KIEKVIENĄ KARTĄ NURIJĘS
Sietlas, Vašingtonas
1991 metų rugsėjis – spalis
Kiekvieną kartą nurijęs kąsnį maisto viršutinėje skrandžio sienelės dalyje patirdavau kankinantį, deginantį, šleikštulį keliantį skausmą.
Kurto skrandžio ir narkotikų problemų aprašas dienoraštyje
Antras rugsėjo penktadienis – penktadienis, trylikta – tapo ypatingiausia Kurto gyvenimo diena. Šią dieną įvyks du maisto mūšiai, dvikova ugnies gesintuvais, o mikrobangų krosnelėje bus sunaikintas auksinio įrašo apdovanojimas. Visas šis dieviškas chaosas bus skirtas „Nevermind“ išleidimui atšvęsti Sietle.
Diena prasidėjo interviu didžiausiose Sietlo roko muzikos radijo stotyse. Per pirmąjį stotyje „KXRX“ Kurtas sėdėjo ramiai, bet ištarė vos kelis žodžius ir pradėjo visur mėtyti picą.
Vos prieš dvi savaites, Europoje, buvo džiaugsmingai nusiteikęs, bet Amerika jį, regis, vargino. Roterdamo gyvumas greitai užleido vietą uždarumui ir susitaikymui.
Anksčiau tą savaitę buvo pasirengęs kalbėtis su bet kuriuo susidomėjusiu žurnalistu. „Net jei tas autorius jiems nepatiko, – prisiminė publicistė Lisa Glatfelter-Bell, – Kurtas tardavo: „Tas vyrukas šiknius, bet įrašas jam patinka, taigi duosime jam kelias minutes.“ Vos po kelių interviu telefonu jo požiūris pasikeitė. Jis pavargo ir kiekvienas tolesnis interviu virsdavo žaidimu, skirtu išsiaiškinti, ko jis dar galėtų prikurti.
Kalbėdamasis su Patricku MacDonaldu iš „Seattle Times“ jis pareiškė įsigijęs pripučiamą sekso lėlę, nukirpęs rankas, kojas ir ketinąs ją vilkėti ant scenos. Vis dėlto savaitės pabaigoje jam nusibodo apgaudinėti žurnalistus. Vos prieš dvi savaites, Europoje, buvo džiaugsmingai nusiteikęs, bet Amerika jį, regis, vargino. Roterdamo gyvumas greitai užleido vietą uždarumui ir susitaikymui. Per kitus du interviu Kurtas liko sėdėti automobilyje ir kalbėti su radijo laidų vedėjais paliko Kristui ir Dave’ui.
Šeštą valandą įvyko ilgai lauktas įrašo pristatymas „Re-bar“, į kurį buvo įleidžiami tik turintys kvietimus. Šito įvykio Kurtas laukė visą gyvenimą („Bleach“ proga tokios iškilmės surengtos nebuvo). Ant kvietimų buvo parašyta: „Triskaidekafobija niekis, štai „Nirvana“. Minima fobija yra skaičiaus 13 baimė, bet iš tikrųjų baisu buvo, kokia galybė muzikantų, apie muziką rašančių žurnalistų ir muzikos pasaulio intrigantų susigrūdo į klubą.“
Kurtui tai buvo galimybė pasimaudyti šlovės spinduliuose – galų gale jis užkariavo Sietlą. Vis dėlto atrodė, kad rodomas dėmesys verčia jį jaustis nesmagiai. Šią ir daugelį vėlesnių dienų jis atrodė taip, lyg daug mieliau būtų buvęs bet kur kitur, kad tik nebūtų reikėję pristatinėti įrašo. Kaip berniukas, užaugęs apsuptas šeimos dėmesio, o paauglystėje tokį išskirtinumą praradęs, į sėkmės šypseną žvelgė įtariai. Vakarėlyje jis sėdėjo nuotraukų kabinoje – fiziškai ten, bet nuo visų akių pasislėpęs po audinio uždanga.
Grupė slapčiomis, pažeisdama Vašingtono alkoholinių gėrimų įstatymą, į vidų įsinešė pusę galono „Jim Beam“. Bet dar jokiam alkoholio inspektoriui nespėjus vyrukų pričiupti kilo sąmyšis. Kurtas pradėjo laistyti Kristą salotų padažu ir kilo maisto mūšis. Tvarkdarys pažeidėjus sugriebė ir išmetė lauk nežinodamas, kad išmetė tuos tris vyrus, kurių garbei surengtas vakarėlis. „DGC“ darbuotojai Susie Tennant dar nespėjus visko sutvarkyti, Kristą reikėjo traukti iš peštynių su tvarkdariu. „Mes juokėmės, – prisiminė Kristas, – ir kartojome: „O Dieve mano, mus ką tik išmetė iš savo įrašo pristatymo vakarėlio!“ Kurį laiką grupė stoviniavo skersgatvyje už klubo ir su draugais kalbėjosi pro langą. Viduje vis dar šėlo vakarėlis, dauguma atėjusiųjų taip ir nepastebėjo, kad garbės svečiai išvaryti.
Šventimas tęsėsi draugo lofte, bet Kurtas pradėjo purkšti iš ugnies gesintuvo ir visus teko evakuoti. Tuomet jie persikėlė į Susie Tennant namą. Ten niokojimai tęsėsi iki pat aušros. Ant sienos Susie turėjo pasikabinusi auksinį grupės „Nelson“ įrašą. Kurtas pavadino plokštelę „žmonijos gėda“, nuėmė ją, įkišo į mikrobangų krosnelę ir įjungė atšildymo režimą. Auštant Kurtas pasimatavo vieną iš Susie suknelių, pasidažė ir vaikštinėjo aplink persirengęs moterimi. „Iš Kurto išėjo žavi moteris, – prisiminė Susie. – Turėjau tokią lėlės suknelę: ją vilkėdamas Kurtas atrodė geriau už mane, geriau už bet ką, ką buvau mačiusi.“
Tą naktį Kurtas, kaip ir daugelis šėliotojų, praleido pas Susie. Kitą rytą atsikėlęs pasakė, kad jis su Dylanu ketina dieną praleisti šaudydami į uodeginės kepsnį. „O privarę jį pilną skylių suvalgysime“, – pažadėjo. Išėjo pasiklausęs, kaip nuvažiuoti į prekybos centrą.
