Pasiruošti pirmajai koncertinei kelionei į Vokietiją trio vaikinams padėjo muzikos vadybos agentūra „Tilto namai“, kultūros puoselėtoja Rimantė Sodeikienė bei šios idėjos iniciatorė ir kultūros atašė Vokietijoje Rita Valiukonytė. „Sheep Got Waxed“ kelionė dalinai buvo finansuojama Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Su sugrįžusiais grupės nariais, saksofonininku Simonu Šipavičiumi, būgnininku Adu Gecevičiumi ir gitaristu Pauliumi Vašku, kalbamės apie pasirodymus Bavarijoje, kūrybines praėjusių ir ateinančių metų patirtis bei nūdienos kultūros realijas Lietuvoje.
– Surengėte du koncertus Bavarijoje. Kokie įspūdžiai? Ar pavyko pakerėti vokiečius vaškuojamos avelės garsais?
S.Šipavičius: Mes šiuos koncertus vadiname turu (juokiasi).
P.Vaškas: Pirmąją dieną surengėme turo atidarymo, o antrąją uždarymo koncertą. Abu pasirodymai buvo šventiniai ir iškilmingi (juokiasi). Viskas praėjo puikiai. Grojome senuose, istoriniuose klubuose, kuriuose daug metų renkasi tie patys, ištikimi džiazo mėgėjai. Jiems mūsų pasirodymai patiko.
S.Šipavičius: Manėme, kad tie džiazo klubai bus labiau standartiniai, kuriuose renkasi džiazo snobai, mėgstantys senovinį džiazą, bet klydome. Publika labai svetinga ir entuziastinga. Užmezgėme abipusį ryšį ir taip užsivedėme, kad vietoj planuotų 90-ies minučių sugrojome gerokai virš 100 minučių trukmės programą. Po koncerto Miunchene, klubo darbuotojai sakė, kad net pati didžiausia vietos džiazo mėgėja ir kritikė, kuriai retai kas įtinka, buvo patenkinta. Jaučiamės įvykdę savo misiją. Be to, Miuncheno klubo komanda, organizuojanti savo festivalį, pareiškė norą mus į jį pasikviesti.
Džiaugiamės, kad pavyko pakoncertuoti Vokietijoje ir žengti tikrai tvirtus žingsnius šioje šalyje. Lūkesčiai pateisinti ir, mano nuomone, net pranokti. Smagi kelionė, didelių sunkumų nepatyrėm, aplink mus sukiojosi daug fainų žmonių. Beje, abiejose klubuose už baro darbavosi lietuviai!
A.Gecevičius: Tai buvo ilgiausi savo trukme koncertai „Sheep Got Waxed“ istorijoje. Tikrai jautėme didžiulį ūpą groti, nes publika pasinėrė į mūsų muziką, klausėsi, laidė juokelius. Matėsi, kad jie gerai supranta muzikinius bajerius.
– Užsiminėte, kad „Unterfahrt“ komanda susidomėjo jūsų muzika. Ar jau rezgate ateities planus Vokietijoje?
S.Šipavičius: Pagyvensim – pamatysim. Matome Vokietiją kaip palankią terpę, kur galima važiuoti ir bandyti kažką nuveikti. Nebūtinai alternatyviojoje scenoje ar festivaliuose, bet, kaip rodo šių koncertų patirtis, džiazo klubai taip pat puiki savirealizacijos niša.
A.Gecevičius: Tikrai tikiu, kad po šių pasisekusių koncertų mes dar sugrįšime į Vokietiją ir ten surengsime ne vieną koncertą. Susidomėjimą jautėme nemažą. Pavyzdžiui, Niurnberge, kur klubas veikia nuo 1954 m., mūsų paklausyti buvo atėjęs žmogus, kuris tame klube lankosi jau penkiasdešimt metų. Tiesa, kaip mums vėliau sakė, jis, įpusėjus pasirodymui, patraukė namo, nes grojome pernelyg garsiai (juokiasi).
– Praėjusiais metais turėjote solidų koncertinį turą Azijoje, tačiau taip pat aktyviai koncertuojate Europoje. Knieti pasiteirauti, apie vakarietiškos ir rytietiškos rinkos ypatumus bei skirtumus.
A.Gecevičius: Žvelgiant iš muzikos, kurią mes atliekame, perspektyvos, tai Kinijos rinka dar nėra tiek pažengusi. Jų muzikinis skonis vis dar besiformuojantis. Kartais susidaro toks įspūdis, kad James‘as Brownas jiems naujas dalykas. Tačiau Pietų Korėja ir Taivanas, kuriuose taip pat teko koncertuoti, pasižymi labiau išvystytomis džiazo scenomis ir pati kultūra labiau provakarietiška. Kalbant apie Kiniją, tai mielai sugrįžtume į Guangdžou ir Šenženio miestus. Juose jau turime šiek tiek fanų. O turint omeny Europą, čia visuomet smagu koncertuoti, nepriklausomai ar tu groji Baltijos šalyse ar Prancūzijoje.
