Nedaug XX amžiuje sukurtų muzikos kūrinių taip tvirtai įsibuvo didžiųjų orkestrų repertuare, kaip moderniosios prancūzų muzikos klasiko Olivier Messiaeno (1908–1992) simfonija „Turangalila“. Grandiozinė, beveik 80-ties minučių trukmės partitūra nepaliauja žavėti atradimais, klasikinės darnos ir archainių kultūrų atgarsių deriniu. Tai vieno didžiausių epochos menininkų dvasinė biografija, persmelkta krikščioniškų idealų ir žavesio Kūrėjo sutverta gamta.
„Jau netoli ta diena, kai žmonės pradės žavėtis plika siena, skaityti romaną be teksto ir klausytis koncerto be muzikos“, – komentaruose „Turangalilai“ apgailestavo O. Messiaenas 1948 metais. Vienas talentingiausių ir autoritetingiausių XX amžiaus antrosios pusės kompozitorių po II pasaulinio karo, ūžtelėjus muzikiniam avangardui, į kurį įsijungė beveik visi novatoriškiau mąstantys Vakarų kompozitoriai, bene pirmasis juo ir nusivylė: atsisakęs serializmo ir konkrečiosios muzikos, metęs eksperimentus, O. Messiaenas atsigręžė į gamtą kaip natūralų muzikos šaltinį. Savo vizitinėje kortelėje kompozitorius įrašė: „ornitologas, kompozitorius ir ritmikas“.
Tapęs didžiausiu ornitologu tarp kompozitorių, jis užrašė visų Prancūzijos paukščių giesmes ir suklasifikavo jas pagal regionus ir buveinių pasirinkimą: pievų paukščiai, miškų giesmininkai, kalnų, jūros pakrančių, paežerių ir pelkių paukščiai. Bėgant laikui plėtėsi jo kelionių paskui paukščius maršrutai. Jis galėjo atskirti per 50 paukščių giesmių, o specialaus ornitologų prietaiso pakalba – kelis šimtus. Veikiai jis tapo ne tik Prancūzijos, bet ir Japonijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Naujosios Kaledonijos, Naujosios Zelandijos ir Australijos paukščių žinovu. „Paukščiai turbūt yra talentingiausi muzikantai iš visų planetos gyventojų. Paukščių, ypač juodųjų, melodijų išradingumas peržengia žmogaus vaizduotės ribas“, – tvirtino kompozitorius. Baigęs Paryžiaus konservatoriją vėliau joje pats beveik 40 metų dėstė kompoziciją, vargonus ir fortepijoną. O. Messiaenas buvo ir garsus vargonininkas, kurio improvizacijų pasiklausyti į Paryžiaus Šv. Trejybės bažnyčią suplaukdavo minios žmonių iš viso pasaulio.
„Noriu kurti muziką, kuri kartu yra ir tikėjimo išpažinimas. Noriu kurti muziką, kuri kalba apie viską, nuolat kalbėdama apie Dievą“, – teigė kompozitorius. Vienas iš daugelio tokių tikėjimo išpažinimų ir yra simfonija „Turangalila“. Ją O. Messiaenui užsakė nuo Rusijos „Raudonosios revoliucijos“ į Vakarus pabėgęs dirigentas Sergejus Kusevickis, tuo metu ėjęs Bostono simfoninio orkestro muzikos direktoriaus pareigas, o premjerą, įvykusią 1949 metais, su šiuo orkestru pristatė tuomet dirigento karjerą pradedantis jo asistentas Leonardas Bernsteinas.
„Turangalilos“ kūryba nebuvo nei lengva, nei greita – truko apie trejus metus. Didžiulį orkestrą (triguba instrumentų sudėtis) kompozitorius papildė daugybe mušamųjų instrumentų, ano laiko naujove Marteno bangomis ir fortepijonu, kuris, pasak autoriaus, skirtas „papuošti orkestrą girliandomis, kadencijomis ir paukščių balsais“. Labiausiai intriguojantis simfonijos komponentas – 1928 metais prancūzų inžinieriaus Maurice'o Martenot išrastas elektrinis instrumentas, pavadintas išradėjo vardu: „ondes Martenot“ (Marteno bangos). Savitas ir išraiškingas šio instrumento (itin brangaus ir reto – šiuo metu pasaulyje Marteno bangų tėra gal kelios dešimtys) tembras, plačios panaudojimo galimybės netrukus patraukė daugelio kompozitorių dėmesį. O. Messiaenas rašė Marteno bangoms ir solinius kūrinius, tačiau visomis savo spalvomis šis instrumentas sužėrėjo kompozitoriui jį įtraukus į savo orkestrinių kūrinių – „Trijų mažųjų liturgijų“ ir „Turangalilos“ – partitūras.
Simfonijos pavadinimą kompozitorius aiškino taip: žodis „Turangalila“ paimtas iš sanskrito. „Lila“– pažodžiui reiškia „žaismą“, tačiau ne bet kokį, o dieviškąjį, susijusį su kosmosu, sutvėrimu ir griovimu. Tai gyvybės ir meilės žaidimas. „Lila“ reiškia ir meilę. „Turanga“ – tai bėgantis laikas, skriejantis šuoliais ir byrantis kaip smėlis smėlio laikrodyje. Tai judesys ir ritmas. O „Turangalila“ kartu turėtų reikšti meilės dainą, himną džiaugsmui, judėjimui, ritmui, gyvenimui ir mirčiai. Tai fatališka, antžmogiška meilė, kurią simbolizuoja Tristano ir Izoldos mitas.
„Turangalilą“ tik iš dalies galima vadinti simfonija dėl tempų, dalių, formos ir turinio kontrastų. 10 dalių kūrinio melodikai būdingi charakteringi sugrįžtantys motyvai ir ritmai. Kompozitorius išskiria keturias pagrindines temas. Pirmoji fatališkumą simbolizuojanti „tema-statula“, primenanti senųjų Meksikos stabų primityvizmą. Antroji „tema-gėlė“, švelni kaip mylinčių akių žvilgsnis. Trečioji – pati svarbiausia – Meilės tema, kurios įvairūs variantai vis dėlto pateikiami vienodai orkestruoti: beveik visada tai – Marteno bangų ir smuikų unisonas lėtame tempe. Ir ketvirtoji – akordinė – alcheminė tvėrimo ir griovimo tema. Temos susipina, trumpam atsitraukia ir vėl sugrįžta, drauge simbolizuodamos žmogiškosios ir dieviškosios meilės vienovę – amžinąjį gyvenimo ratą.
Mažiau patyrusiam klausytojui idant patirtų šios muzikos pilnatvę patartina atsiriboti nuo tradicinio muzikos tėkmės su kulminacijomis ir atoslūgiais suvokimo. Įvairiaspalvė, kibirkščiuojanti, bet visgi statiška „Turangalilos“ tėkmė reikalauja sugebėjimo atsiriboti nuo muzikos kaip proceso traktavimo. Tuomet ji užlies savo dieviška šviesa.
