Apie tai, kas svarbu jaunosioms Šiaulių kanklininkėms ir jų vadovei, kanklių virtuozei Kristinai Kuprytei, visos ansamblio narės papasakojo asmeniškai. Susipažinkite – saulėtosios mergaitės iš Šiaulių „Sunny girls“ ansamblio.
Erika Danilovaitė:
– Kanklėmis groti pradėjau jau pirmoje klasėje. Grojome tradicinėmis kanklytėmis. Paskui ketvirtoje klasėje užsimaniau į muzikos mokyklą, bet norėjau smuiku. Mama įkalbėjo toliau mokytis kanklėmis.
Visos esame iš skirtingų mokyklų, visai skirtingų sferų. Gyvename savo atskirus gyvenimus, o gavosi, kad kanklės suvedė mus ir tapome artimos.
Net baisu pagalvot, kad kiti metai jau paskutiniai, bet bus be galo gera prisimint „sunny“ laikus, kai važinėjome po pasaulį ir grojome gatvėse.
Dauguma galvoja, kad kanklės – liaudies instrumentas, todėl niekam nepatinka. Bet dabar po truputį žmonės jau žino kad kanklės gali nuostabiai skambėti. Būna išgirsti – nepasakyčiau, kad čia kanklės, taip gražu. Tai labai džiugina širdį.
Važiavome su mažesne mašina. O gale trys vietos. Įlipau į bagažinę ir man Donata iš paskos. Keisčiausia, kad buvo labai patogu, nes galėjom gulėt ir nepykino kai labai karšta buvo. Juokėmės kartojom – veža čia kai bulvių maišus.
Donata Žukauskaitė:
– Aš ėjau į muzikos mokyklą visiškai nežinodama kuo noriu groti. Tuo metu, norint eiti į muzikos mokyklą, reikėdavo pereiti nedidelę atranką.
Tik stovint muzikos mokyklos eilėje man draugė pasiūlė groti kanklėmis. Šio instrumento nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi, bet sutikau su draugės pasiūlymu ir nuėjau į patalpa kurioje vyko atranka.
Iš jaudulio šalia muzikos mokyklos direktoriaus ir pavaduotojos užmiršau kaip vadinasi šis instrumentas, buvo taip gėda ir nejauku.
Po kurio laiko man buvo pasiūlyta groti smuiku arba fleita. Iki šiol džiaugiuosi, kad buvau užsispyrusi ir nesutikau su šiuo pasiūlymu. Tik dar labiau norėjau sužinoti kas per instrumentas yra kanklės.
Per pirmą susitikimą su mokytoja Kristina mane apėmė baimė, nes kanklės turėjo tiek stygų! Atrodė viskas taip sudėtinga. Maniau niekada neišmoksiu jomis groti.
Dabar labai džiaugiuosi, kad groju kanklėmis. Mokytojos Kristinos dėka esu ansamblyje „Sunny girls“ su kuriuo pamatėme daug šalių, nuostabiu miestų ir dar daugiau įspūdžių mūsų laukia ateityje.
Augustina Perminaitė:
– Į muzikos mokyklą atėjau būdama aštuonerių. Išgirdau apie kankles. Nežinojau, koks tai instrumentas, bet, paskatinta artimųjų, įstojau į kanklių specialybę.
Man iš karto patiko jų skambesys. Ypač kai grodavo mokytoja Kristina. Nuo to laiko ir aš stengiausi tobulėti ir augti.
Vis dar atsimenu savo pirmąjį Kalėdinį koncertą. Grojau solo, bet kūrinio viduryje pamiršau natas. Nepasimečiau ir, kaip buvo mokiusi mokytoja, tiesiog gražiai ir ramiai uždengiau stygas. Visi galvojo, kad kūrinys pasibaigė ir man pavyko išsisukti.
Mokytoja Kristina yra mūsų ansamblio „klijai“. Ji ne tik mus sujungė, bet ir atskleidė kanklių muzikos grožį. Mokytojos dėka keliaujame po pasaulį, susipažįstame su įvairiais žmonėmis, įgyjame naujos patirties.
Vienas iš įsimintiniausių koncertų buvo „Muzikiniai rudenys 2013“ Šiaulių koncertų salėje „Saulė“. Groti turėjome su Šiaulių kameriniu orkestru. Salė buvo pilna žmonių, todėl labai jaudinomės.
Užlipus ant scenos visas jaudulys išnyko. Apėmė džiaugsmas, nes galėjome pasidalinti kanklių muzika su kitais. Tikiuosi, kad džiaugsmas niekur nedings, o mes ir toliau grosime.
Emilija Bučinskaitė:
– Labai gerai pamenu vieną dalyką. Sėdėjome su mama dideliame kabinete. Aš tokia išsigandusi. Kalbamės su kita kanklių mokytoja.
Man ji tokia griežta, karinga moteris atrodė. Šiek tiek sunerimau, kaip čia man tokiam jautriam ir gležnam vaikui čia seksis.
Merginos man dabar kaip antra šeima. Mokytoja – antra mama. Kartu ne tik muzikuojame, bet ir picas kepam.
Tada atsidarė tokios mažos durys, saulės šviesa prasiveržė pro jas ir įėjo mokytoja Kristina. Pristatė ją kaip būsimą mano mokytoją.
Tada lyg akmuo nuo širdies nusirito. Esu sužavėta mūsų mokytojos mokymo stiliumi. Viskas visada švelniai, daug kalbamės.