P.Vaškas: Papildant Adą, norėčiau tik pridurti, kad grojant Kinijoje trūksta azarto. Pavyzdžiui, dabar koncertuodami Vokietijoje mes grojome žmonėms, kurie daugybę metų domisi tokia muzika ir patraukti jų dėmesį kur kas didesnis iššūkis nei Kinijos publikos. Mano įsitikinimu, geriau būti blogiausiam tarp geriausių, nei geriausiam tarp blogiausių.
Kalbant apie rinkas, Europoje viskas daug aiškiau. Žinome, kur ir kokios bendruomenės egzistuoja, turime nusistovėjusias žaidimo taisyklės. Bet iš esmės nėra didelio skirtumo kam tu groji, svarbu, kad klausytojams patiktų, kad jie džiaugtųsi.
S.Šipavičius: Man regis, mes paragavome gana keisto Kinijos mikso. Festivalyje „Oct Loft“ publika buvo tiesiog turbo. Išnešė mus vos ne ant rankų. Net vaikus vedė fotografuotis kartu su mumis, o po to dar ir autografus reikėjo ilgai raityti. Tai buvo tikrai vienas geriausių mūsų koncertų. Kinijoje europietiško džiazo netrūksta. Jo vežama gana daug ir įvairaus, bet koncertuojant Kinijoje labai priklauso, kur tu pateksi. Mums patiems buvo dviprasmiškų situacijų. Vieną dieną grodavome vietose, kur ateidavo muzika besidomintys žmonės, o kitą – tekdavo groti ten, kur beveik niekas neateina, arba ateina tie, kurie mieliau klausytųsi James‘o Browno koverių. Reikia turėti gerą vietinį turo organizatorių, kuris padirbėtų parinkdamas vietas. Deja, mūsų atveju, organizatorius nebuvo visiškai atsidavęs darbui.
Europoje situacija panaši. Taip pat labai priklauso kur patenki. Žinoma, dabartinė džiazuomenė čia labiau linkusi į keistesnių garsų paieškas ir nėra tokia užsidariusi. Kad ir tie klubai, kuriuose grojome, Jų repertuaras labai platus, nuo gana tradicinių garsų iki beprotiškiausių Liudo Mockūno pasirodymų. Ir lankytojams nesvarbu ar jie tai yra girdėję anksčiau, ar ne, jie ateina ir noriai valgo tą keistesnę muziką.
– Japonija turėtų būti itin palanki terpė jūsų keistai muzikai.
A.Gecevičius: Oi, pas juos labai gilios keistos muzikos tradicijos. Mes ten būtume viso labo standartinis trio (juokiasi). Nors, kuomet koncertavome Pietų Korėjoje, iš tenykštės publikos sulaukdavome replikų, kad mums vertėtų užsukti į Japoniją.
S.Šipavičius: Mes nesam išrankūs rinkoms. Galėtume su malonumu varyti groti kad ir į Afriką. Ten tikrai būtų įdomu. Nepraminti takai (juokiasi).
2019-ieji eina į pabaigą. Kokie jums buvo šie metai?
A.Gecevičius: Galutinai damušinėjom „Pushy“ programą. Jau net negalime jos groti Lietuvoje, tik užsienyje (juokiasi). O šiaip metai praėjo kūrybinėse kančiose ir kūrybinėse linksmybėse, o ateinančiais metais, tikėtina, kad išleisime naują albumą.
S.Šipavičius: Taip, minčių apie naująjį albumą yra, bet šiais metais kiekvienas mūsų turėjome daug gretutinių veiklų, tad buvo sudėtinga ženkliau pasistūmėti į priekį. Bet šiokio tokio įdirbio esame padarę.
– Braižant ateities projekcijas, ar naujajame albume tęsit „Pushy“ estetinę liniją, ar ieškosite naujų prieigų?
A.Gecevičius: Tikėtina, kad tai bus tarpinis variantas tarp pirmojo ir antrojo mūsų albumų.
S.Šipavičius: Tarpinis tarp antrojo ir ketvirtojo albumų (juokiasi). Sunku kažką prognozuoti. Dažniausiai viskas klostosi spontaniškai. Turime šiek tiek medžiagos, tačiau ieškome tinkamo priėjimo. Norisi viską sustyguoti. Galiu tik pasakyti, kad esame padidinę žemų dažnių diapazoną, tad dabar reikės padirbėti su viduriniais bei aukštaisiais dažniais (juokiasi).
– Be būsimojo „Sheep Got Waxed“ albumo, ar dar turite kokių nors planų 2020-iesiems?
S.Šipavičius: Kepsime albumus! Horizonte šviečiasi solinis Ado elektronikos albumas, aš pats įrašinėju albumėlį, kiek žinau Paulius su „Planeta Polar“ ir „Džiazlaif“ planuoja leisti albumus.
A.Gecevičius: Aš ir Viltė Ambrazaitytė esame gavę finansavimą elektroninio folkloro albumui ir su „Vilniaus Energija“ leisim naują įrašą. O mano solinis albumas jau užbaigtas, dabar ieškau galimybių jį išleisti. Rėmėjai, kur jūs? (juokiasi)
– Aktyviai dirbate keliais frontais. Jūsų darbotvarkėse solo projektai, talkinate kitoms grupėms ar projektams. Ar nuo to nenukenčia jūsų asmeninės kūrybinės idėjos? Nenutolstate nuo „Sheep Got Waxed“?