Po dviejų dienų buvo surengtas pristatymas „Beehive Records“ parduotuvėje. „DGC“ tikėjosi, kad susirinks penkiasdešimt nuolatinių pirkėjų, bet kai dar iki antros valandos popiet prie parduotuvės laukti renginio, kuris turėjo prasidėti septintą, išsirikiavo daugiau nei 200 jaunuolių, organizatoriai pradėjo suvokti, kad galbūt grupė populiaresnė, nei manyta iš pradžių. Kurtas nusprendė: užuot pasirašinėję albumus ir spaudę žmonėms rankas, kas paprastai vyksta rengiant pristatymus parduotuvėse, jie gros.
Tą popietę, pamatęs prie parduotuvės išsirikiavusią eilę, pirmą kartą kitiems girdint apie savo populiarumą jis pasakė: „Šventas šūde.“ Grupės nariai susirado prieglobstį „Blue Moon Tavern“ ir pradėjo gerti, bet, pažvelgę pro langą ir pamatę tuzinus iš lauko juos stebinčių gerbėjų, pasijuto it filme „Sunkios dienos, sunkios naktys“*. Koncertui prasidėjus „Beehive“ žmonių prisigrūdo tiek, kad atėjusieji stovėjo ant albumų lentynų, o stikliniams parduotuvės langams apsaugoti priešais turėjo būti pastatyti ožiai. Įsitaisiusi parduotuvės aukšte „Nirvana“ atgrojo 45 minutes ir tuomet publika pradėjo daužytis į juos kaip „Smells like teen spirit“ vaizdo klipe.
Tas reikšmingumas išmušė Kurtą iš vėžių. Žvelgdamas į minią matė pusę Sietlo muzikinės scenos ir tuzinus savo draugų. Jį ypač baugino tai, kad minioje matė į taktą trepsenančias dvi buvusias savo merginas, Tobi ir Tracy.
Tas reikšmingumas išmušė Kurtą iš vėžių. Žvelgdamas į minią matė pusę Sietlo muzikinės scenos ir tuzinus savo draugų. Jį ypač baugino tai, kad minioje matė į taktą trepsenančias dvi buvusias savo merginas, Tobi ir Tracy. Net šios artimos draugės dabar buvo publikos, kuriai jis jautėsi spaudžiamas įtikti, dalimi. Parduotuvė pardavinėjo pirmąsias „Nevermind“ kopijas, klausytojai galėjo jas įsigyti, greitai jos buvo išparduotos. „Žmonės nuo sienų plėšė plakatus, – prisiminė parduotuvės vadybininkas Jamie’s Brownas, – tiesiog tam, kad turėtų gabalėlį popieriaus, ant kurio Kurtas galėtų pasirašyti.“ Kurtas apstulbęs vis kratė galvą.
Jis išėjo į automobilių stovėjimo aikštelę parūkyti ir atsipūsti nuo visų, bet diena pasuko dar keistesne linkme – ten pamatė du buvusius klasės draugus iš Monteseino mokyklos, Scottą Cokely ir Ricką Millerį. Jie laikė „Sliver“ kopijas. Nors tą dieną Kurtas davė šimtus autografų, dar nė sykio nesijautė taip nutolęs nuo realybės, kaip pasirašinėdamas šiuos du vyrukams iš miesto, kuriame gyveno jo seneliai. Jie pasikalbėjo apie bendrus draugus, bet pokalbis Kurtui pažadino ilgesį – Cokely ir Milleris priminė praeitį, kurią Kurtas manėsi palikęs už nugaros. „Ar dažnai grįžti į uostą?“ – paklausė Cokely. „Nelabai“, – atsakė Kurtas. Pažiūrėję į savo singlus ir pamatę, kad jis pasirašė „Kurdtas“, Cokely ir Milleris sumišo.
Vėliau šį pasikeitimą žodžiais Kurtas minėdavo kaip pirmąjį kartą, kai jis suprato esąs žymus. Vis dėlto, užuot jį nuraminęs, suvokimas pasėjo vos ne paniką. Jis visuomet troško būti garsus ir dar mokydamasis mokykloje Montėje pažadėjo klasiokams vieną dieną toks tapti, bet iš tikrųjų įvykęs didžiausių svajonių išsipildymas pakirto jam jėgas. Kristas šį nemokamą pasirodymą likus savaitei iki oficialaus albumo išleidimo prisimins kaip Kurto pasikeitimo pradžią. „Po to viskas ėmė verstis aukštyn kojom, – sakė Kristas. – Nebebuvome ta pati grupė. Kurtas, na, jis tiesiog tarsi užsisklendė savyje. Būta daug asmeninių dalykų. Viskas susipainiojo. Tai buvo daugiau, nei mes tikėjomės.“
Esmė buvo ne ta, kad „Beehive“ susirinkusi publika būtų buvusi įkyresnė nei dauguma. Tiesą sakant, turui prasidėjus grupė išvydo, kad, palyginti su tais, su kuriais jie susidūrė kitur, Sietlo klausytojai elgėsi ramiai. Turas buvo suplanuotas dar neatėjus įrašo sėkmei, dauguma koncertams numatytų vietų buvo mažytės, taigi šimtai, jei ne tūkstančiai, gerbėjų troško bilietų ir negalėjo jų gauti. Kiekvienas pasirodymas virsdavo cirku. Kai rugsėjo 22 dieną grupė įriedėjo į Bostoną, Kurtas tikėjosi per vieną iš nedaugelio laisvų vakarų pamatyti „Melvins“. Vis dėlto pabandęs įsiprašyti į klubą susidūrė su nieko apie „Nirvana“ negirdėjusiu durininku. Prie durų stovėjusi Bostono dainininkė ir dainų autorė Mary Lou Lord įsiterpė ir sučirškė, kad apie „Nirvana“ yra girdėjusi ir kad kitą naktį gros jie. Durininko tai nepalenkė, galiausiai Kurtas už įėjimą sumokėjo.
