LVSO koncertų salėje U.L.Žuklytė atliks išskirtinio grožio prancūzų romantikų C.Saint-Saënso, E.Chaussono ir J.Massenet kūrinių programą, diriguojamą Dainiaus Pavilionio.
— Ugne, pirmiausiai norisi klausti, kaip sekasi Jūsų studijos Londono karališkame muzikos koledže?
— Nuo rugsėjo dirbu su nauja profesore, turiu nemažai koncertinių planų, taip pat intensyviai dirbu, plėsdama repertuarą. Pagal užsibrėžtus tikslus ir norus ateinantys du metai gali tapti intensyviausi mano gyvenime. Norisi koncertuoti ir kuo daugiau dalintis savo atliekama muzika su įvairia auditorija. Priprasti gyventi svetimame mieste ir toli nuo namų nebuvo labai lengva.
Situacija su kovido pandemija ir pokovidiniu laikotarpiu mano bakalauro studijų metu atėmė nemažai brangaus laiko, ypač koncertinėje veikloje. Laiko tarsi pritrūko. Tad po magistro studijų labai norėčiau baigti dar ir vienerių-dvejų metų trukmės Artistic Diploma kursą. Tik kol kas nežinau, Londone ar kokioje kitoje Europos šalyje – galbūt Vokietijoje arba Austrijoje. Sunku įsivaizduoti, kur būsiu po dviejų metų – šiais laikais viskas labai greitai keičiasi. Dabar esu visiškai susikoncentravusi į savo magistro studijas Londone, siekiu išsikeltų tikslų ir geriausių rezultatų.
— Kaip įprastai atrodo Jūsų diena?
— Mano dienos – ir panašios, ir skirtingos. Šiemet pasilikau tik svarbiausius sau projektus ir vieną kamerinį ansamblį – fortepijoninį kvartetą. Daugiausiai laiko skiriu savo grojimo tobulinimui. Stengiuosi keltis gana anksti, dažnai aplankau koledžo bendrabutį, kur gyvena mano draugė, kartu ryte pradedame groti tam skirtuose kambariuose. Ryte stengiuosi bent apie valandą laiko pagroti gamas. Tada jaučiuosi produktyvi ir pasiruošusi dienai. Man tai jau tapo kaip tam tikras ritualas ir meditacija (juokiasi).
Skirtingomis dienomis turiu paskaitų ryte arba pietų metu, taip pat pamokų su smuiko profesore bei repeticijų vakare. Mano dieną į kelias dalis skaido būtent mano mityba – tam tikrus dalykus užsibrėžiu padaryti iki pietų ir iki vakarienės. Tada galiu ramiai pavalgyti ir jaučiuosi užsitarnavusi atsipalaiduoti ir bent kiek sustoti. Pati turiu kelis privačius mokinius, kuriems vakarais vedu pamokas, o po jų dažnai grįžtu į koledžą daugiau padirbėti su smuiku. Dažnokai užsilieku koledže iki pat uždarymo – vienuoliktos vakaro.
— Kaip viską spėjate?
— Londone važinėju dviračiu – tokiu būdu sutaupau daug laiko ir išlaidų. Jei kelionė viešuoju transportu iš koledžo iki namų man truktų apie valandą, tai važiavimas dviračiu užima 20–25 minutes. Pradžioje buvo nedrąsu, netgi baugu, bet kai pripratau, jaučiuosi saugiai. Automobilių vairuotojai Londone palankūs dviratininkams, važiuoti galima bet kuria gatve. Vedu savo grojimo dienoraštį, kur užsirašau pastabas sau bei kiekvienos dienos tikslus ir planus.
Viskas mano dienoje sukasi apie grojimą smuiku, bet toks dabar etapas – režimas, orientuotas į darbą. Kiekviena diena suplanuota, negaliu spontaniškai išeiti su draugais į miestą. Kuo darausi vyresnė, tuo geriau suprantu, kad solo grojimo tobulinimas užsidarius tarp keturių sienų yra savotiška prabanga, kurią vėliau atima įvairūs projektai, įsipareigojimai ir darbas, skirtas savęs išlaikymui.
— Kas labiausiai žavi ar stebina studijuojant Londono karališkajame muzikos koledže?
