Pasibaigus pirmajam turui apie šį naują Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato A.Martinaičio kūrinį ir vertinimo komisijos darbą kalbiname žiuri nares prof. Rūtą Lipinaitytę ir Aistę Dvarionaitę, įspūdžiais pasidalino ir dalyvis Kristijonas Pūtys.
– Kokiais išankstiniais principais remiantis konkursui kuriamas kūrinys, jeigu tokių yra? Ir kodėl priimamas sprendimas jį įtraukti greta klasikų – Bacho sonatų ir Paganinio kapričų jau pirmajame ture?
R. L.: Konkursui kuriamam kūriniui nėra nustatytų išankstinių principų – čia visiška laisvė paliekama pačiam kompozitoriui. Vieninteliai formalūs reikalavimai – kūrinys turi būti parašytas smuikui solo ir atitikti numatytą trukmę. O kokius iššūkius kelti atlikėjui – ar tai bus techniniai, ar muzikiniai, ar konceptualūs – sprendžia pats kūrėjas. Šis atvirumas leidžia atsiskleisti skirtingoms kompozicinėms idėjoms, interpretacijos galimybėms ir šiuolaikiniam smuiko meno suvokimui.
Toks kūrinys įtrauktas į pirmąjį turą kartu su klasikiniais J. S. Bacho ir N. Paganinio kūriniais neatsitiktinai. Konkursas siekia ne tik įvertinti atlikėjo techninį meistriškumą – ką puikiai padeda atskleisti Paganinio kapričų virtuoziškumas, – bet ir jo gebėjimą interpretuoti muziką platesniame kontekste. Šiuolaikiniai kūriniai reikalauja kitokio požiūrio: čia dažnai svarbiausia ne vien natos, o tai, kas tarp jų – garsinės erdvės pajautimas, interpretacinė laisvė, tembrinių spalvų ieškojimas, kompozitoriaus idėjos perpratimas. Todėl jau pirmame etape norime pamatyti, kaip atlikėjas ne tik valdo instrumentą, bet ir kaip giliai supranta skirtingas muzikines kalbas, įsigyvena į stilistiką bei perteikia kūrinio esmę.
– O kaip atlikėją išbando šis šiuolaikinis Algirdo Martinaičio kūrinys „...Su paukščio giesme...“, pirmame ture atsidūręs tarp pagrindinių klasikų?
A. D.: Pirmojo turo programa visa atliekama smuiku solo. Išgirstame tris skirtingų epochų ir skirtingų kompozicinių intencijų reikalaujančių sprendimų kūrinius. Puiki A.Martinaičio pjesė smuikui solo suteikė galimybę jauniesiems talentams pažvelgti į platesnes instrumento panaudos galimybes. Vienas didžiausių iššūkių kūrinyje slypi ir pačiame pavadinime “…Su paukščio giesme…” – tai lyg paukščio čiulbesio žaismas tarp garso ir tylos.
– Kaip vyksta premjerinio kūrinio vertinimas, ar esama objektyviųjų kriterijų?
A. D.: Turbūt vienas svarbiausių aspektų interpretacijoje bei vertinime buvo kompozitoriaus intencijų ir atlikėjo autentiškos pajautos refleksija kūrinyje. Drąsa ir išmanumas, įsigilinimas ir garsų išgavimo sprendimai bei platesnis smuiko kaip instrumento galimybių panaudojimas.
– Kokį bendrą įspūdį paliko net 49 dalyvių interpretacijos? Ar konkurso dalyviams pavyko pagauti tą paukščio giesmę?
R. L.: Įspūdis – išties nepaprastai įdomus. Net 49 dalyvių interpretacijos atskleidė, kokia įvairi ir daugiasluoksnė gali būti ši muzika. Kai kurie atlikėjai natūraliai jautė pauzes ir tylą kaip neatsiejamą kūrinio dalį – jie kūrė atmosferą, leido skambesiui kvėpuoti, įsiklausė į kiekvieną pauzę taip pat jautriai, kaip ir į pačias natas.
Kiti, priešingai, koncentravosi į techninį atlikimo aspektą – stengėsi išryškinti gražų garsą, demonstruoti virtuoziškumą. Tai ne visada derėjo su kompozitoriaus sumanymu ar nuorodomis natose. Pavyzdžiui, viena nuoroda aiškiai žymi, jog garsas turi atkartoti genio stuksenimą. Kai kuriems atlikėjams pavyko tai perprasti ir meistriškai perteikti šią idėją, tačiau kiti rinkosi priemones, kurios ne visada atitiko norimą efektą – išgirdome įvairiausių garsų.