Patekęs į vidų visą dėmesį skyrė ne seniems draugams, o Lord. Ji pasisakė esanti muzikantė ir grojanti metro, tad Kurtas pasidomėjo, kokias grupes ji mėgstanti labiausiai. Mary išvardijo „The Pastels“, „The Vaselines“, Danielį Johnstoną ir „Teenage Fanclub“. „Nesąmonės, – atkirto Kurtas. – Tai mano mėgstamiausios grupės, eilės tvarka!“ Kad įsitikintų, jog ji nejuokauja, jis privertė Lord vardyti kiekvieno atlikėjo dainas. Jie kalbėjosi valandų valandas, paskui Lord pavėžėjo jį ant savo dviračio vairo. Galiausiai jie prakalbėjo visą naktį, o kitą dieną Kurtas nuėjo į jos butą ir pamatė ant sienos kabančią Lesterio Bangso nuotrauką. Jis paprašė Lord ką nors sugroti. Kai Mary atliko dvi dainas iš dar nepasirodžiusio „Nevermind“, jis pasijuto taip, lyg ši rausvaskruostė mergina iš Maso Seileme būtų jį apkerėjusi.
Jiems vaikštinėjant po Bostoną jo gyvenimo istorijos tryško srove. Lord jis apsakė, kaip kartą tėvas spyrė šuniui, koks pasigailėtinas jautėsi augdamas šeimoje, atsivėrė ir apie Tobi. Kurtas sulaužė vieną iš pagrindinių flirto taisyklių – apie buvusią merginą nekalbėti su galimai būsimąja. Lord jis prasitarė, kad Tobi „nuostabi“, bet „tikra širdžių ėdikė“. Jis prisipažino jai vis dar kai ką jaučiąs.
Kurtas Lord taip pat papasakojo, kaip jį sužavėjo rytietiška religija – džainizmas. Buvo matęs vėlai naktį per televiziją rodytą dokumentinę laidą, pakerėjusią jį todėl, kad ant oficialios jų vėliavos buvo pavaizduota senovinė svastikos versija. Nuo tada apie džainistus, garbinusius gyvūnus kaip šventus, jis skaitė viską, ką tik rasdavo. „Kurtas sakė man, – prisiminė Lord, – kad jie turi ligonines balandžiams. Ir jis norįs prie jų prisidėti. Planavo padaryti didelę karjerą ir tada, viską atlikęs, ketino pasitraukti ir dėtis prie džainistų.“ Viena iš labiausiai Kurtą pakerėjusių džainizmo idėjų buvo pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas. Džainizmas skelbė, kad visatą sudaro daugybė susluoksniuotų dausų ir pragarų. „Kiekvieną dieną, – pasakė Kurtas Lord, – visi mes pereiname per rojų ir visi pereiname per pragarą.“
Jiems žingsniuojant per Bostono Bak Bėjaus rajoną Kurtas paskui Lord nespėjo. „Jis ėjo kaip senas žmogus, – taip jai rodėsi. – Buvo tik dvidešimt ketverių, bet jautėsi gerokai metus pranokstantis nuovargis.“ Jis sakė Lord, kad kai kurie narkotikai padeda sušvelninti skrandžio skausmus. Mary narkotikų nevartojo ir smulkiau neklausinėjo, bet po pusvalandžio jis vėl grįžo prie tos temos ir paklausė, ar ji yra bandžiusi heroino. „Net nenoriu klausytis, kai apie šitą šūdą postringauji“, – nukirto ji.
Tą naktį jie nuėjo į „Axis“, kur apie „Nirvana“ buvo skelbiama kartu su „Smashing Pumpkins“. Artinantis prie klubo Kurtas pagriebė jos gitarą ir suėmė ją už rankos.
Tą naktį jie nuėjo į „Axis“, kur apie „Nirvana“ buvo skelbiama kartu su „Smashing Pumpkins“. Artinantis prie klubo Kurtas pagriebė jos gitarą ir suėmė ją už rankos. „Esu tikras, eilėje stovėję žmonės pamanė: „Štai Kurtas su keistuole metro mergina, – pasakojo Lord. – Ten praleidau metų metus, visi mane pažinojo ir visi turbūt laikė mane siaubinga. Bet štai ėjau ta gatve laikydamasi su juo už rankų.“
Kitą dieną, rugsėjo 24-ąją, „Nevermind“ oficialiai atsidūrė parduotuvėse. „MTV“ komanda nufilmavo trumpą reportažą žinioms, kuriame Kristas vienais apatiniais, išsitepęs augaliniais „Crisco“ riebalais, žaidžia rėplionę. Nuo daugumos „DGC“ surengtų tos dienos interviu ir susitikimų Kurtas tiesiog nusiplovė ir dieną praleido su Lord. Kai „DGC“ darbuotojas Markas Katesas nuvežė Novoselicą ir Grohlą į madingiausią Bostono įrašų parduotuvę „Newbury Comics“, pamatė ilgiausią eilę. „Tai buvo nuostabu, – prisiminė Katesas. – Ten stovėjo koks tūkstantis nusipirkti įrašą bandančių vaikų.“
Patekti į 200 populiariausių „Billboard“ albumų „Nevermind“ prireikė dviejų savaičių, bet galiausiai ten pakliuvęs albumas atsidūrė 144-oje vietoje. Antrą savaitę jis pakilo iki 109-os. Trečią jau pasiekė 65-ąją, o po keturių savaičių, lapkričio 2 dieną – 35-ąją. Nedaugelio grupių debiutiniai albumai taip greitai pakilo į pirmąjį keturiasdešimtuką. „Nevermind“ būtų pasiekęs dar aukštesnę vietą, jei „DGC“ būtų geriau tam pasirengę – dėl kuklių lūkesčių kompanija iš pradžių atspaudė tik 46 251 kopiją. Keletą savaičių įrašo parduotuvėse nebuvo.