Merginos man dabar kaip antra šeima. Mokytoja – antra mama. Kartu ne tik muzikuojame, bet ir picas kepam. Kelionės visada nuotaikingos ir kupinos linksmybių. Viską darom kartu
Labiausiai laukiam kelionės į Liuksemburgą. Jau trečius metus iš eilės važiuojam. Šios kelionės skiriamasis ženklas – guminukai. Mūsų draugas Patrikas taip mus jais lepindavo. Atrodo, jau visus suvalgėm, o čia netikėtai visas indas jų prisipildo.
Rytas ir vakarais eidavom pasivaikščiot pro tokį aptvarą, pilną ožkų, kurios visada pasisveikindavo savo mekenimu ir laukdavo prie tvoros.
Taip pat grojome gatvėse Liuksemburgo centre. Žmonių daugybė, visiems įdomu, o mums linksma tiek dėmesio sulaukti.
Visada po Liuksemburgo užsukam į Belgiją pas Tėvą Luką į vienuolyną. Bažnytėlėje groti – vienas malonumas. Visi žmonės tokie draugiški, smalsūs.
Kanklės man ne tik laisvalaikiui ar atsipalaidavimui, bet ir daiktas, kuriuo perteikiu savo jausmus, mintis. Šiuo instrumentu pradėjau kurti muziką jau nuo mažų dienų. Gal ir nelabai sekėsi, bet dabar viskas daug geriau. Sukūriau ne vieną kūrinį, dažnai juos atlieku koncertuose.
Greta Jakutytė:
– Pirmą kartą į muzikos mokyklą atėjau būdama dešimties metų, tuo metu mano tikslas buvo įstoti į chorinio dainavimo specialybę, tačiau atsitiko taip, kad manęs nepriėmė, nes buvo labai daug vaikų.
Nuliūdusi vaikščiojau po foje ir žiūrinėdama nuotraukas sutikau mokyklos budėtoją, kuri būtent ir pasiūlė man stoti į kanklių specialybę, ji taip gražiai papasakojo apie šį instrumentą, apie įvairiausias liaudininkų keliones ir mane tai labai sužavėjo.
Atėjusi į pirmąją pamoką ir palietusi instrumentą supratau, kad kanklės skleidžia labai švelnius ir magiškus garsus, tai man paliko didelį įspūdį ir norą groti.
Po 4 metų, kai mokytoja subūrė mūsų ansamblį, mes net nenorėjome groti kartu, tačiau po pirmojo konkurso, kuriame neblogai pasisekė mes ir toliau grojome, įvyko kažkoks lūžis, kuris matomas ir šiandien.
Be šio „Sunny Girls“ aš neįsivaizduoju savo gyvenimo ir kanklių. Groti su merginomis yra kažkas neapsakoma, mus sieja vieningumas, draugiškumas, visada tvyrančios geros emocijos.
Mokytoja Kristina yra pati geriausia vadovė – atsidavusi, visuomet kupina naujų idėjų ir yra mums lyg antra mama. Visada laukiu kelionių, nes jos būna pačios geriausios su tokia šaunia kompanija.
Kristina Kuprytė, kanklininkė, ansamblio vadovė ir įkūrėja:
– Grįžome iš Sankt Peterburgo ir Balingeno, o liepos mėnesį važiuojame į koncertinę kelionę į Belgiją ir Liuksemburgą. Planuojami trys koncertai: du Liuksemburge, vienas Belgijoje vienuolyne, o po to – vietinės kultūros pažinimas.
„Sunny Girls“ merginos ir į mano gyvenimą atnešė daug nuostabių spalvų. Per keletą metų kanklės bent Šiauliuose ypač jaunimo tarpe tapo daug populiaresnės.
Po daugelio metų, praleistų užsienyje, grįžau į Lietuvą perduoti savo profesinės ir gyvenimiškos patirties jaunimui Lietuvoje.
Po daugelio metų, praleistų užsienyje, grįžau į Lietuvą perduoti savo profesinės ir gyvenimiškos patirties jaunimui Lietuvoje.
Žinojau, kad dar nėra daug kanklininkių, kurios tiek plačiai keliautų po pasaulį pristatydamos kankles.
Todėl nusprendžiau perduoti savo patirtį, atskleisti koncertuojančio muzikanto paslaptis ir niuansus jaunimui.
Man tai buvo svarbu, nes mano misija buvo pristatyti mūsų kankles pasauliui. Kadangi pati myliu šį dievišką instrumentą, tai žinoma noriu kad ir kiti apie jį sužinotų.
Ši muzika gal neleidžia apkursti nuo didelio garso ir nesudrebina viso kūno nuo energijos srauto sklindančio iš garsiakalbių, bet, kaip teigia klausytojai suvirpina giliausias sielos stygas ir po to niekada negali to užmiršti.
Merginos yra tapusios keleto respublikinių ir keleto tarptautinių konkursų laureatėmis. Jų grojimo maniera išskirtinė, jos skleidžia daug geros energetinės šviesos.
Grupės pavadinimas atitinka grojimo išraišką. „Sunny Girls“ (Saulėtos mergaitės) grodamos švyti. Tai norisi parodyti ir pasauliui, todėl mes daug keliaujame ir esame vėl ir vėl kviečiamos.
Vien šiais metais jau mus girdėjo Rusijoje, Vokietijoje, liepos mėnesį dar girdės Liuksemburge, Belgijoje ir Olandijoje.