Pakanka prisiminti pirmąją 1917 m. išleistą džiazo plokštelę „Livery Stable Blues“, įrašytą Nicko LaRoccos suburto „Original Dixieland Jass Band“ kvinteto, kuriam taip pat neretai prilipdoma orkestro etiketė. Vis tik ryškiausiai kolektyvinės kūrybos ištakos atsiskleidžia žvilgtelėjus į džiazo tėvų Luiso Armstrongo, Kingo Oliverio, Kido Ory, Glenno Millerio, Benny Goodmano, Woody Hermano, Counto Basie ar Duke‘o Ellingtono suburtus ansamblius, kurie atitiko bemaž klasikinį bigbendo apibrėžimą ir esmingai keitė džiazo raidą.
Džiazui perskridus Atlantą ir nutūpus Europoje, Senojo žemyno tradicijos priešakinėse linijose taip pat stovėjo didesnio skaičiaus muzikantų ansambliai. Tikslumo dėlei reikėtų pažymėti, kad visų pirma tai buvo atvykėlių iš Jungtinių Amerikos Valstijų inicijuoti kolektyvai, kaip kad legendinis Jameso Reeso orkestras „Harlem Hellfighters“. Bet geros naujovės greitai plinta, tad nenuostabu, kad ėmė rastis vietinių, tokių kaip Spike‘o Hughes‘o, Nato Gonellos, Jacko Hyltono ir kitų, suburti orkestrai.
Džiazas mūsų krašte taip pat prasidėjo nuo orkestrų.
Lietuva, beje, ne išimtis. Džiazas mūsų krašte taip pat prasidėjo nuo orkestrų. Dar tarpukario Kauno restoranuose ir kavinėse tradicinio džiazo kūrinius atlikdavo Mykolo Hofmeklerio, Abraomo Stupelio bei Danieliaus Pomeranco orkestrai. 1940 m. Kauno radiofone įkurtas pirmasis oficialus Lietuvoje džiazo orkestras (vadovas A.Stupelis). Vėlesniais metais muzikavo Jakovo Šabsajaus, Juozo Tiškaus, Pranciškaus Narušio ir kitų džiazui neabejingų asmenybių suburti didesnės apimties kolektyvai.
Į šią bigbendų arba orkestrų tradiciją šįmet pasiryžęs atsigręžti 34-asis „Vilnius Jazz“ festivalis, kurio kiekviena diena bus pažymėta gausių kolektyvų desantais. Scenoje gros „Lisbon Underground Music Ensemble“ (L.U.M.E), Paalo Nilsseno-Love’o vadovaujamas „Large Unit“, „NoJo Airlines“ ir „Improdimensija Orchestra“.
Visi šie kolektyvai yra XXI amžiaus, gimę prabėgus bemaž šimtmečiui nuo pirmųjų džiazo žingsnių. Seniausias iš jų „L.U.M.E“ – susikūrė prieš penkiolika metų, kiek vėliau, 2013 m., veiklą pradėjo P.Nilsseno-Love‘o „Large Unit“, o jauniausios atžalos − „Improdimensija Orchestra“ ir „Nojo Airlines“ – debiutavo pastaraisiais pandeminiais metais.
„L.U.M.E“ − kolektyvas gali būti pakrikštytas sofistikuota fusion krypties džiazo reinkarnacija.
Svečių delegaciją iš Portugalijos veda džiazo pianistas ir kompozitorius Marco Barroso, tačiau „L.U.M.E“ sudėtyje esama ne tik džiazmenų, bet ir klasikinės muzikos žinovų. Net penkiolikos muzikantų bigbendas laisvosios improvizacijos fanams gali pasirodyti per daug komponuotas, o kitai stovyklai − pernelyg improvizuotas. Tai tarpinis variantas, kurio skambesyje sugula ne tik skirtingos džiazo epochos, bet ir roko, akademinė ar net pop muzika. „L.U.M.E“ − kolektyvas gali būti pakrikštytas sofistikuota fusion krypties džiazo reinkarnacija.
Skandinavijos būgnų ir perkusijos meistro Paalo Nilssen-Love‘o kolektyvas kitoks. Tai kur kas sunkiau sutramdomas laisvojo džiazo ristūnas. Beje, šis penkiolikos muzikantų kolektyvas kartą, t.y. 2017 m. „Only Connect“ festivalyje Olse transformavosi į 27 narių kolektyvą ir įgavo „Extra Large Unit“ vardą. Taigi, Paalas, kurį puikiai žinome iš trio „The Thing“ ar kvarteto „Hairy Bones“, tiesiog mėgaujasi didelės apimties kolektyvų teikiamomis galimybėmis. Skirtingai nuo „L.U.M.E“, „Large Unit“ galėtų būti vadinamas XX a. antros pusės laisvojo, avangardinio džiazo palikuoniu. Įdėmus klausytojas, išgirdęs šį kolektyvą, turbūt akimirksniu vaizduotėje nusikels į konceptualaus europinio laisvojo džiazo erą, kurioje bet kokias normas tarsi kūju talžė bekompromisis Peterio Brotzmanno oktetas.