Paprastai greitas kilimas populiariausių įrašų sąraše priskiriamas puikiai surengtai reklamos kampanijai, paremtai rinkodara, bet „Nevermind“ ankstyvąją sėkmę pasiekė be šito „sutepimo“. Per pirmas kelias savaites radijas, išskyrus keliuose atrinktuose miestuose, prie įrašo sėkmės neką prisidėjo. Bandydami įtikinti programų sudarytojus groti „Teen spirit“ „DGC“ reklamos darbuotojai iš pradžių susidūrė su nemenku pasipriešinimu. Anot „DGC“ darbuotojos Susie Tennant, „net Sietlo radijo stotys prieštaravo: „Negalime šito groti. Neįmanoma suprasti, ką tas vyrukas dainuoja“. Dauguma „Teen spirit“ į grojaraštį įtraukusių stočių dainą transliuodavo vėlai naktį manydamos, kad ji „pernelyg agresyvi“ groti dieną.
Bet programų sudarytojų dėmesį patraukė tai, kiek klausytojų jiems skambindavo su pageidavimais. Sietlo radijo stotis „KNDD“ atliko apklausą dėl „Teen spirit“: daina sulaukė aukščiausio teigiamo atsakymo, kokį kada nors buvo užfiksavusios apklausų bendrovės. „Kai renkami duomenys apie tokią dainą, – pakomentavo „KNDD“ darbuotojas Marco Collinsas, – žmonės išgirsta tik penkiolika sekundžių dainos telefonu. Pamėginkite įsivaizduoti, į ką panašu pirmą kartą „Teen spirit“ išgirsti telefonu.“
Kai „MTV“ pirmąsyk rugsėjo pradžioje svarstė vaizdo klipą, jis sukėlė sąmyšį. 22 metų amžiaus programų sudarytoja Amy Finnerty susidarė tokią tvirtą nuomonę, kad pareiškė: jei kanalas jo nerodys, ji nebenorės dirbti „MTV“. Po kurį laiką trukusių karštų ginčų vaizdo klipas buvo įtrauktas į specialią laidą „120 minutes“. Reguliariai vaizdo klipą kanalas pradėjo rodyti lapkritį ir jis tapo vienu iš pirmųjų programos „Buzz bin“ vaizdo klipų.
Pirmą kartą Kurtas save per televiziją išvydo Niujorke, praėjus kelioms dienoms po koncertų Bostone, apsistojęs „Roger Smith“ viešbutyje. Mary Lou Lord buvo kambaryje kartu. Laidoje „120 minutes“ išvydęs savo vaizdo klipą Kurtas paskambino motinai. „Ten aš, – džiugiai sušuko jis. – Štai vėl aš, – pakartojo po dešimties sekundžių, vėl pamatęs save ekrane. – Ir štai vėl aš.“ Jis ir toliau žaismingai, lyg stebėdamasis, skelbė tai kiekvieną sykį pamatęs save televizoriuje.
Tą popietę „Nirvana“ sugrojo retą akustinį pasirodymą „Tower Records“ parduotuvėje. Per trumpą koncertą Kurtas iš vieno gerbėjo pirkinių krepšio ištraukė „Oreo“ sausainių ir užgėrė juos taip pat iš maišelio nukniauktu pienu.
Tą popietę „Nirvana“ sugrojo retą akustinį pasirodymą „Tower Records“ parduotuvėje. Per trumpą koncertą Kurtas iš vieno gerbėjo pirkinių krepšio ištraukė „Oreo“ sausainių ir užgėrė juos taip pat iš maišelio nukniauktu pienu. Tą naktį jie sugrojo „Marquee“ klube. Bilietai į koncertą buvo išparduoti iš anksto.
Po pasirodymo vyko vakarėlis MTV darbuotojos Amy Finnerty bute. Žinia apie šventimą nutekėjo klubo lankytojams ir daugelis jų pasirodė nekviesti. Kurtas slapčiomis išsliūkino iš vakarėlio ir kartu su Finnerty bei Lord nuėjo į kitapus gatvės esantį barą. „Čia geriausias kada nors mano matytas automatinis patefonas“, – pareiškė Kurtas, nors jame buvo tiktai disko muzikos dainos. Ar tik ne pirmą sykį gyvenime, galbūt paminėdamas oficialų „Nevermind“ išleidimą, Kurtas pakilo ir ėmė šokti.
Po Niujorko koncertų grupės turas ir „Nirvana“ šlovė kartu su juo įgavo pagreitį. Singlui ir „Teen spirit“ vaizdo klipui kopiant aukštyn populiariausiųjų sąrašuose bilietai į visus koncertus buvo išparduodami.