— Karališkasis muzikos koledžas yra sena mokykla su senomis tradicijomis. Beje, ji jau trečius metus iš eilės užima 1-ąją vietą geriausių pasaulyje scenos menų universitetų kategorijoje („QS World University Rankings for Performing Arts“ reitingai – aut. past.). Šalia koledžo – įžymioji „Albert Hall“ koncertų salė, talpinanti penkis su puse tūkstančio klausytojų. Už trijų minučių nuo koledžo yra vienas didžiausių Londone Haid parkas, Kensingtono rūmai, koledžas apsuptas Imperatoriškojo koledžo pastatų.
Visai šalia yra ir trys milžiniški muziejai – Mokslo muziejus, Viktorijos ir Alberto muziejus bei Gamtos istorijos muziejus, kasmet pritraukiantys milijonus lankytojų. Pokalbiuose stojant koledžo vadovybė pažymėjo, kad jie nesivaiko trumpalaikių rezultatų, nori, kad studijuojantys įgytų kuo daugiau patirties, tobulėtų visapusiškai, kad augtų kaip asmenybės. Sužavėjo daugiakultūrinė aplinka, iš viso pasaulio suvažiavę talentingi ir puikūs atlikėjai, asmenybės, kurias anksčiau galėjai matyti tik vaizdo įrašuose, vizituojantys profesoriai, pasaulinio garso įžymybės.
Dauguma atlikėjų puikiai skaito muzikinius tekstus, gali groti pirmą kartą matydami natas. Žavi ir dinamiška, pilna įvykių atmosfera. Londone nuolat vyksta muzikiniai renginiai, kiekvieną vakarą gali lankyti įžymybių koncertus. Šiemet pradėjau dažniau užsukti į koncertų sales pasisemti įkvėpimo iš čia koncertuojančių smuiko įžymybių. Vos prieš savaitę klausiau serbų smuikininko Nemanja Radulovichiaus atliekamo A.Khachaturiano Koncerto smuikui ir orkestrui „Royal Festival Hall“ koncertų salėje. Buvo nepamirštamas reginys, užkrėtęs mane ieškoti ir dirbti ties savitomis interpretacijomis, sugroti kūrinį taip, kaip jis nebuvo girdėtas.
Koledžui esu dėkinga ir už savo pažintis bei draugus. Supratau, kad net susirinkę iš įvairiausių pasaulio kampelių, žmonės vis dėlto mąsto labai panašiai. Niekad nesitikėjau susibendrauti su tiek daug iš pažiūros skirtingų žmonių. Taip pat nustebino akademinis mokslas – beribiai resursai bibliotekoje ir instrumentų lygis. Turėjau galimybę pagroti su itin vertingais instrumentais. Tada supranti, kaip gali skambėti smuikas, ieškai būdų kaip dar labiau kelti savo lygį.
— Ar po studijų ketinate grįžti į Lietuvą?
— Kaip ir minėjau, dabar sudėtinga nuspėti, kas ir kaip susiklostys. Šiuo metu savęs Lietuvoje gyvenant neįsivaizduoju, tačiau man tai – namai, į kuriuos norisi sugrįžti, o galbūt ateityje ir nusėsti gyventi. Lietuvoje yra mano mylimiausi žmonės, šeima. Norėčiau savo patirtimi ir žiniomis pasidalinti su nauja muzikų karta.
Šiuo metu vis dar ieškau savęs, ką norėčiau daryti savo profesijoje – užsiimti pedagogika, soliniu grojimu, kamerine muzika, o gal dirbti orkestre. Tad kol nesu išsigryninusi, neaišku, ar bus galimybių tuo užsiimti Lietuvoje iš karto po mano studijų. Bet kuriuo atveju ryšys su Lietuva man yra labai brangus ir man svarbu jį puoselėti. Na, o Londonas, ypač po „Brexito“, tikrai nėra idealus miestas klasikinės muzikos atstovams, tad planuoju tęsti savo atlikėjos karjerą ir kitose šalyse. Kita vertus, Londonas yra puiki vieta norint užmegzti ryšius, išbandyti save įvairiuose kameriniuose kolektyvuose ir panašiai.
— Lapkričio 15 d. kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksite romantizmo epochos kompozitorių C.Saint-Saënso, E.Chaussono ir J.Massenet kūrinius. Gal galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti skaitytojams apie koncerto programą?
— Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras – vienintelis orkestras Lietuvoje, su kuriuo dar neteko groti, todėl labai laukiu mūsų pasirodymo kartu. Su dirigentu Dainiumi Pavilioniu esame koncertavę kelis kartus, paskutinį kartą susitikome Tarptautiniame Mykolo Oginskio festivalyje prieš du metus, kartu grojome W.A.Mozarto Penktą koncertą smuikui ir orkestrui A-dur.
