Fryderyko Chopino muzika kėlė patriotines asociacijas dar prieš atiduodant partitūras į spaustuvę. Būdamas vieno geriausių Varšuvos pensionų savininko sūnumi, jis vakarais improvizuodavo istorinėmis temomis savo draugams, o jo salono Paryžiuje svečiai galėjo išgirsti ištisas muzikines poemas, kurių tik fragmentus jis perkeldavo ant popieriaus.
Nacionalinis, patriotinis jo kūrybos bruožas buvo suprantamas ne tik lenkams. Tai pastebėjo jau Robertas Schumanas, pirmasis tarptautinis jaunojo Chopino recenzentas (būtent jis sušuko apie Chopino Variacijas op. 2: „Ponai, nulenkiam galvas, prieš mus genijus“).
Savo fortepijoninių koncertų apžvalgoje jis taip apibūdina Chopiną 1831 m. sukilimo kontekste: „Jis stovėjo, pasitelkęs giliausias savo meno žinias, suvokdamas savo galią ir todėl apsiginklavęs drąsa, kai 1830 m. galingai nuskambėjo tautų balsas. Šimtai jaunų vyrų laukė šios akimirkos, bet Chopinas buvo pirmas ant gynybinių sienų [...].
Naujųjų laikų ir naujųjų santykių aušrai likimas paruošė dar kai ką: išskyrė Chopiną ir padarė jį įdomų dėl jo išraiškingos, originalios tautybės, t. y. lenkų [...]. Jei despotiškasis monarchas [caras] suvoktų, koks jo priešas slypi Chopino kūriniuose, paprastose mazurkų melodijose, jis uždraustų šią muziką. Chopino kūrinai – tai gėlėse paslėptos patrankos.“
Kurpińskio komponuotos sukilėlių dainos Litwinka aidai (op. 49) arba „herojiška“ polonezo interpretacija (op. 53) buvo akivaizdžiai girdėti.
Pats Chopinas taip pat paliko daugybę patriotinio įsitraukimo įrodymų. 1830 m. sukilimo pradžia tapo lūžio momentu jo muzikos stiliuje.
Būtent tada, kai draugai beveik per prievartą neleido jam grįžti ir kovoti, jis rašė, kad naktimis „griausmingai skambina fortepijonu“, jo kūryboje atsirado tamsių tonų, netikėtų kontrastų ir daugybę chromatinių sekų, griaunančių klasikinį dur-moll stiliaus paprastumą.
Ponai, nulenkiam galvas, prieš mus genijus.
Būtent tuo metu, pasak šeimos pasakojimų, jis sukūrė Etiudą c-moll vadinamą „Revoliuciniu“ ar smarkųjį Scherzo h-moll, taip pat Preludium d-moll eskizą, paskelbtą po daugelio metų cikle op. 28, su nuoroda į Bacho Das Wohltemperierte Klavier.
Chopinas buvo gerai susipažinęs su geopolitine padėtimi, ką geriausiai įrodo 1848 m. balandžio mėn. laiškas Julianui Fontanai, kuriame jis, be kita ko, rašo: „Mūsiškiai renkasi Poznanėje. Čartoriskis buvo pirmas, bet Dievas žino, kokiu keliu visa tai nueis [...]. Neapsieisime ir be baisių dalykų, bet galiausiai iškils puiki Lenkija, didinga, vienu žodžiu – Lenkija.“
Kai 1863 m. rugsėjį (praėjus 14 metų po kompozitoriaus mirties) Rusijos kariuomenė, keršydama už nesėkmingą sukilimo dalyvių pasikėsinimą į gubernatorių Teodorą Bergą, siaubė Zamoyskių rūmus Varšuvoje, tikriausiai niekas nenumanė, kad ten stovėjusio fortepijono sunaikinimas įgis simbolinę reikšmę.
Cyprianas Kamilis Norwidas, jaunystėje susipažinęs su Chopinu Paryžiuje, įamžino šią akimirką ir savo garsiajame eilėraštyje Chopino fortepijonas pakylėjo ją iki kultūrų ir vertybių susidūrimo simbolio.
Tai buvo svarbus aktas, kuriuo Chopino kūryba buvo įtraukta į kovos už nepriklausomybę diskursą, ką bene ryškiausiai parodė Ignacy Janas Paderewskis savo garsiojoje kalboje Lvove, pasakytoje kompozitoriaus gimimo šimtmečio proga (1910 m.), kuri, beje, pažymėjo būsimojo Lenkijos vyriausybės ministro pirmininko politinės veiklos pradžią:
„Chopinas įkūnija viską, kas mums buvo uždrausta: spalvingus apdarus, auksu tviskančius diržus [...], bajorų kardų žvangesį, mūsų valstiečių dalgių blizgesį, sužeistojo aimaną, sukaustytos dvasios maištą [...], nelaisvės skausmą, laisvės ilgesį, tironų prakeiksmą ir džiaugsmingą pergalės giesmę.“
Chopino konkurse milijonai lenkų stebi dalyvių pasirodymus, o Varšuva prisipildo jo muzikos – nuo filharmonijos salės iki taksi automobilių.
Dėl šios priežasties Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių okupacinė valdžia draudė atlikti jo kūrinius.
Šiandien, XXI a. Lenkijoje, Chopino muzika vis dar užima ypatingą vietą. Kas penkerius metus rengiamame Chopino konkurse milijonai lenkų stebi dalyvių pasirodymus, o Varšuva prisipildo jo muzikos – nuo filharmonijos salės iki taksi automobilių.
Tačiau šiandien mes suvokiame šį nepaprastą Chopino kūrybos universalumą, kuris dėl jo genialumo visame pasaulyje atranda kelią į širdis ir padeda burti tarptautines tiesos ir grožio sekėjų gretas.
Artur SZKLENER – Muzikologas, dėstytojas ir kultūros vadybininkas, nuo 2012 m. – Nacionalinio Fryderyko Chopino instituto direktorius.
Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.
