...tai buvo puikus vakaras, ne kasdien mūsų akyse priskaldoma tiek daug geros nuotaikos kibirkščių, kurios būtų pajėgios kiekvieno(s) tūlo(s) „Vandenyno“ klausytojo(s) – ar šio rašinio skaitytojo(s) – veide įžiebti ilgalaikes šypsenas, ypač jeigu tas žmogus ligi tol gyveno, pavyzdžiui, tokia neramia nuostata: mano kūnas – tai Žinyčia, kurią išplėšė netyčia.*
Na, tarkime, nuo šiol ilgalaikę šypseną gali užtikrinti kiekvienas susidūrimas su raide „y“. „Yyyyy“ – aukštais balsais po kiekvieno kūrinio ar šiaip pasitaikančios pauzės metu džiaugsmingai rykavo paties Ainio tokiam vokaliniam veiksmui pastūmėta klausytojų grupelė. Pavadinkime juos aptakiai: vilkai, mano vaikai. T. y. sykiu ir besaikiai, ir mieli žmonės.
Mažiausiai vieną pokštą koncerto metu iškrėtė atrodytų negyvas daiktas. Paleisk, kam tu laikai? – turbūt kažką panašaus pasakė Ainiui mikrofono stovas, kurio jis laikėsi įsitvėręs prieš tai, o paskui paleido. Ir štai vidury dainos stovas nukrito prie sintezatoriaus sėdinčiam Ainiui ant kelių. Smagi smulkmena, kuri visiems įsimins.
 |
| Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Koncerto akimirka |
Palyginimai: „Vandenynas“ skamba kaip natūrali „Stipriai Kitaip“ ir „Suicide DJs“ tąsa, tai nėra šuolis iš lekiančio traukinio visai kiton kryptin. Kita vertus, naujosios Ainio grupės muzika, kaip ir pridera vandenynui, nuolat kintančiam ir atsinaujinančiam dariniui, yra labai dinamiška. Todėl įvairioms „Vandenyno“ dainoms apibūdinti tinka įvairios formulės.
Kartais „Vandenynas“ skamba kaip „Keane“ minus išlaižytas sintetinis skambesys, minus patetika tekstuose ir plius lietuviška mitologija tekstuose. Kartais (dainoje „Man žadėjai“) kaip „LMP“ plius klavišiniai. Kartais kaip senieji gitariniai „Radiohead“ (tame tarpe ir „Man žadėjai“ priedainyje). Kartais kaip „The Strokes“. Kartais kaip „The Clash“. Kartais...
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Koncerto akimirka |
Šitoks vietoje nenustygstantis miksas ir yra „Vandenyno“ savastis. Bet koncertas – tai dar ir gyva patirtis, ne tik grupės skambesio sukeltos asociacijos. Ne tik ir taip pozityviai nuteikiančios dainos, bet dar ir užkrečiantis juokas, ironiški juokeliai, komentarėliai, pasakojimukai – puikią vakaro nuotaiką kūrė visa tai drauge.
Beje, nuotaiką visai nenuspėjamą – pavyzdžiui, vargu ar kas galėjo numanyti, jog Ainiui šaus į galvą atiduoti pagarbą legendiniam GG Allinui ir, skelbiant kito kūrinio pradžią, į tą pačią galvą intensyviai trankyti mikrofoną. Kaip galbūt mėgdavo sakyti GG, mano protas – tai tvirtovė, į kurią vėl įsibrovė.
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Koncerto akimirka |
Ir kai tūla(s) klausytoja(s) susilieja su čia ir dabar besirutuliojančiu vyksmu, tarp jo(s) sielos ir muzikantų sielos atsiranda lygybės ženklas. Taigi priėjome prie pagrindinės trečiadienio vakarą Ainio išdainuotos tezės: mano siela – vandenynas, kuriame nuskendo miestai.
Kitaip tariant, panėrus į muziką atsiveria ištisos atlantidos ir lieka vienintelis imperatyvas: tu plauk lobių ieškot ir skęsk, nebijok.
Aktyvuokite Indianą Džounsą, tūnantį kiekviename iš jūsų! Nes „Vandenyno“ muzika ir yra tas lobynas, kuriame visi gali atrasti sau kažką artimo! „Keane“ šmyn, „Radiohead“ šmeidiohed, „Strokes“ šmouks... ko tik ten nėra.
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Koncerto akimirka |
Gal šis mano rašinys, kaip ir visi mano žingsniai – melagystės, per metus nutįsęs klystkelis. Ir greičiausiai kitiems viskas atrodo kitaip nei man, bet kas seks man iš paskos – tam nieks kelio nebepastos.
Kitaip tariant, kas ieško lobių, tas randa lobius. Manau, kad šitą galiu garantuoti.
Skęskit.
* Sudėjus visas kursyvu parašytas eilutes į visumą, gausime „Vandenyno“ dainos „Vandenynas“ tekstą. Kam to reikia? Niekam. Tiesiog. Kad būtų smagu.
 |
| Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Ainis Storpirštis |
