Sia | Music – Songs From And Inspired By The Motion Picture
Devintasis australų atlikėjos Sia albumas išėjo drauge su jos debiutu kine – juosta „Music“. Dviguba premjera – neatsitiktinumas, mat naujausią Sia albumą įkvėpė būtent pačios sukurtas filmas. Beje, kinematografinis atlikėjos debiutas visai neblogas: filmas nominuotas dviem „Auksiniams gaubliams“ – už geriausią komedijos / miuziklo žanro filmą ir už geriausią aktorės vaidmenį. Kita vertus, juosta gavo didžiulę dozę kritikos dėl neva netinkamo autizmo sutrikimą turinčios veikėjos atvaizdavimo. Albumas, išleistas vienu metu su nemažai dėmesio jau gerokai anksčiau gavusiu filmu, atrodo logiškas žingsnis pirmiausia dėl albumo „palydovinio“ vaidmens šalia filmo, antra – dėl efektyvios reklamos, vienu metu nušaunant du zuikius.
Pati ilgiuosi Sia, kurią girdime, pavyzdžiui, jos hite „Chandelier“.
Keturiolikos dainų albumas – Sia dedikacija savo kino juostai: „Music: Songs From And Inspired By The Motion Picture“, kaip ir nusako pats pavadinimas, skamba filmo įkvėptos ir jame skambančios dainos. Albume vietos yra ir kolaboracijoms su žinomais atlikėjais – Labirinth, Burna Boy ir David Guetta. Su pastaruoju Sia bendradarbiauja jau dešimtmetį ir įrašė beveik dešimt bendrų dainų.
Albume daugiausiai skamba pop ir EDM ritmai, šiek tiek R&B. Tai pozityvią nuotaiką skleidžianti muzika – jei jūsų neerzina generiniai EDM skambesiai. Pati ilgiuosi Sia, kurią girdime, pavyzdžiui, jos hite „Chandelier“ (2014) – tikiu, kad su savo išskirtiniu vokalu atlikėja galėtų nuveikti kur kas įdomesnių dalykų. Būtent stiprus, charizmatiškas Sia vokalas bent kiek paspalvina albumo dainas, kurioms lyg ir nieko neprikiši – jos profesionaliai parašytos ir aranžuotos, atitinka šiandieninės popmuzikos madas, tačiau jokio prieskonio neturi.
Neseniai mano namie buitiniais-pažintiniais tikslais grojo EDM stiliaus grojaraštis, kurio 99,9% dainų skambėjo kaip vienas ir tas pats šablonas su nežymiomis variacijomis. Sia albumo didesnė dalis, regis, puikiai įsikomponuotų į tą grojaraštį.
Albumas galėtų tikti darant rytinę mankštą – gausite energingų ritmų ir pozityvo dienos pradžiai. Taip pat – kaip fonas tvarkantis namus (dėl tų pačių priežasčių).
Christian Löffler | Parallels
Naujausias vokiečių elektroninės muzikos kūrėjo Christiano Löfflerio albumas – projekto „The Shellac Project“ dalis. Berlyne įsikūrusi įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“, minėdama savo 120-ąją veiklos sukaktį, nuo 2018 m. vykdo projektą, dedikuotą šelako plokštelių lobynui – archyvinių, retų įrašų restauracijai. O Ch.Löffleris, naudodamasis DG istoriniais įrašais, juos perdirbo – klasikinės muzikos fragmentus įvilko į savitos elektronikos apgaubą.
Lapkričio mėnesį kūrėjas išleido EP „Parallels (Beethoven): Shellac Reworks“, kuriame skamba keturi kūriniai. Visus juos Ch.Löffleris perdirbo iš Ludwigo van Beethoveno muzikos, taip prisidėdamas prie pernai minėtų Vienos klasiko 250-ųjų gimimo metinių. Vasario viduryje išleistas naujasis albumas – tarsi praiilginta pirmtako versija, talpinanti dešimt kūrinių, iš kurių paskutiniai keturi yra tie patys „beethoveniški“, o pirmieji šeši – nauji, perkurti iš Johanno Sebastiano Bacho, Frédérico Chopino, Georges Bizet ir kitų praeities kompozitorių opusų.
Ankstesnei Löfflerio kūrybai būdingas subtilus beatas čia girdimas vos kelete kūrinių („Moldau“, „Nocturne“, iš dalies „Funebre“), o kitur kūrėjas daugiausiai tyrinėja ambient erdves. Klasikos fragmentų „plikos“ ekspozicijos yra minimaliai – didžioji dalis senųjų įrašų yra apgaubti perregima elektronikos skraiste, išsiuvinėta rafinuotais įvairių tembrų skaitmeniniais garsais – nuo erdvaus, gilaus ir tamsoko drone iki maloniai traškančio kicko, primenančio upės čiurlenimą. Tačiau kas tikrai liko iš ankstesnės kūrybos – tai specifinė atmosfera: melancholija, prieblanda ir šiaurietiška gaiva (gal ir nenuostabu – Ch.Löffleris turi savo kūrybinę ateljė ant Baltijos jūros kranto, Darso pusiasalyje).
