– Visai neseniai grįžote iš gastrolių Ukrainoje. Tai nebuvo tipinės gastrolės; šios buvo varginančios ir fiziškai, ir moraliai, koncertavote Rytų Ukrainoje, visai šalia fronto linijos. Kas buvo sunkiausia ir kas paliko geriausią įspūdį?
– Sunkiausia turbūt buvo nugalėti savo išankstines nuostatas, nes iš to, ką per žiniasklaidą girdime čia, Lietuvoje, susidaro vienoks įspūdis, o kai jau vyksti į vietą, supranti, kad viskas gali būti visai kitaip. Yra truputis jaudulio savo akimis pamatyti realią situaciją: neramu, kaip įvyks kontaktas su žmonėmis, ar jie mus priims, ir šiaip, koncertas yra atsakingas įvykis. Bet nuvykus visos baimės išsisklaidė – atsakas į mūsų koncertus buvo labai netikėtas. Tai mums buvo labai malonios staigmenos ir šiltos akimirkos, kai visa salė po kiekvieno kūrinio stojosi, plojo, šaukė bravo ir taip karštai sutiko mūsų autorius, solistą, pačią programą ir mūsų pasirodymą.
– Vis dėlto vykote į pafrontę, į vietas nuo kurių šiek tiek pavažiavus vyksta tikras karas – skraido kulkos, žūsta žmonės. Ar nebuvo nė trupučio baimės, abejonių, pasipriešinimo iš artimųjų? Kokios buvo bendros orkestro ir jūsų pačio nuotaikos?
– Aš asmeniškai tikrai neturėjau baimės vykti į tą zoną, į pafrontę. Kaip tik, turėjau didelį smalsumą. O orkestras – kuo daugiau kolektyve narių, tuo daugiau įvairovės; kiekvienas turi savo nuomonę, savo informacinį šaltinį ir savo įsivaizdavimą, bet geriausiai kiekvienas už save galėtų pasakyti. Bet bendras klimatas, manau, buvo teigiamas ir, net jeigu iš pradžių vykome su tam tikra dvejone, tai po kelionės visi tikrai praturtėjome dvasiškai ir pamatėme kitą istorijos pusę.
– Vienas iš aplankytų miestų – Novodružeskas, mažas šachtininkų miestas pafrontėje, nutolęs nuo standartinių vizitų kelių. Jo gyventojai bene pirmą kartą sutiko užsieniečius, nekalbant apie tokio lygio muzikinę programą, kaip jus priėmė vietos bendruomenė? Papasakokite plačiau apie koncertą.
– Mes koncertavome mokiniams, mokytojams, miestelio gyventojams – Novodružesko mokyklos Nr. 25 salėje, nes miestelio kultūros namai yra užleisti, apgriuvę, seniai nebetvarkomi. Mokyklos salė buvo vienintelė tinkama erdvė su scena, kurioje tilptų šitiek žmonių – ji buvo visiškai sausakimša. O tas mūsų sutikimas... Man asmeniškai niekada neteko patirti tokio furoro, energijos, palaikymo, šiltumo, jautrumo klausantis. Jausmas tikrai sunkiai nupasakojamas žodžiais, tiesiog reikia tai patirti, kad suprastum.
– Su jumis drauge važiavo ir solistas – tenoras Edgaras Davidovičius. Kaip pasirinkote žmogų tokiam atsakingam vaidmeniui ir ar pasiteisino sprendimas?
– Su Edgaru mes esame jau ne kartą koncertavę, taigi esame scenos kolegos. Tikrai neturėjau dėl jo abejonių, jis dar kartą įrodė, kad juo galima pilnai pasitikėti. Jaučiau, kad jis turėjo pilną kontaktą su klausytojais: jo šiltumas, ir galiausiai garsios ukrainiečių grupės „Okean Elzy“ dainos «Не твоя вiйна» („Ne tavo karas“) atlikimas originalo kalba visiškai papirko publiką. Jis tikrai įrodė, kad yra nebe kylanti, o tikra scenos žvaigždė.
– Neskaitant džiugesio ausims, kokią dar prasmę turėjo šie koncertai Rytų Ukrainoje?
– Didžiausia prasmė slypėjo moraliniame vietos gyventojų ir tuo pačiu visos Ukrainos palaikyme. Mes taip pat kovojom už savo laisvę, tiksliau – mūsų tėvai kovojo už Lietuvos laisvę. Ukraina taip pat kovoja savo kovą, tik ji dar nesibaigė. Užuojauta paprastiems pafrontės žmonėms ir parodymas, kad jie yra svarbūs – turbūt tai ir buvo pats svarbiausias kelionės tikslas.
– Novodružesko mokyklos muzikiniam kolektyvui atvežėte ne tik moralinę paramą. Papasakokite daugiau.
