfollow“ šlovinau praėjusioje apžvalgoje. Jei atsiras dar ir trečias panašus albumas, gal jau turėsim ir naują lietuviškos muzikos tendenciją?
Monkey Tank – Continue...
Apie pirmąjį šios vilniečių grupės albumą „Sugar, Spice & Everything Nice“ (2014) Karolis Vyšniauskas rašė supriešindamas „konservatyvaus“ („Aerosmith“) ir „šiuolaikinio“ („Franz Ferdinand“) roko klausytojus. Neva „Monkey Tank“ pirmiesiems nepatiktų. Nors suprantu, kas turėta galvoje, šios grupės atveju tokia skirtis gana abejotina. Nebent šiuolaikiniu roku laikytumėm „Nirvaną“ ir „Placebo“.
Dabartinio lietuviško roko kontekste, šalia tų pačių „Without Letters“, „Monkey Tank“ kaip tik ir atstovauja „tradiciniam rokui“ (stilistiškai netoliese būtų, tarkim, „Freaks On Floor“). Mano manymu, tai visai nėra blogai: labai svarbu, kad atgimusioje alternatyvios muzikos scenoje būtų skirtingų krypčių atstovų. Juolab kad šiurkštus grunge‘o skambesys Vakaruose jau grįžo į madą.
Asmeninis prisiminimas: prieš kokį dešimtmetį Vilniaus Sporto rūmų pastate, mažoj neįrengtoj salytėj, buvo minimos Kurto Cobaino gimimo ar mirties metinės. Būrelis publikos, alus iš po stalo. Vienoje iš „Nirvanos“ koverius atlikusių nežinomų grupių, turbūt – „Moondust“, dainavo ir dabartinis „Monkey Tank“ vokalistas Mantas. Man tai buvo vienas įsimintiniausių koncertų – tikras, nesugadintas pogrindis.
Nors ir nebe pogrindyje, šią autentikos žymę „Monkey Tank“ tebeišlaiko. Naujajame albume eksperimentais jie neužsiima, tiesiog, kaip ir koncertuose, dirba nuoširdžiai ir iš peties. Ir rašo geras dainas (mano asmeninė favoritė – postrokinė baladė „Major Case of Deja Vu“). Nustebino tikrai vykę dainų tekstai – atviri, paprasti ir universalūs: Aš esu tas / kuris pasirodo / geriausiai tik tada / kai niekas nemato; Randas po rando – mane tik stipriau kutena. Gal tai ir nehipsteriška muzika, bet užaugusiems su grunge‘u labai artima.
Kate Tempest – Let Them Eat Chaos
Šįkart apžvalgoje – trijų tos pačios kartos moterų albumai, kurių tekstai iš skirtingų pusių priartėja prie poezijos. Pirmoji – 30-metė britė Kate Tempest, įvertinta ir kaip poetė, ir kaip dramaturgė (Tedo Hugheso premija), ir kaip reperė (nominacija „Mercury“ apdovanojimui). Savo kūrybą atliekanti ir muzikos festivalių, ir teatro scenose, Tempest yra puikus pavyzdys jauniesiems lietuvių poetams, vis dar besiveržiantiems poeziją deklamuoti Rašytojų sąjungos menėse.
Tempest ne tik nepaiso žanrų ribų, bet ir paveikiai dėsto pilietinę poziciją. Migracija, gentrifikacija, įžymybės, korupcija, klimato kaita tampa fonu septynių Londono gyventojų istorijoms, kurias klausytojas priverstas sekti pro rakto skylutę: Butas rūsyje, prie garažų, kur žmonės išmeta senus čiužinius / Estera virtuvėje tepa sumuštinius / Jos žaliuzės išklerusios ir išsiklaipusios / Stebėk ją, kol pasitrauks iš vaizdo.
4:18 ryto nemiegantiems personažams į galvą lenda nepageidaujamos mintys: žudynės, nauji batai, selfis, atominė elektrinė, buto paskola... Eilinio žmogaus būklę Tempest paverčia visos planetos likimo metonimija: Žmonės gyvena mirę / Apsvaiginti miesto šviesų / Bet štai, eismas tebejuda / Sistema per sklandi, kad sustotų / Verslas sekasi, bare kas vakarą nauja grupė / Ir du kokteiliai už vieno kainą.
Tai gali būti slemo poezija, bet gali būti ir puikus hiphopas. Pulsuojantis industrinis, elektroninis, post-dubstep takelis sustiprina užtikrinto, agresyvoko (panašaus į taip pat politiškai angažuotą M.I.A.) repavimo daromą įspūdį.
Jenny Hval – Blood Bitch
Gruodžio 3 d. Vilniuje koncertuosiančius britus „The xx“ apšildys ši 36-erių norvegė. Nors jos šnabždesys ir krištolinis balsas galėtų priminti lengvą „The xx“ indie pop, idėjiškai Hval visai kitokia – radikalesnė ir atviresnė. Ypač šiame, ketvirtajame, albume (dar du pasirodė Rockettothesky pseudonimu), kuriame ankstesnes gana pabiras eksperimentines idėjas Hval sujungė į vientisą koncepciją.