Šio penktadienio vakaro programa – labai romantiška, persmelkta kūrinių apie meilę. Pradėsime su C.Saint-Saënso Introdukcija ir rondo capriccioso. Tai – virtuozinis kūrinys, dedikuotas legendiniam ispanų smuiko virtuozui ir kompozitoriui Pablo de Sarasate. Introdukcija – lyriška ir melancholiška, mano akyse tarsi verksmas ir dvejonės, klausimai ir atsakymai.
Ši introdukcija pereina į ispanišką šokį, kaprizingą charakterį. Rondo capriccioso kupinas aistros, tačiau kartu privalo išlikti lengvas ir grakštus. Man šis kūrinys atrodo tarsi dialogas tarp viliojančios moters ir aukštos klasės džentelmeno. Ji vilioja savo aukštu balseliu, kartkarčiais paerzina, o jis atsako žemesniu, išlaikydamas savo kultūrą ir grakštumą. Virtuoziški pasažai privalo būti atlikti nepriekaištingai ir nors yra sudėtingi, klausytojui turi atrodyti, jog nereikalauja pastangų. Viskas turi išlikti lengva ir, mano požiūriu, negali tapti agresyvu. Būtent toks yra šio kūrinio stilius.
E.Chaussono Poema smuikui ir orkestrui – žymiausias kompozitoriaus kūrinys, dedikuotas smuiko virtuozui Eugene Ysaye. Tai turėjo būti simfoninė poema, tačiau vėliau smuiko solo įgavo didesnę rolę. Apie šį kūrinį vis dar mąstau kaip apie simfoninę poemą, buvimą orkestro dalimi. Šis kūrinys – naujas mano repertuare, ir labai džiaugiuosi, turėdama progą jį išmokti. Jau daug metų jo klausausi, ir visada norėjau atlikti su orkestru.
E.Chaussono parinktos harmonijos – tiesiog magiškos. Šis kūrinys buvo įkvėptas romano apie dviejų jaunų vyrų meilę tai pačiai moteriai. E.Chaussonas pats buvo melancholiška asmenybė, išgyvenęs daug abejonių dėl savęs, dėl savo kaip kompozitoriaus galimybių. Tai galima išvysti ir Poemoje – abejonės, tamsa, reti pragiedrėjimai, pakilimai bei neišvengiami nusileidimai. Tai – emocijų iššūkis. Tikiu, kad kiekvienas klausytojas turi istoriją, kuri rezonuotų su šiuo kūriniu.
Man šis kūrinys asocijuojasi su Émile‘io Zola romanu „Lurdas”, kurį skaičiau, pradėdama mokintis šį kūrinį. Knygoje aprašomos penkios dienos, pilnos abejonių, stebuklų, tikėjimo, meilės, nusivylimų bei skaudžių netekčių. „Poemoje“ taip pat įžvelgiu penkias dienas, pilnas įvairių pakilimų ir nusileidimų, netgi tragedijų.
J.Massenet „Meditacija“ yra intermezzo iš operos „Thaïs“, tapęs vienu žinomiausių kūrinių smuiko repertuare, dažnai atliekamas su orkestru kaip atskiras kūrinys. Tai – pagrindinės operos veikėjos Thaïs verksmas, malda dvasinio konflikto akivaizdoje.
— Gal galite pasidalinti, kokie Jūsų artimiausi planai?
— Mano artimiausi planai Lietuvoje – lapkričio 15 d. koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru LVSO koncertų salėje, gruodžio 8 d. koncertas Paliesiaus dvare, kur kartu su serbų pianistu Djordje Radevski atliksime labai įdomią programą, sudarytą iš itin retai Lietuvoje atliekamų kūrinių (o galbūt ir dar neatliktų), gruodžio 27 d. kartu su pianistu Kasparu Mikužiu grosime „Organum” koncertų salėje, koncerte „Mama, aš grįžtu Kalėdoms“.
Planuose Londone – sausio mėnesį J.Sibeliaus koncertas su Orlando simfoniniu orkestru, taip pat rečitaliai su draugais pianistais kitąmet. Kaip ir minėjau, šiuo metu dirbu su nauja profesore, tobulinu savo atlikimo techniką, daug dirbu su kūrinių interpretacijomis. Kiekvienas naujas profesorius daro nemažą įtaką progresui, su kiekvienu atrandu naujų įdomių dalykų tiek atlikime, tiek kūrinių interpretacijose. Pagrindinis akcentas dabar yra solinei veiklai, planuoju dalyvauti ir konkursuose, taip pat festivaliuose.