– Ukrainos vaikų paramos akcijos, kurią organizavome kartu su „Lietuvos Caritas“, metu Lietuvos gyventojai paaukojo lėšų, kurios buvo panaudotos paramos pirkimui. Viena iš vietų, kurią nusprendėme paremti buvo būtent ši Novodružesko mokykla. Iš mūsų savanorio ir gastrolių bendraorganizatoriaus Ukrainoje Ruslano Mirošničenko sužinojome, kad mokykloje yra aktyvių mokinių grupelė, kuri užsiima muzikine veikla. Šiems jauniems žmonėms už surinktas lėšas buvo nupirkta ir į mokyklą nugabenta garso sistema. Aš manau, tai jiems buvo labai didelis paskatinimas ir toliau siekti savo tikslų ir svajonių, taip pat geras pavyzdys, jog pastangos, aktyvumas šį tą reiškia – kad už iniciatyvą, už gerus žingsnius galų gale galima sulaukti įvertinimo. Beje, mūsų vizito įkvėpti šios mokyklos mokiniai labai norėtų susidraugauti su mokiniais iš Lietuvos mokyklos, todėl, kviečiame norinčias mokyklas susisiekti, perduosime kontaktus.
– Novodružeske taip pat apsilankėte ir Menų mokykloje, kur joje besimokantys vaikai surengė jums koncertą, o jūs jiems pravedėte edukacinį renginį. Kokie įspūdžiai iš ten?
– Geri, dabar keliantys šypseną prisiminimai. Tas vaikų nuoširdumas, nepatyrimas scenoje, pirmieji žingsniai. Mes patys, atlikėjai, esame tai patyrę ir viską puikiai suprantame. Mus maloniai nustebino vaikų muzikalumas, gebėjimas, kad ir tokiomis mokyklos sąlygomis, realizuoti save, parodyti gerą pasiruošimą. Tuo pačiu jie pamatė mus. Tikiu, kad mus išgirdę turės paskatų siekti savo užsibrėžto tikslo: ar muziko, ar kultūringo žmogaus, ar išsilavinusio klausytojo.
– Koncertas Severodonecko atnaujintame teatre buvo gastrolių kulminacija. Kokie įspūdžiai?
– Visi mūsų koncertai buvo savotiški. Į kelionės pabaigą mes visi jau buvome beįprantą prie susitikimų su žiūrovais, jausti begalinį dėmesį, bet jie visi vienareikšmiškai buvo kitokie lyginant su mūsų koncertais Lietuvoje. Ukrainos rytuose žmonės išsiilgę muzikos ir tikrai neturėję galimybių gyvai išgirsti kamerinį orkestrą (arba turėję labai nedaug tokių galimybių). Jiems buvo nuostabu gyvai išgirsti žymias arijas arba orkestro kūrinius, lietuvių muziką. Manau, kad įvyko abipusis apsikeitimas: mes jiems davėme muzikos grožio, o jie mums mainais – neįtikėtino nuoširdumo.
– Be moralinio palaikymo koncertų, su materialine parama apsilankėte vaikų namuose, nuvežėte paramą kariams, mokyklai. Orkestrui nesvetima labdaros misija?
– Orkestrui paramos misija tikrai nesvetima. Pats oficialiai orkestro vadovu esu nuo šių metų pradžios, bet iš spaudos puikiai prisimenu, kad maestro Donatas Katkus su orkestru tikrai aktyviai dalyvaudavo labdaringame Lietuvos gyvenime. Orkestras nuolat groja „Lietuvos Caritas“, Vaikų ligoninės, M.Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo projektuose. Džiugu, kad tokių koncertų metu renkamos lėšos rimtiems poreikiams: kad ir šį ketvirtadienį Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks nemokamas labdaros koncertas, skirtas rinkti paramai antibakterinių baldų įrengimui Vaikų kaulų čiulpų transplantacijos poskyriuje. Šv. Kristoforo orkestras visada buvo ir yra kolektyvas, kuris be jokio atlygio vykdo tą šventą misiją.
– Orkestro vadovu tapote 2018 m. išvakarėse. Su kolektyvu jums teko bendrauti ir anksčiau, bet ši kelionė buvo pirmoji proga artimiau susipažinti su muzikantais. Ar jos metu kolektyvas atsiskleidė kitoje šviesoje?
– Supratau, kad tikrai gerbiu šiuos žmones. Jie ryžosi šiai išvykai nežinodami, kur tiksliai vyksta, neturėdami tam tikrų sąlygų, kas yra įprasta gastrolėse. Jie visiškai natūraliai ir žmogiškai reagavo į jau mums turbūt pamirštą aplinką. Jų žmogiškumas, pajauta, reagavimas tiek vaikų namuose, tiek muzikos mokykloje, situacijos supratimas ir asmeniškas mūsų bendros idėjos ir paramos perdavimas mūsų kaimynams – tai mane labai pradžiugino. Tikrai šviesiai prisimenu, kad kolektyvas kaip vieningas organizmas misiją įgyvendino iki galo.
Šv. Kristoforo kamerinio orkestro gastrolės finansuotos Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos kultūros ministerijos.