S.Šipavičius: Sheepai lieka mūsų prioritetu, o šalutinės veiklos neleidžia užsnūsti ar pasinerti į depresiją. Juk būtų kvaila, jei nieko kitu be „Sheep Got Waxed“ negalėtume daryti. Skirtingų veiklų turėti naudinga. Užsiciklinus tik ant vieno dalyko darosi nuobodu, liūdna, ima kamuoti rutina ir neturi kur nuo to pabėgti. Net ir tie, rodytųsi, neįdomus grojimai, kažkiek pravalo čakras, susitinki su kitokiais žmonėmis, pabendrauji. Naudinga ištrūkti iš tų rimtųjų menininkų katilo ir pasižiūrėti, kuo gyvena kiti žmonės. Juolab, kad ten kur grojam ar dalyvaujam, gauname erdvės pasireiškimui, svarbu tik to norėti ir parodyti iniciatyvą. Galų gale, užsidirbti taip pat reikia, o šalutiniai projektai tikrai padeda susirinkti mėnesio algą.
P.Vaškas: Man asmeniškai, kuomet pradėjau groti su „Planeta Polar“ viskas taip puikiai susiderino, nepaisant to, kad jų muzika visiškai skirtinga, jei lygintume su sheepais. Bet man nuoširdžiai patinka, ką jie groja ir pati kompanija šauni. Be to, „Planeta Polar“ gretose groju bosine gitara, kas man yra nauja ir įdomu, o ir dažni koncertai teikia džiaugsmo. Jaučiuosi dabar tarsi gyvendamas idealiame pasaulyje.
A.Gecevičius: Būčiau turbūt linkęs pritarti Simonui. Kartais tiesiog ateina toks tarpsnis, kuomet norisi atsitraukti nuo eksperimentų, pailsėti nuo jų, pasižiūrėti, kas vyksta kitose srityse.
– Norisi aptarti nūdienos realijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiandien (su grupės nariais kalbėjomės gruodžio 16 d., – V.G.) vyko protesto akcija „Šauksmas“. LMTA bendruomenė riksmais bandė atkreipti valdžios dėmesį į kultūrą. Kokia jūsų pozicija mūsų šalies kultūros politikos atžvilgiu?
P.Vaškas: Lietuvoje toks dalykas kaip kultūros politika neegzistuoja. Politika – tai pamatas, kuomet nusibrėžiamos aiškios gaires, nustatomi prioritetai, formuojama vizija, kaip toji kultūra turėtų atrodyti. Bet, deja, vietoje to mes turime tik buką pinigų skirstymą. Nesistengiama plėsti žmonių akiračio, šviesti juos. Vietoje to jiems tiesiog duodama tai, kas jiems patinka. Tai, mano įsitikinimu, yra ne kas kita kaip degradacija.
S.Šipavičius: Koks Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, tokia ir kultūra. Esame linkę nesivelti į politines temas ir verčiau savo darbais stengiamės kažką keisti, nes garsiai šnekėti bei piktintis galima visada. Mes taip pat gauname paramos iš valstybės ir bandome ją išnaudoti kiek įmanoma kokybiškiau. Mūsų išvyka į Vokietiją vargiai būtų buvusi įmanoma be paramos ir kultūrai atsidavusių žmonių pagalbos. Ačiū tiems geriems žmonėms, kurie prie to prisidėjo ir deda pastangas keldami kultūros lygį.
Sėdime ir kalbamės Vilniuje, tačiau pamirštame regionų kultūrą. Tai visiškai atskiras pasaulis. Tenka pasėdėti už atlikėjų, vykstančių į regionus, nugarų. Tai jų požiūris į tai neretai būna toks: „ai, juk čia tam kaimui viskas sueis“. Ieškoti kokybės jų repertuaruose neverta, o lėšų tokie muzikantai iš biudžeto gauna gana dosniai. Panaši situacija su biudžetinių įstaigų orkestrais, mokymo įstaigų programomis ir t.t.
Reikalinga labai stipri ranka, tvirtas ir sveikas požiūris, kuris įneštų tvarkos į visą šį bardaką. Mes tik dabar pradėjome protestuoti, nors švietimo sistema jau seniai nedirba taip kaip turėtų. Miglotas finansavimo skirstymas, kuomet komerciniai projektai susilaukia daugiau paramos nei tie, kurie kultūriniu/meniniu aspektu yra vertingesni, tačiau komercinės sėkmės tikrai neturės, taip pat kompetencijų stoka ar neturėjimas aiškių kokybinių normatyvų. Tai tik dalis ydų. Lietuvoje kultūra stovi ant entuziastų, eikvojančių savo finansus ir laiką, pečių. Bet galų gale ir jie ilgainiui susiėda sveikatą ir tas entuziazmas išblėsta.
