– Ko žiūrovai gali tikėtis festivalio atidarymo performanse?
– Šiais metais atliksiu du kūrinius savo paties iš „šlamšto“ pagamintais instrumentais. „NowJapan“ labai susidomėjo mano veikla ir pasiūlė pradėti renginį mano performansu, truksiančiu apie 10–15 min. Noriu parodyti, kokius neįtikėtinus ir gražius garsus gali sukurti nebereikalingi daiktai.
– Žiūrovų laukia ne tik jūsų atidarymo koncertas, bet ir rugsėjo 8 d. Rotušės aikštėje vyksianti improvizacija su Ryoji Hojito bei kitais garsiais lietuvių muzikantais – Liudu Mockūnu bei Linu Rimša.
– Japonijoje yra daug žymių ir įvertintų muzikantų, tačiau visi jie dirba pačioje šalyje, bet ne svetur. Europoje bendradarbiavimas tarp šalių yra atviras, todėl skirtingų tautybių, rasių, idėjų žmonės gali kurti drauge. Labai džiaugiuosi turėdamas galimybę groti su tokiais nuostabiais muzikantais iš įvairių vietų, nes niekada nieko panašaus nesu daręs. Man tai yra labai įdomu. Beje, su Liudu ir Linu dar negrojome, šiandien – pirma repeticija, todėl labai noriu pamatyti, kas bus. Manau, kad lengvai susikalbėsime, nes mums nereikia žodžių. Už save kalbės muzika.
– Kaip kilo idėja kurti instrumentus pačiam?
– Nuo 1995 m. grojau kaip pritariantis muzikantas, bet vieną dieną gavau galimybę dalyvauti teatro pjesėje, kurios autorius buvo garsus Japonijos vaikų literatūros rašytojas. Jis kūrė labai romantiškas, fantastines istorijas, todėl reikėjo dirbti kartu su aktoriais, scenos, kostiumų dizaineriais. Atsižvelgdamas į tai, kokia buvo viso spektaklio atmosfera, negalėjau dirbti su įprastais instrumentais. Mane ribojo finansai, tad teko suktis iš padėties, norėjau sukurti unikalų, spektakliui pritaikytą garsą. Todėl apsižvalgęs aplink supratau, kad įprasti daiktai gali sukurti įdomius sprendimus.
– Jūsų muzikos ir net aprangos stilius yra visiškai kitoks nei įprasta. Ar galima tai laikyti savotišku maištu, pavyzdžiui, prieš vis didėjantį vartotojiškumą?
– Niekada negalvojau prieš kažką maištauti (juokiasi). Tai yra vienas iš būdų išreikšti save bei atkreipti žmonių dėmesį.
– Kas jus įkvepia kurti?
– Tai nėra paveikta išorinių dirgiklių, tai nėra kalba, tai lyg tapymas. Įkvėpimas yra kažkoks keistas jausmas – jis tiesiog ateina. Iš esmės viskas sukasi aplink žmogaus jausmus.
– Paminėjote tapymą. Koks jūsų santykis su vizualiniais menais?
– Aš taip pat ir fotografuoju, tačiau, mano nuomone, svarbiausias dalykas – subalansuoti visus pasirodymo elementus: garsą, vaizdą ir atlikimą. Pavyzdžiui, jeigu vaizdo yra per daug, bet nėra turinio, tai paprasčiausiai neteisinga. Harmonija man padeda suprasti, kaip ir ką papildyti, o ką atimti. Tai man itin svarbu.
– Kaip suprantu, jūsų atliekamos muzikos žanras labiausiai panašus į džiazą. Ką prieš užlipdamas ant scenos suplanuojate, o ką paliekate improvizacijai?
– Pirmiausia, nepriklausau džiazo muzikantų kategorijai. Nesuprantu džiazo sąvokų. Tačiau užlipęs ir išgirdęs, kaip groja kiti, pajuntu garsą, o tada jį interpretuoju savaip. Aš nepriklausau jokiai kategorijai ir nenoriu apsiriboti sienomis, kadangi man svarbus unikalus skambesys.
– Panašu į dadaistinę poeziją.
– Nesvarbu, kokio žanro tai muzika – aš Tomo Yamaguchi. Jeigu su manimi grosite roką, aš grosiu Tomo Yamaguchi, jeigu džiazą, aš grosiu Tomo Yamaguchi. Tai esu aš ir tai daug daugiau, negu kategorijos ir žanrai. Svarbiausia yra būti savimi. Man sunku tai paaiškinti žodžiais...
– O kokia jūsų rutina? Kaip repetuojate?
– Kiekvienas koncertas yra repeticija. O iš tiesų, kiekvieną savaitgalį groju vaikams ir buriu seminarus, kuriuose kuriame instrumentus, o kartu su jais – ir muziką.
– Seminarų metu mokote vaikus surasti muziką juos supančioje aplinkoje.
– Taip, muzika yra aplink jus. Kasdieniuose daiktuose, netgi šlamšte. Jais galima sukurti individualius, neįprastus dalykus. Būtent tai noriu pasakyti ir parodyti – muzika tvyro aplink jus ir jums nereikia pirkti brangių instrumentų, nes kūryboje neegzistuoja ribos. Manau, kad tokia ir yra meno sąvoka. Tiesioginis žodžio „muzika“ vertimas iš japonų kalbos reiškia „mėgautis garsu“. Tai suprasdamas noriu pasakyti, kad tokios kliūtys kaip pinigai, profesionalus išsilavinimas, žinios nėra tokios svarbios norint kurti, mėgautis, groti.
– Kokių žiūrovų reakcijų įprastai sulaukiate?
– Į Lietuvą atvykstu jau antrus metus. Žiūrovai paprastai fotografuoja instrumentus, domisi skambesiu. „Ką?“, „Kodėl?“, „Kodėl šitas garsas sklinda iš šito daikto?“ – dažniausia žmonių reakcija. Beje, seminarais labiau domisi suaugę, ne vaikai.
– Suaugę nori sugrįžti atgal į vaikystę?
– Kad aš pats širdyje esu vaikas! (juokiasi) Nemanau, kad pasikeičiau nuo tada.
– Galbūt jūsų muzika atlieka ir terapijos funkciją?
– Noriu, kad tai būtų ir terapija, ir šioks toks pamokymas. Tai svarbu man, kaip asmenybei, bet taip pat jaučiu didelį norą dalintis tuo, ką muzika gali suteikti.