Pasirodė ir didesnės manijos ženklų. Kurtas su Lord palaikė ryšį telefonu ir garsistui Craigui Montgomery’ui ją apibūdino kaip savo merginą. Praėjus dviem savaitėms po viešnagės Niujorke Mary atvažiavo į Ohają ir pamatė, kad Kurtą ištiko krizė. Jis sėdėjo ant pulo stalo, mosikavo kojomis ir keikėsi. „Kas negerai?“ – paklausė ji. „Viskas, – atsiliepė jis. – Niekas negali normaliai sutvarkyti to prakeikto garso. Tai supistai užknisa. Taip sušiktai ilgai tai darau. Ir pasirodymas siaubingai kniso. Visai negalėjau savęs girdėti.“ Lord buvo pratusi už ketvirtukus groti metro, taigi liepė jam džiaugtis savo sėkme, bet pralinksminti jo neįstengė. „Pavargau nuo šito supisto šūdo, šitų supistų nutriušusių skylių“, – šaukė Kurtas.
Ji nežinojo, kad Kurtas kenčia nuo narkotikų abstinencijos. Tokios negarbingos paslapties jis neišpažino nei jai, nei grupės draugams. Mary atsekė paskui grupę į dar du pasirodymus, bet spalio 12 dienos rytą išvažiavo iš Detroito ir grįžo į darbą Bostono įrašų parduotuvėje. Kurtas su grupe patraukė į Čikagą, pasirodymą „Metro“.
Tą patį spalio 12-osios rytą Courtney Love sėdo į lėktuvą Los Andžele ir išskrido į Čikagą aplankyti Billy’o Corgano. Jų santykiai plėtojosi audringai – ją labiau žavėjo jo rašomi meilės laiškai nei pats buvimas šalia. Atvykusi į Corgano butą, Love aptiko jį, netikėtai grįžusį su kita mergina. Kilo rietenos, ir Courtney spruko palydėta batų krušos.
Paskutinius dešimt savo dolerių išleido taksi, kuris nuvežė ją į „Metro“. Nustebo afišoje pamačiusi „Nirvana“ vardą. Įkalbėjusi durininką įleisti, ji iš telefono automato paskambino Corganui. Vėliau Courtney pasakos, kad prieš užmegzdama romantiškus santykius su Kurtu skambino Billy’ui norėdama įsitikinti, kad jiedu galutinai išsiskyrė. Corganas atšovė, kad negali su ja susitikti, ir ji numetė ragelį.
i pažiūrėjo paskutines penkiolika „Nirvana“ koncerto minučių – daugiausiai laiko čia būgnus daužė Kurtas – ir negalėjo sau atsakyti, kas verčia vyruką taip pykti. Jis buvo paslaptis, o paslaptys Courtney traukė.
Visi seksualinės Kurto ir Courtney traukos ženklai badė akis jau per ankstesnius jų susitikimus, bet jie niekuomet neturėjo tam progos. Ji pažiūrėjo paskutines penkiolika „Nirvana“ koncerto minučių – daugiausiai laiko čia būgnus daužė Kurtas – ir negalėjo sau atsakyti, kas verčia vyruką taip pykti. Jis buvo paslaptis, o paslaptys Courtney traukė. Nebuvo vienintelė jo apžavams pasidavusi moteris. Anot Carrie Montgomery, „Kurtas priversdavo moteris pajusti norą jį globoti ir puoselėti. Tai buvo paradoksalu, nes jis galėdavo būti ir brutaliai tvirtas, ir tuo pat metu atrodyti gležnas ir trapus“.
Po pasirodymo prasiskynė kelią į užkulisiuose vykstantį vakarėlį ir nudrožė tiesiai prie Kurto. „Stebėjau, kaip ji nužingsniuoja per kambarį ir atsisėda jam ant kelių“, – prisiminė vadybininkas Danny Goldbergas. Ją pamatęs Kurtas apsidžiaugė. O kad ji pasiprašė apsistoti jo kambaryje, nudžiugino jį dar labiau. Kurtas netikusiai išpažindavo buvusius romantiškus ryšius: čia Courtney jam prilygo. Pasipasakojo visą nevykusią barnio su Corganu istoriją. Kurtui tai priminė, kaip po ano ilgo pokalbio prieš kelis mėnesius Los Andžele jis pavadino ją „nuostabiausia mergina pasaulyje“. Iš klubo jiedu išėjo kartu, patraukė Mičigano ežero pakrante ir galiausiai atsidūrė „Days Inn“ viešbutyje.
Kaip vėliau Kurtas draugams pasakojo, seksas buvo nuostabus. Courtney jis prisipažino buvusias meilužes galįs suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Šis faktas ją šokiravo taip pat, kaip ir visi kiti jo pareiškimai. Ji buvo kilusi iš Sanset Stripo, ten seksą žmonės vieni kitiems siūlydavo taip pat kasdieniškai ir atsainiai, kaip pavėžėti namo po koncerto. Courtney nustebo pamačiusi, kad Kurtas mūvi trumpikes zebro raštais. „Privalai įsitaisyti šortukus“, – bakstelėjo ji.
Bet net apimtus malonaus suglebimo, užplūstančio po lytinio akto, juos siejo gerokai daugiau nei seksas. Jų ryšys buvo emocinis, toks, kokio nesuprato nė vienas jų draugas ar grupės narys. Ironiška, kad artimi Kurto draugai manė, jog užmegzdamas santykius su Courtney jis nusileidžia žemiau savo lygio, o jos draugai tą patį manė apie ją. Jų istorijos buvo panašios. Kai Courtney atvėrė širdį, kad vaikystėje irgi buvo apleista, tampoma pirmyn atgal tarp išsiskyrusių tėvų ir taip pat turėjo bėdų mokykloje, Kurtas puikiai ją suprato. Ji buvo pirmoji jo sutikta moteris, kuri, jam pasakojant istorijas apie savo vaikystę, ne perdėtas, o jau mitologizuotas, atsiliepdavo: „Aš galiu pasakyti daugiau.“ Jiems tai virto beveik žaidimu „katro vaikystė blogesnė?“, bet sąjunga su Courtney leido Kurtui pajusti, kad jo gyvenimas kai kuo ir normalus.