Laikas bėga labai greitai ir norisi, kad per studijų metus maksimaliai tobulėčiau kaip atlikėja, kad sugerčiau visa, kuo dalijasi mano puikūs profesoriai. Man gyvenime labai pasisekė, kad galėjau dirbti su nuostabiomis profesorėmis Lietuvoje ir puikiais profesoriais Vokietijoje, Prancūzijoje, ir, žinoma, Anglijoje. Norėtųsi atnaujinti ir savo įrašus socialinėse platformose – įrašai, kuriuose groju, jau peržiūrėti daugiau nei 200 milijonų kartų – klasikinei muzikai tai yra nemažai.
— Jus supa puiki akademinė aplinka. O kas Jums labiausiai trukdo smuikininkės profesijoje?
— Norint pasiekti tikrai aukštą garso lygį, reikia itin gero instrumento ir stryko. Tai – labai brangūs dalykai, galimybės yra nuoma arba skolinimasis tam tikram laikui. Ir tai – gan nepatogus dalykas, nes kad ir kokie panašūs atrodytų smuikai, kiekvienas instrumentas yra labai skirtingas. Negali jų labai dažnai keisti. Smuiką reikia prisijaukinti, su kai kuriais instrumentais turi įdėti nemažai laiko ir kantrybės tam, kad atrastum jų spalvas ir galimybes.
Smuike milimetrų dalys lemia, ar skambės tiksli nata. Tai sukelia didelę įtampą, negalima prarasti koncentracijos. Gerų smuikų kainos prasideda nuo kelių šimtų tūkstančių eurų, strykai kainuoja nuo keliolikos iki kelių dešimčių tūkstančių eurų. Tokie instrumentai leidžia išgauti žymiai daugiau nei paprasti. Iš tiesų labai džiaugiuosi šiuo metu turėdama galimybę groti tikrai aukšto lygio instrumentu – prancūzų meistro Jeano Baptiste Vuillaume smuiku, paskolintu man iš mano koledžo kolekcijos.
Taigi koncerte su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru prancūzų autorių muzika nuskambės instrumentu, kuriam beveik du šimtai metų ir kuris yra girdėjęs labai daug skirtingų C.Saint-Saënso, E.Chaussono ir J.Massenet interpretacijų skirtingų atlikėjų rankose.
— Klausimas pabaigai: o kas labiausiai padeda, pasirinkus smuikininkės kelią?
— Tikrai myliu savo profesiją ir negaliu skųstis, nes viską pasirinkau pati. Labiausiai padeda tiesiog dirbti darbą ir groti. Valia ir disciplina, noras atrasti kažką naujo. Pakeičiau žodį „reikia“ groti į „noriu“ groti, noriu ieškoti, noriu atrasti. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, išsikėlus didelius tikslus ir norint siekti aukšto meistriškumo, privalai įdėti daug nuoširdaus darbo.
Dažnai tai būna ir nemažai monotoniško darbo, kurį tiesiog reikia padaryti. O smuiko profesijoje darbo yra visokio: intonacijos valymas, muzikinis darbas, techninis darbas, darbas su stryku, spalvų ieškojimas, garso tobulinimas, obertonų ieškojimas. Smuikas pagamintas iš medžio, o medis – gyvas, su juo reikia elgtis pagarbiai. Jaučiuosi dėkinga, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu turiu tikrai daug laiko savęs tobulinimui. Mes muzikos kalba pasakojame istoriją, tad turime būti išsilavinę ir plėsti savo akiratį. Tad padeda knygų skaitymas, vaikščiojimas į koncertus, stebint kitus atlikėjus.
Taip pat mano atrama – artimųjų ir draugų palaikymas. Esu dėkinga už tikrai nuostabius ir mylinčius žmones savo gyvenime. O grįžtamas ryšys iš klausytojų – pati didžiausia dovana, kai supranti, kad sunkus darbas atsiperka. Noras perteikti klausytojams muzikos grožį, energiją, glūdinčią muzikoje, pakilti virš realybės, pasijusti tarsi išeitum iš savo kūno – tos magiškos akimirkos suteikia prasmę ilgiems užsiėmimams. Tų akimirkų pasiilgstu labiausiai, dėl jų verta dirbti. Klausytojus muzikos jėga galima teigiamai paveikti, netgi gydyti, tą energiją ir bandau perteikti.
