Operas statančios trupės dažnai yra įpratusios į rankas gauti pilną iki galo paruoštą ir senokai baigtą muzikinio kūrinio variantą. Čia yra visa orkestruotė, išdalintos partijos, balsai, instrumentų melodijos, surašytas tekstas. Be to, ši visuma pati pasakoja joje užkoduotą istoriją, belieka pasirinkti jos interpretacijos kampą. Šiuo atveju, kuriant ne tik naują, bet dar ir elektroninį muzikos kūrinį, nebuvo jokių taisyklių, vadovėlių ar paruoštukių, – viską reikėjo daryti patiems, nuo nulio. Vienintelė pasaulinė patirtis, kuria šiuo atveju galima remtis, yra ta, jog nuo nulio sukurtus miuziklus, filmus, taip pat operas, visų pirma tenka išbandyti. Tai gali būti uždaros, kūrybinių dirbtuvių rezultatu vadinamos peržiūros, eskizai, filmuose juk taip pat ne iš karto stojamasi prieš kamerą, – iki tol vyksta skaitymai ir aktorinės, režisūrinės repeticijos, stebint prodiuseriams.
Naujosios elektroninės operos specifika – visiškai naujas žanras daugeliui. Nors, viena vertus, tai – kompiuterinis, elektroninis skambesys, bet jį gyvai tuo pačiu metu atlieka solistai, choras ir (šiuo atveju) styginių ansamblis. Taip kuriama nauja žinomo kūrinio struktūra ir skambesys. Kinta ir originalios operos dramaturgija, joje režisieriui ir kompozitoriui atsirenkant svarbiausius, kertinius momentus ir žvelgiant į juos per savąją prizmę.
Sudėjus šiuos du komponentus, solistai visiškai kitaip turi kurti savo personažus. Čia išbandymu tampa ne tik ritmiškai ir savo melodija perkurtos žinomos ir šimtus kartų dainuotos temos, bet labai svarbu tampa tikslumas, griežta disciplina, negalinti palikti erdvės nė vienai klaidai. Čia vadovauja kompiuteris, kuris niekuomet nelaukia ir nesiteikia „užtušuoti“ kitų klaidų. Be to, kad ir kokia „naujoviška“ būtų opera, jos atlikimas su orkestru solistui nesukels tokio didelio streso, kaip tuo atveju, kai vadovauja kompiuteris, niekuomet nenorintis improvizuoti.
Galima ilgai repetuoti ir pasiekti puikaus bendradarbiavimo, tačiau kūrinys savo tikrąjį kūną įgauna tik susitikęs su publika. Tik tuomet scenos kūrinys tampa gyvu, – taip jau jis užprogramuotas. Tai yra metas, kuomet galima išvysti visas pergales ir visus trūkumus. Nenuostabu, jog šiandien, kai menininkai linksta atskleisti savo darbo užkulisius, siekti kuo artimesnio dialogo su publika, pastaroji tampa didžiule kūrybinio proceso dalimi.
Puikiu pavyzdžiu čia gali tapti sėkmingiausi ir daugybę metų rodomi Brodvėjaus bei West Endo miuziklai, kuriami būtent tokiu, ilgai trunkančiu ir daug bandymų reikalaujančiu būdu. Iš pradžių su solistais dirbama kūrybinėse dirbtuvėse, kurių metu gryninama kūrinio struktūra, – siužetas ir personažai. Tuomet vyksta pirmasis testavimas – pasirodymas su žiūrovais, stebima jų reakcija, tikrinamas siužeto paveikumas, intensyvumas, kitaip tariant, pasakojimo gebėjimas išlaikyti žiūrovo dėmesį. Tik po šio susidūrimo imamas kurti fizinis personažų veiksmas scenoje. Pirmasis kūrinio tikras pristatymas plačiajai publikai tampa ir pirmąja galimybe pamatyti, ar visi šio spektaklio dėmenys iš tiesų veikia. Didžiausio mastelio miuziklų „beta“ versijos testuojamos kasdien, 3–4 mėnesius, kas kartą atsižvelgiant į reakcijas ir sudarant galimybes kūriniui kisti ir tobulėti. Tik po viso šio ilgo proceso scenos kūrinys laikomas baigtu ir yra išleidžiamas į rinką kaip galutinis, koks jis yra rodomas daugybę metų įvairiose salėse.