Kaip ir kiekvienas, iš partnerės Kurtas labiausiai troško besąlygiškos meilės, bet tą naktį „Days Inn“ Courtney jis atrado kai ką, ko iš ankstesnių santykių nebuvo sulaukęs – supratimą. Jautė, kad viduje Courtney buvo užuodusi kvapą to šūdo, kuriame jam teko išsivolioti. Mary Lou Lord mėgo „The Vaselines“, bet niekuomet nebuvo gyvenusi kartoninėje dėžėje. Nors Tracy tvirtai mylėjo Kurtą, šeima niekuomet jos nebuvo atstūmusi, net kai ji krėsdavo beprotybes, pavyzdžiui, susitikinėjo su pankroko muzikantu iš Aberdyno. Kurtas išmėgino viską, kad priverstų Tobi jį pamilti, bet jų keliai taip skyrėsi, kad ji net negalėjo suprasti jo košmarų, ką jau kalbėti apie priežastis, dėl kurių jis vartojo narkotikus. Courtney pažinojo glitų kartu su maisto talonais dalijamo valstybinių atsargų sūrio skonį. Ji žinojo, ką reiškia važinėti į koncertus autobusiuku ir kamuotis ieškant pinigų benzinui. Dirbdama striptizo šokėja „Jumbo’s Clown Room“ klube išgyveno tokį nuosmukį, kokį išgyvena nedaugelis žmonių. Vėliau abu juokaus, kad juos susiejo narkotikai, ir jie tikrai suvaidins savo vaidmenį, bet pirminis potraukis buvo kažkas daugiau, nei bendras troškimas nuo visko pabėgti. Vieną prie kito juos labiausiai traukė, kad ir Courtney Love, ir Kurtas Cobainas turėjo nuo ko bėgti.
Rytą jie išsiskyrė. Kurtas patraukė tęsti turo, o Courtney grįžo į Los Andželą. Bet kitą savaitę jie jau keitėsi faksais ir telefono skambučiais, o greitai ėmė šnekučiuotis kiekvieną dieną. Nors „Nirvana“ grupei ir sekėsi, Kurtas kelyje nebuvo laimingas ir nuolat niurzgėjo dėl autobusiuko būklės, dėl klubų, panašių į „nutriušusias skyles“. Pridėjo ir naują nusiskundimą – dėl per „MTV“ vaizdo klipą pamačiusių ir į koncertus atėjusių brolijų vaikinų. Dalis „Nirvana“ stovyklos narių Courtney ryšius su Kurtu sutiko entuziastingai, nes taip jis bent jau turėjo su kuo pasišnekėti (su Novoselicu ir Grohlu bendravo vis mažiau ir mažiau).
Pasipylė kraujas. Menkesnį žmogų toks smūgis būtų galėjęs užmušti, bet Van Blarcumą tik apsvaigino. Tasai trenkė Kurtui per galvą ir sprunkančiam spyrė. Publika ėmė kelti riaušes.
Spalio 19 dieną Dalase Kurtas vėl sugriuvo, šįkart ant scenos. Koncertas buvo pasmerktas nuo pat pradžių, nes bilietų buvo išparduota per daug ir publika pasklido ant scenos. Suirzęs jis gitara sudaužė valdymo pultą. Po kelių minučių nėrė į minią, ir kai tvarkdarys Turneris Van Blarcumas pabandė padėti jam užlipti atgal ant scenos, šis tai neteisingai suprato kaip agresyvų veiksmą ir vožė tvarkdariui per galvą gitaros apačia.
Pasipylė kraujas. Menkesnį žmogų toks smūgis būtų galėjęs užmušti, bet Van Blarcumą tik apsvaigino. Tasai trenkė Kurtui per galvą ir sprunkančiam spyrė. Publika ėmė kelti riaušes. Kurtas pasislėpė viršuje, spintoje, ir lindėjo ten, kol rėmėjas Jeffas Lilesas galų gale jį įtikino, kad Van Blarcumas išvažiavo į ligoninę ir nieko negali jam padaryti. „Žinau, kad tą naktį jis buvo išpliaupęs galybę sirupo nuo kosulio“, – paaiškino Lilesas. Galiausiai Kurtas vėl pasirodė ir pabaigė groti.
Nuotykiai tuo nesibaigė. Po koncerto Lilesas sugebėjo įgrūsti grupę į laukiantį taksi: automobilis nušvilpė pirmyn, bet tučtuojau grįžo. Nė vienas grupės narys nežinojo, kuriame viešbutyje jie apsistoję. Taksi grįžus kaip tik parvažiavo ir Van Blarcumas, pagražintas kruvinu tvarsčiu. Kol paklaikęs taksi vairuotojas iš paskutiniųjų stengėsi pajudėti, vyras kumščiu išdaužė automobilio langus. Taksi paspruko. Vis dar nežinodami, kur važiuoti, „Nirvana“ nariai sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, apipilti stiklo šukėmis. Šis nutikimas nebuvo pavienis. Grupės turo vadybininkas greitai pamatė, kad kiekvieną savaitę už grupės pridarytą žalą moka tūkstančius dolerių.
Su Courtney Kurtas vėl susitiko po savaitės Los Andžele, už teisę nutraukti nėštumą agituojančiame labdaros koncerte. Užkulisiuose jie atrodė labai artimi ir daugelis pamatė, kad tai buvo tobula rokenrolo pora. Vėl dėlto tą vakarą į jų pasaulį ims skverbtis ir ardomoji jėga. Kurtas pirmąkart pasiūlė kartu vartoti heroiną. Courtney valandėlę susvyravo, bet sutiko. Jie gavo kvaišalų, nuvažiavo į „Beverly Garland“ viešbutį, kuriame jis buvo apsistojęs, pasiruošė narkotikus ir jis jai suleido – Courtney neįstengė, tad anksčiau adatų paniškai bijojęs Kurtas suleido ir jai, ir sau.