Įdėmus klausytojas, išgirdęs šį kolektyvą, turbūt akimirksniu vaizduotėje nusikels į konceptualaus europinio laisvojo džiazo erą.
Vis tik nevertėtų nusigąsti „Large Unit“ tikrai nėra toks (ne)paklausomas kaip Peterio oktetas „Machine Gun“. Per šitiek metų P.Nilssen-Love'as ir jo kolegos įkvėpė kitų įtakų, kurios jų pačių kuriamą muziką padarę kitokią. „Large Unit“ netrūksta roko muzikos interliudų, pankroko gaivališkumo, niujorkietiško no wave‘o abstraktumo, ypač kuomet patefonais ginkluotas ansamblio narys Tommis Keranenas ima kurti triukšmų bangas.
O kas gi slypi už „NoJo Airlines“? Nei daug, nei mažai – pusšimtis muzikantų bei vienas kitas šokėjas ir poetas. Net ir labiausiai sustabarėjusius kultūrinius klodus išjudinti gebantis Dalius Naujokaitis-Naujo subūrė orkestrą iš Niujorko, Neapolio, Berlyno ir Lietuvos atstovų. Apie ką šis milžiniškas kolektyvas? Ne apie džiazą. Šis kolektyvas kur kas labiau yra apie Joną Meką ir Jurgį Mačiūną bei jo „Fluxus“, t.y. apie laisvę, paskendimą šiame momente, akimirkos džiugesį ir drąsą būti savimi.
Tai, ką jie visi groja, yra tikrų tikriausias srautas, kuris tarsi upė tave pagauna ir neša. Kartais palengva, o kartais itin greitai.
Šis D. Naujokaičio-Naujo ir kolegų orkestras – konceptualiai muzikalus priėjimas prie labiau metafizinio nei fizinio Jono ir Jurgio palikimo, kuriame vietą gali atrasti kiekvienas, tiek nuolat skubantis niujorkietis, tiek Semeliškių vieškeliu einantis senolis. Na, o muzikine prasme, visos šios įspūdingos sudėties garsą geriausiai apibūdintų angliškas žodis flow, nes tai, ką jie visi groja, yra tikrų tikriausias srautas, kuris tarsi upė tave pagauna ir neša. Kartais palengva, o kartais itin greitai. Ir esmė čia ne žanras, bet tarpusavio pajauta ir geras ritmas, aplink kurį jungiasi viskas nuo folkloro iki free džiazo.
Ketvirtasis į orkestrų ir bigbendų tradiciją atsigręžiančio 34-ojo festivalio elementas – „Improdimensija Orchestra“, tai vienas ryškesnių pastarojo laikmečio Lietuvos improvizacinės muzikos reiškinių. Kolektyvas debiutavo lygiai prieš metus, praėjusiame „Vilnius Jazz“ festivalyje. Ansamblio vairą tvirtai laiko Liudas Mockūnas ir Arnas Mikalkėnas, bet visą įgulą sudaro Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos magistro studijų programos esami ir buvę studentai bei kiti įvairiais ryšiais susaistyti bendraminčiai.
Keturi kolektyvai ir keturios vizijos. Visos jos skirtingos, tačiau vienaip ar kitaip susijusios su džiazu.
Skirtingai nuo anksčiau aptartų kolektyvų, „Improdimensija Orchestra“ glaudžiai susijusi su XX a. antros pusės šiuolaikine akademine ir improvizacinė muzika, Anthony Braxtono ar net Johno Coge‘o idėjomis. Orkestro nariai daug dėmesio skiria aleatoriniam komponavimui ir išplėstinėms technikoms, kas suteikia plačias erdves atsitiktinumui, todėl kolektyvo muzika niekada nesuskamba vienodai. Įdomu tai, kad šis džiazo festivalyje pasirodysiantis kolektyvas, tam tikra prasme privengia būti priskiriamas džiazui, o ir gimė jis iš noro sukurti alternatyvą užkerpėjusiam instituciniam džiazo mokymui.
Keturi kolektyvai ir keturios vizijos. Visos jos skirtingos, tačiau vienaip ar kitaip susijusios su džiazu. Ir jei ne anksčiau minėtieji žanro korifėjų suburti bigbendai, tikėtina, kad nei šio teksto, nei 34-ajame „Vilnius Jazz“ grosiančių orkestrų nebūtų. Šis festivalis niekada nebuvo grynumo vieta, priešingai, jame visuomet skamba kreivybės ir keistenybės, todėl ir šių metų programoje tikėtis klasikinės dikslidendiško skambesio retrospektyvos būtų naivu. „L.U.M.E“, „Nojo Airlines“, „Large Unit“ ir „Improdimensija Orchestra“ simboliškai atiduos duoklę praeičiai, tačiau kur kas plačiau pademonstruos, kuo per šimtmetį virto džiazas ir kur link jis eina.