Naujausias tokiu būdu sukurtas miuziklas, šiandien Niujorke surenkantis beprecedentį skaičių žmonių, yra amerikiečių aktoriaus, kompozitoriaus, reperio ir rašytojo Lin-Manuelio Mirandos „Hamiltonas“. 36-erių kūrėjui tai – jau antras (pirmasis „Aukštumose“ – „In the Heights“) neįtikėtinos sėkmės sulaukęs miuziklas. Pats Miranda jau yra apdovanotas Pulitzerio premija, McArthuro genijaus apdovanojimu, 3 „Tony“, 2 „Grammy“ ir „Emmy“ statulėlėmis. Tuo tarpu pats „Hamiltonas“ 2016 „Tony“ apdovanojimuose tapo pažiba ne tik gyvais pasirodymais, bet ir įspūdingu, 16-ikos nominacijų skaičiumi, iš kurių 11-a laimėjo jis.
Aleksandras Hamiltonas – vienas JAV Tėvų-įkūrėjų, dažnai tituluojamas bene svarbiausiu iš jų. Būtent jo biografija, parašyta R. Chernowo, atostogų metu papuolė Mirandai į rankas. Vos perskaitęs porą skyrių jis iš karto ėmė įsivaizduoti naują miuziklą, pasakojantį Hamiltono gyvenimą. Taip 2009 m. prasidėjo projektas, darbiniu pavadinimu „Hamiltono įrašyta kasetė“ (sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamas „The Hamiltons Mixtape“). Net pakviestas atlikti kūrinį iš tuometinio savo hito – „Aukštumose“ Baltųjų rūmų poezijos vakare, jis sudainavo „Aleksandrą Hamiltoną“. Ši daina vėliau tapo miuziklo atidarymo numeriu. Na, o pirmoji JAV šeima tą vakarą prisiminė ilgam, – būtent Baracko ir Michellės Obamos kalba 2016 metų „Tony“ apdovanojimuose pristatė „Hamiltono“ pasirodymą.
2013-aisiais buvo pristatytas kūrybinių dirbtuvių rezultatas – darbinė miuziklo versija, sudaryta iš pirmojo veiksmo bei trijų antrojo veiksmo dainų. Nuo to laiko iki premjeros Off-Brodvėjuje išliko trys pagrindiniai atlikėjai: pats Miranda, Daveedas Digsas ir Christopheris Jacksonas. Čia premjera įvyko 2015-ųjų vasarį, o tų pačių metų rugpjūtį, taigi, prieš metus, miuziklas okupavo patį Brodvėjų.
Šiuo metu yra planuojami pastatymai Čikagos, San Fransisko ir West Endo teatruose. Nuo pat 2015 m. rugsėjo bilietai į šį spektaklį nuolat išperkami iš anksto. Jau Off-Brodvėjaus premjeroje bilietai buvo išpirkti, tačiau prieš pagrindinio Brodvėjaus premjerą šis miuziklas kasose jau buvo surinkęs 30 milijonų JAV dolerių, nusileisdamas tik „Liūtui karaliui“. Žinoma, tai – amerikietiški masteliai Amerikos gimimą apdainuojančiame miuzikle, tačiau niekas nepaneigs, jog ilgas kelias nuo 2009 iki 2015 metų buvo to vertas.
„Bohemiečiai“ savo bagaže teturi vieną kuklų pavyzdį – „Elektroninę fantaziją – XYZ“, kuri nuo pirmojo pasirodymo LOFTE su 16 kūrinių, išaugo iki 28 arijų programos „Siemens“ arenoje. Žiūrovas čia taip pat buvo didžiulė ir nuolatinė proceso dalis. Todėl pirmasis „e-Carmen“ pasirodymas rugsėjo 17 d. bus ypatingas. Tai bus tikrasis muzikos grynuolis, po kurio ši opera dar augs ir keisis. Tad kviečiame visus ne tik mėgautis, bet ir būti šio augimo liudininku ir padėti vystytis, galbūt, visiškai naujam muzikos žanrui.
„e-Carmen“ rugsėjo 17 d. koncertų salėje „Compensa“