Apsvaigę jiedu kalbėdamiesi išėjo laukan ir aptiko negyvą paukštį. Kurtas išrovė tris plunksnas ir, laikydamas dvi rankoje, vieną padavė Courtney. „Šita tau, šita man“, – pareiškė. O paskui, laikydamas rankoje trečią, pridūrė: „O šita kūdikiui, kurį turėsime.“ Ji nusijuokė. Tą akimirką vėliau prisimins kaip laiką, kai pirmą sykį jį įsimylėjo.
Bet Kurtas jau turėjo kitą meilužę. 1991 metų rudenį heroinas nebebuvo savaitgalių pramoga, skirta nuo visko pabėgti. Jis tapo pastovia kasdiene priklausomybe.
Bet Kurtas jau turėjo kitą meilužę. 1991 metų rudenį heroinas nebebuvo savaitgalių pramoga, skirta nuo visko pabėgti. Jis tapo pastovia kasdiene priklausomybe. Kaip pats rašė dienoraštyje, keli mėnesiai prieš sutikdamas Courtney nusprendė tapti narkomanu. Vėliau prisėdo ir pagal gydymosi programą, į kurią buvo įtrauktas, smulkiai aprašė visą savo su narkotikais susijusią istoriją. Ji prasideda:
Grįžęs iš antro mūsų turo po Europą su „Sonic Youth“, dėl nuolatinio skrandžio negalavimo, kamuojančio pastaruosius penkerius metus ir skatinančio tikrąja to žodžio prasme nusižudyti, nusprendžiau heroiną vartoti kasdien. Penkerius metus kiekvieną savo gyvenimo dieną kas kartą nurijęs kąsnį viršutinėje skrandžio sienelės dalyje patirdavau kankinantį, deginantį, šleikštulį keliantį skausmą. Turo metu dėl netinkamos ir nereguliarios mitybos skausmas sustiprėjo. Nuo pat šio sutrikimo pradžios man buvo atlikta dešimt viršutinio ir apatinio virškinamojo trakto tyrimo procedūrų, kurios parodė toje pačioje vietoje esantį uždegimo apimtą sudirginimą. Tariausi su 15 įvairių gydytojų ir išbandžiau maždaug 50 įvairių vaistų nuo opos. Supratau, kad padeda tik stiprūs opiatai. Daugybę kartų jausdavausi tiesiog išvestas iš rikiuotės, savaitėmis gulėdavau lovoje, vemdavau ir badaudavau. Taigi nusprendžiau: jei jau ir taip jaučiuosi kaip narkomanas, kodėl gi man tokiam nebūti.
Kurto pasakojime apie kelią priklausomybės link keistai atrodo toks sąmoningas jo požiūris į galimus pasirinkimus. Savo priklausomybę jis apibūdino kaip „sprendimą“, priimtą dėl minčių apie savižudybę, kilusių kenčiant įsisenėjusius skrandžio skausmus. Tikrosios priklausomybės pradžia įvardijo 1991 metų rugsėjo, „Nevermind“ išleidimo mėnesio, pradžią.
Courtney ir pati nuo 1989 metų, kai dėl heroino iš proto ėjo visas Los Andželo roko pasaulis, kovojo su priklausomybe nuo narkotikų. Stengdamasi atsikratyti pripratimo pasitelkė 12 žingsnių programą ir budistų giesmes. Bet 1991 metų spalį jos noras tapti „švariai“ susilpnėjo daugiausiai dėl draugų ir draugių, pavyzdžiui, Jennifer Finch, įspėjusių laikytis atokiau nuo Kurto. Love narkotikus vartojo dėl kitokių priežasčių nei Kurtas – jai heroinas buvo visuomeninis narkotikas, pats faktas, kad ji negalėjo prisiversti susileisti pati, kliudė kasdien piktnaudžiauti.
Bet kadangi Courtney su priklausomybe grūmėsi ir anksčiau, daugelis roko pasaulio žmonių liežuvavo, kad Kurtą prie narkotikų įpratino ji, nors iš tikrųjų daugmaž nutiko priešingai. „Žmonės kaltina Courtney, kad ši prijunkė Kurtą prie narkotikų, o tai netiesa, – tvirtino Kristas. – Jis vartojo dar prieš sutikdamas Courtney. Courtney nepripratino Kurto prie narkotikų.“
Bet kadangi Courtney su priklausomybe grūmėsi ir anksčiau, daugelis roko pasaulio žmonių liežuvavo, kad Kurtą prie narkotikų įpratino ji, nors iš tikrųjų daugmaž nutiko priešingai.