Kūrinius sieja gotiška tematika – vampyriškumas, raganiškumas, mėnulio ciklas. Ir ryškiausiai – kraujo vaizdinys. Žiniasklaidoje „Blood Bitch“ jau pakrikštytas „menstruacijų albumu“: Pabundu, lova ištepta krauju / Nežinojau, kad jau laikas / O gal kraujas ne mano? [...] Užsinoriu liesti / Viską šiam kambary / Kaip šuo pažymiu kas niekam nepriklauso. Vis dėlto Hval neužsižaidžia nei grubiu feminizmu, nei papildomais kontekstais. Tik prabėgomis blyksteli lyčių bei postmodernistinė teorija ar Virginios Woolf „Orlandas“ (dėl literatūriškumo ir aukšto vokalo Hval primena art pop klasikę Kate Bush).
Hval intensyviai alsuoja (gal iš baimės, gal iš geismo), braižo popierių pieštuku, o jos balsas suskyla elektroninių aidų salėje. Groteskiškai sapniškoje atmosferoje ji ieško kalbos tam, kam nėra tikslių įvardijimų: Kas yra šis geismas / Įsikandimas / Įsiėdimas į kitą / Tai netelpa manyje / Jaučiuosi pilna skylių [...] / Ar yra tam tinkama kalba? / Gal ją suraskim?
Agnes Obel – Citizen Of Glass
Agnes Obel – taip pat skandinavė (danė), taip pat 36-erių. Tai jos trečias albumas, ir ji taip pat garsiai kvėpuoja. O ir Obel balsas – aukštas, švelnus kaip Jenny Hval. Vis dėlto šie panašumai atsitiktiniai. Nors šiame albume viskas taip pat kuriama tarsi pirštų galais, atsargiai ir delikačiai, tačiau naudojamos kitos priemonės ir pasiekiamas kitas efektas.
Jei Kate Tempest albumo koncepcija akivaizdžiausia, tai šio – abstrakčiausia, poetiškiausia. Centrinė metafora „stiklinis pilietis“ socialiniuose moksluose siejama su privatumo nykimo problema. Obel dainų tekstuose atsikartojantys trapumo, permatomumo, atsiribojimo motyvai dėliojasi į subtilius tekstus: Mano namuose tyla tokia garsi / Tarpduriuose, koridoriuose / Belaukiant, kol paslaptis išaiškės / Ak, ką mes veikiam, kai niekas nežiūri. Ankstesnių albumų minimalizmas (vien balsas ir pianinas) čia papildytas styginiais ir perkusiniais instrumentais. Melodijos išliko paprastutės lyg lopšinės, tiesa, nelabai jaukios. O ir jausmai – nešilti, nevienprasmiški: Mūsų meilė – tai vaiduoklis, kurio kiti nemato.
Leonard Cohen – You Want It Darker
Bobui Dylanui paskyrus Nobelio literatūros premiją, buvo siūlančių ja įvertinti ir kurį nors reperį ar kitą populiariosios muzikos atstovą, pavyzdžiui, „buduaro poetą“, taipogi litvaką, Leonardą Coheną.
„You Want It Darker“ pateko į liūdną gretą su Davido Bowie „Blackstar“ bei Nicko Cave‘o „Skeleton Tree“ – šiemet pasirodžiusiais ryškiausiais albumais apie mirtį. 82-ejų kanadiečiui, kaip ir Cave‘ui, mirtis nėra nauja tema. Apie abudu sakoma – karjerą susikūrė iš tamsos. Ir dar iš ypatingo balso, kuris užpildo didžiąją dalį kūrinių erdvės, leisdamas retai eksperimentuoti muzikoje.
Žinoma, priešingai nei niūrus ir vienišas Cave‘as, Cohenas visada buvo saldžiai elegantiškas pagyvenusių moterų gundytojas. Bet šis (vos keturioliktasis) jo albumas daug kuo artimas rugsėjį pasirodžiusiam Cave‘o darbui. Coheno baladės daug paprastesnės, tiesmukesnės, bet taip pat kupinos religinių motyvų (ir tekstuose, ir muzikoje – vargonai, vyrų choras), romantinių vaizdinių ir kreipinio „tu“ – tai į Aukščiausiąjį, tai į mylimąją: Medis stovėtų belapis / Jūroj išdžiūtų vanduo / O ryto aušra nieko nenušviestų / Štai toks palūžęs aš būčiau / Toks mano gyvenimas būtų / Jei tavo meilė jo neatgaivintų.
Nepasakytum, kad tai Nobelio verta poezija – tokia ji tampa tik atliekama unikalia maniera. (Tą patį pasakyčiau ir apie Dylaną.)