Būtent ši įvairovė darė klausymąsi ypatingai įdomų. Toks kūrinys – tarsi lakmuso popierėlis, atskleidžiantis ne tik atlikėjo techninius gebėjimus, bet ir jo muzikinį mąstymą, interpretacinį jautrumą bei gebėjimą įsiklausyti į pačią kūrinio idėją. Stebėti, kaip kiekvienas dalyvis savaip ieškojo kelio į šią muziką – kas per garsinį minimalizmą, kas per ekspresyvumą, o kas per tikslią garso imitaciją – buvo be galo įdomu, o pasirodymų įvairovė atskleidė, kokie skirtingi gali būti požiūriai į šiuolaikinę muziką.
A. D.: Man taip pat buvo be galo įdomu. Kaskart nauja ir kažkuo nustebinanti interpretacijų gausa suteikė erdvės kūrybinei minties eigai. Mūsų garbioji komisija liko giliai įkvėpta Kristijono Pūčio kūrinio interpretacija ir pajautA.Malonu, kad apdovanojimas už geriausią A.Martinaičio kūrinio atlikimą atiteko būtent jam. Be galo džiaugiuosi, jog puikaus lietuvių kompozitoriaus A.Martinaičio kūrinys, atliekamas talentingųjų atlikėjų, pasklido pasaulio platumose.
– O kaip šį kūrinį priėmė ir kitas jo premjerines interpretacijas įvertino jūsų kolegos?
R. L.: Pabendravus su kitais komisijos nariais, buvo džiugu išgirsti, kad šis kūrinys paliko stiprų įspūdį visiems. Sutarėme – tai itin intriguojantis kūrinys, kuris ne tik atveria didžiules interpretacines galimybes, bet ir prikausto dėmesį kiekvieną kartą jį išgirstant. Jis parašytas taip, kad kiekvienas atlikimas tampa savotiška premjera – nežinai, kokį sprendimą pasirinks atlikėjas, kaip jis interpretuos pauzes, garsų tekstūrą, kokią atmosferą sukurs.
Būtent tai darė klausymąsi ypatingai jaudinantį. Visi komisijos nariai laukė kiekvieno atlikimo su tikru nekantrumu – norėjosi pamatyti, kaip atlikėjai susidoros su kūrinio iššūkiais, kaip įprasmins tylą, kaip interpretuos paukščių balsus, ar gebės perprasti kompozitoriaus sumanymą. Tai kūrinys, kuris leidžia atlikėjui atskleisti ne tik savo techninius gebėjimus, bet ir meninį jautrumą, interpretacinę drąsą. Ir būtent tai darė jį vienu įdomiausių šiame ture.
---
Už geriausią Algirdo Martinaičio kūrinio „… Su paukščio giesme…“ atlikimą specialiuoju prizu įvertintas Kristijonas Pūtys paskelbus pirmojo turo rezultatus kalbėjo: „Šio prizo gauti tikrai nesitikėjau – gal kiek per daug įsijaučiau į kūrinį, rodėsi, atsirado netikslumų. Kadangi esu savikritiškas, maniau, kad tokio įvertinimo turėtų sulaukti atlikėjas, itin tiksliai sekantis kūrinio partiją, natas. Visgi, stengiausi palaikyti sceninį užmanymą, pasirodyti lyg paukštukas, nes kūno kalba taip pat svarbi, daranti įspūdį. Tėtis prieš konkursą parašė „Stenkis būti savimi.“ Pats nesu tikras, ką tai reiškia, bet būtent tai ir pabandžiau padaryti.“
O paprašytas trumpai pakomentuoti savo santykį su šiuo kūriniu jį apibūdino taip: „Pirmą kartą pamatęs natas, jų neliečiau ganėtinai ilgą laiką, mokytis pradėjau likus vos porai mėnesių iki konkurso. Muzikinė kalba, tekstas pasirodė neįprasti, keisti ir ne itin mieli akiai. Visgi, pradėjus groti kūrinys ėmė patikti vis labiau ir labiau. Jis abstraktus, atlikėjui paliekama itin daug laisvės interpretacijai, garso išgavimui.
Teko padirbėti su savo profesoriais bandant perprasti šiuolaikinės muzikos atlikimą – kaip nuolat palaikyti reikalingą įtampą, tinkamai atlikti fragmentais išrašytą muzikinę medžiagą. Studijų metu turėjau šiuolaikinės muzikos atlikimo praktikos ir manau tai man tikrai padėjo. Be to, itin prisidėjo ir mano kamerinio atlikimo profesorės nuolatinis padalijimas tokios muzikos atlikimo idėjomis – būtent, kaip žiūrėti į medžiagą ir matyti ne tik tekstą, bet ir idėją.“