Po pirmos bendro heroino vartojimo nakties kitą vakarą jis pas ją užsuko ir vėl norėjo apsisvaiginti. „Turėjau taisyklę nevartoti narkotikų du vakarus iš eilės, – prisiminė Courtney, – nes tai blogai. Ir paprieštaravau: „Ne, to nebus.“ Taigi jis išėjo.“
Trečią naktį Kurtas jai paskambino ir paklausė, ar ji negalėtų ateiti. Viešbutyje Courtney rado jį drebėte drebantį, ištiktą nervinio išsekimo. „Turėjau paguldyti Kurtą į vonią, – prisiminė ji. – Jis tuoj turėjo išgarsėti ir tai jį pašėlusiai gąsdino. Buvo tikrai liesas ir sudžiūvęs. Turėjau jį kaip ir pakelti, nes jis susmuko. Nebuvo susileidęs narkotikų. Bet, nutaisęs nepatenkintą išraišką, prabilo apie aną vakarą, kai atsisakiau heroino.“ Tą naktį Courtney ir Kurtas vėl vartojo heroiną. „Nesakau, kad tai buvo jo kaltė, bet sakau, kad pasirinkau. Pamaniau: spėju, grįšiu prie šito.“
„Nirvana“ grupei toliau važinėjant su „Nevermind“ turu įrašų pardavimai augo eksponentiškai. Kiekvieną rytą traukdami aukštyn Vakarų pakrante grupės nariai išgirsdavo naują ataskaitą apie paskutinius skaičius. Pasiekus San Diegą buvo parduota 100 000 albumo kopijų, Los Andželą – 200 000, o tą rytą, kai įvažiavo į Sietlą, kur turėjo pasirodyti Helovyno koncerte, jau buvo išparduota pusė milijono kopijų ir albumas tapo auksinis. Vos prieš mėnesį Kurtas mikrobangų krosnelėje naikino auksinius „Nelson“ įrašus. Greitai jis turės savo.
Bet, apgaubtas tokio dėmesio ir kaip ant mielių augančios šlovės, tą popietę Kurtas turėjo kitų neatidėliotinų rūpesčių. Nebeturėjo kojinių. Kartu su Carrie Montgomery jie nuėjo iš teatro į „Bon Marché“. Parduotuvės skyriuje Kurtas išsirinko kelias poras apatinių (šįsyk pirko šortukus) ir kojinių (baltų). Kai su prekėmis prisiartino prie prekystalio, išsirutuliojo Samuelio Becketto pjesės verta scena: „Jis pradėjo nusiavinėti batus ir kojines, kad išsitrauktų pinigus, – prisiminė Carrie. – Bate turėjo suglamžytų banknotų. Tiesiog kratė batą virš prekystalio, o pardavėjas žiūrėjo į jį kaip į pamišėlį. Ėmė užgaidžiai, seniokiškai, irzliai tuos banknotus dėlioti – prireikė amžinybės jiems suskaičiuoti. Turėjo įkišti ranką į kitą kišenę, kad rastų daugiau. Ant prekystalio šalia pinigų pribiro krūva pūkelių. Kostiumuotas pardavėjas žiūrėjo į Kurtą, lyg šis būtų benamis.“ Išleidęs auksinį albumą, Kurtas vis dar buvo benamis ir gyveno viešbučiuose ar, kai grupė nevažinėdavo su turu, pas tokius draugus kaip Carrie.
To vakaro koncerte Kurtui viskas liejosi akyse: filmavimo komanda suko dokumentinį filmą, lakstė žiniasklaidos atstovai, žmonės iš radijo, užkulisiuose šurmuliavo susirinkę draugai ir šeima, rodėsi, kad visur, kur tik pasisukdavo, kažkas kažko jo prašė. Dviem savo sprendimais Kurtas viską dar labiau supinkliojo. Pradėti koncertą pakvietė „Bikini Kill“, taigi ten trainiojosi ir Tobi, be to, įtikino Ianą Dicksoną ir Nikki McClure apsirengti visą kūną dengiančiais kostiumais ir apsimesti „go-go“ šokėjais. Ant jo kostiumo buvo užrašyta „mergina“, ant jos – „vaikinas“. Operatoriams vis stumdant Kurto šokėjus iš kelio, jis suirzo ir ta nuotaika atsispindėjo koncerte. „The Rocket“ vėliau pasakė: „Šie vyrukai jau turtingi ir garsūs, bet jie vis dar atstovauja grynam nepatenkintųjų gyvenimu distiliatui.“
Po pasirodymo Kurtas atrodė kontūzytas. „Jis priminė man katę narve“, – tai fotografo Darrelo Westmorelando pastaba. Kai Westmorelandas liepė Kurtui pozuoti su seserimi Kim, tasai spragtelint aparatui patraukė ją už plaukų. „Jis buvo užsiutęs ir elgėsi kaip mulkis“, – prisiminė Kim.
Bet keisčiausios dienos akimirkos buvo rezervuotos – kaip koncerte „Beehive“ – porai vaiduoklių, kurių Kurtas negalėjo išvengti. Vėliau vakare jis pabendravo su Tobi ir galiausiai šioji apsinakvojo ant jo viešbučio kambario grindų. Kambaryje ji buvo ne viena – kaip visuomet, būta poros tuzinų draugų, kuriems reikėjo vietos išlūžti, bet kad Tobi miegojo pas jį ant grindų tą dieną, kai Kurtas išpardavė pusę milijono albumo, tariamai parašyto apie tai, kaip ji jo nemylėjusi, slypėjo nemenka ironija.
Po pasirodymo Kurtas susidūrė ir su dar vienu iš uosto pažįstamu veidu. Prie durų į užkulisius stovėjo ir kartu su Mattu Lukinu žolę rūkė Steve’as Shillingeris, kadaise artimiausias Kurto draugas ir narys šeimos, suteikusios jam pastogę, kai jis nakvojo kartoninėje dėžėje. Kad ir kaip Kurtas būtų norėjęs paneigti iš Shillingerio lūpų pasigirdusius žodžius, jie smogė akivaizdžiai skaudžiai: „Dabar tu tikrai garsus, Cobainai. Per televiziją tave rodo kas kokias tris valandas.“
„Nieko nemačiau“, – atsakė Kurtas ir valandėlę stabtelėjo mintyse ieškodamas klasikinio „klingoniško“ atkirčio, kuris būtų nukenksminęs šitą išgarsėjimo būklę, tarsi vien tik žodžiais būtų galėjęs sustabdyti besiveržiančią nesulaikomą galybę. „Nieko apie tai nežinau, – atsakė Kurtas. – Automobilyje, kuriame gyvenu, neturiu televizoriaus.“
Knygą įsigyti galima www.versus.lt