Tai albumas, tinkamas iš tiesų klausytis, t.y., ne multitaskinti, o susitelkti į skambančią muziką, kuri dosni įvairių tembrų, nenuglostytų, kiek šiurkštokų skambesių ir organiškai įkomponuotų šimtmečio senumo įrašų fragmentų.
Justinas Jarutis | Tavęs manęs savęs
Vasario pabaigoje išėjo antrasis Justino Jaručio studijinis albumas. Drauge tai – pirmasis atlikėjo albumas lietuvių kalba. Pirmasis solinis Jaručio albumas skyrėsi nuo jo grupės „Freaks On Floor“ rokeriško stiliaus (albume dominavo pop, country ir folk), tačiau muzika nestokojo energijos užtaiso ir pozityvo. Tuo tarpu naujasis albumas „Tavęs manęs savęs“ alsuoja išjausta lyrika: balso ekspresija, nebanaliais tekstais ir, mano subjektyviu vertinimu, branda.
Skamba taip, tarsi atlikėjas išties kalbėtų iš asmeninės patirties, o tekstų lyrinis subjektas ir yra pats J.Jarutis.
Čia skamba septynios dainos, tarp kurių – ir bendras darbas su sparčiai populiarėjančia atlikėja Jessica Shy. Dainų tekstai kalba apie tai, su kuo beveik visi gali tapatintis: jausmus ir santykius. Ir labiau iš „sunkiosios“, ne pozityviosios pusės. Nesinori spekuliuoti, tačiau žinant, kad 2020 m. pabaigoje atlikėjas išsiskyrė su žmona, dainos skamba taip, tarsi atlikėjas išties kalbėtų iš asmeninės patirties, o tekstų lyrinis subjektas ir yra pats J.Jarutis. Todėl labai simboliškai skamba ir paskutinė albumo daina „Daugiau nebus“ su žodžiais: „... bet manęs ir Tavęs daugiau nebus.“
Albume vyrauja gana rami, nostalgiška, ilgesinga, kažkiek mąsli nuotaika, kuriai jaukumo suteikia akustinis skambesys – vyrauja gitaros, būgnai, klavišiniai. „Tavęs manęs savęs“ nėra originalus ir išradingas, tačiau vargu, ar tokio pobūdžio albume šių dalykų reikėtų tikėtis – svarbiausia, regis, buvo sukurti tam tikrą jausmingą atmosferą, kurioje tilptų išraiškingi tekstai ir jaukiai ramus skambesys.
„Tavęs manęs savęs“ didelį krūvį turi žodžiai, todėl ši muzika vargiai tiktų fonui, tačiau jaukiam vakarui vienatvėje ar su artimu žmogumi – tikrai taip.
FKA Twigs, Headie One, Fred Again | Don‘t Judge Me (singlas)
Į žanrų rėmus sunkiai įtalpinama atlikėja FKA twigs išleido naują singlą kartu su reperiu Headie One ir prodiuseriu Fred Again. Praeitų metų pavasarį pasirodęs „Judge Me (Interlude)“ buvo lyg teaseris naujajam singlui, tačiau, kaip retai būna su anonsais, pirmtakas atskleidė ne viską ir geriausius kūrinio momentus paliko tikrajai premjerai.
„Don‘t Judge Me“ balansuoja tarp elektronikos, R&B, repo žanrų. Čia susiduria nerimastingas ir vis intensyvėjantis Headie One repavimas ir lengvas, bet ekspresyvus FKA twigs vokalas, šioje dainoje plevenantis sopranu. Upbeat ritmas dainai teikia ryžtingos energijos, fone ūžiančios drone linijos – tamsos, o garso efektai, pvz., semplinama žmogaus alsavimo imitacija – papildomos aistros. Naujasis kūrinys turėtų patikti ieškantiems originalaus, tarp žanrų balansuojančio skambesio.
Beissoul & Einius | Tomorrow Never Comes (singlas)
Elektroninės muzikos, meno ir alternatyvios mados kūrėjais save pristatantis duetas pirmąją pavasario dieną išleido naują singlą „Tomorrow Never Comes“. Skelbiama, jog tai – pirmoji daina iš būsimojo penktojo Beissoul & Einius albumo „Electrofashion“.
Apie dueto dainą lengviausia kalbėti, lyginant su naująjį kūrinį lydinčiu „YouTube“ įkeltu klipu, skirtu pristatyti dainos tekstą (lyrics video). Šiame video monotoniškai „važiuoja“ traukinys – pro jį plaukia auksinės valandos nutvieksto miesto vaizdai, o pats traukinys iš tiesų stovi vietoje. Ir šis klipas taip dera prie muzikos – atrodo, kad ji siekia klausytoją užliūliuoti savo vienodumu. Daina neturi ryškios kaitos, net posmas ir priedainis atrodo mažai kuo besiskiriantys – nors iš tiesų jie skiriasi, tačiau ryškesnio pokyčio klausant nejusti. Vis dėlto nepasakysi, kad daina erzina – priešingai, ji keistai ramina, jos koloritas – kažkiek nostalgiškas, tačiau šviesus. „Rytojus niekada neateis“, dainuoja Beissoul – ir atrodo, kad „Tomorrow Never Comes“ įprasmina ir šviesiais atspalviais padailina niekaip nesibaigiančios pandemijos monotoniją.
