Sezono atidarymo koncerte – vieno žymiausių XX amžiaus kompozitorių Sergejaus Prokofjevo Pirmasis koncertas smuikui, kurį grieš garsi smuikininkė Alena Baeva, koncerte pakeisianti rankos traumą patyrusį pianistą Nikolajų Luganskį, ir vieno žymiausių simfonijų kūrėjų Dmitrijaus Šostakovičiaus Aštuntoji simfonija.
Ji skirta Jevgenijui Mravinskiui, kuris ir dirigavo kūrinio premjerą niūrų 1943 metų lapkričio 4-osios vakarą Maskvoje. Grojo SSRS valstybinis simfoninis orkestras.
Aštuntoji simfonija – D.Šostakovičiaus kūrybos tragiškosios linijos viršūnė. Čia tikrovės apnuoginimas negailestingas, emocijos įkaitintos iki ribos, muzikos įtampa išties milžiniška. Simfonija neįprasta. Loginės šviesos ir tamsos, tragiškų ir optimistinių nuotaikų proporcijos sugriautos. Vyrauja rūstus koloritas. Tarp penkių simfonijos dalių nėra nė vienos, kuri atliktų intermedijos vaidmenį. Kiekvienos dalies muzika giliai tragiška.
Galbūt po Septintosios imtas liaupsinti kompozitorius nusprendė, jog dabar metas nauja simfonija išsakyti tai, ką padarė Ketvirtojoje. Kurios taip ir neišdrįso (pagrįstai!) atlikti prieš dešimtį metų.
Pirmoji dalis pati didžiausia, – trunka daugiau nei pusvalandį. Beveik tiek pat, kiek likusios keturios kartu sudėjus. Jos meninių vaizdų kaleidoskopas daugiabriaunis. Tai – „daina apie kentėjimą“. Milžiniškame temų vystymo epizode kyla siaubingi, košmariški meniniai vaizdiniai, primenantys Francisko Gojos antikarinius ofortus arba Pablo Picasso tragiškąsias drobes. Ausį rėžia medinių pučiamųjų šūksniai, sausas styginių spragėjimas, baisūs tarsi kūjo smūgiai, trupinantys visa, kas gyva. Virš visko – triumfuojantis sunkiasvoris maršas, primenantis Septintosios „priešų antplūdžio“ epizodą. Muzika tarsi byloja apie šėtoniškai pragaištingą jėgą, žudančią viską savo kelyje. Bet ji iššaukia ir milžinišką pasipriešinimo audrą, siaubingą visų galių įtampą.
Antrojoje dalyje skamba piktą lemiantis kariškas maršas. Pagrindinė tema grįsta įkyriu chromatinės gamos motyvu. Veržlų jo skriejimą keičia vaiduokliškai žaislinis galopas. Abu šie meniniai vaizdai – numirėliški, mechaniniai. Jų plėtojimas sukuria neišvengiamai artėjančios katastrofos nuojautą.
Trečioji dalis – tokata – nepermaldaujamai bežmogiška, pabaisiška naikinimo mašina. Vidurinis epizodas – savos rūšies Dance macabre su ant lavonų kalno pasityčiojamai šokančia melodija, – mirties įvaizdis.
Ketvirtoji dalis – simfonijos kulminacija. Didinga ir liūdna pasakalija. Griežta, asketiška tema, pasigirstanti po generalinės pauzės, skamba kaip skausmo ir rūstybės balsas.
Penktoji dalis tarsi išnyra iš pasakalijos. Su ja ateina prašviesėjimas. Sakytum po ilgos ir baisios, kupinos košmarų nakties prabrėkšta diena. Iškamuotoje sieloje įsivyrauja ramybė.
Vienas kompozitoriaus draugas pavadino simfoniją „pačiu tragiškiausiu kūriniu“. Niūri muzika neatitiko valdžios propagandinių šūkių. Tad ji nebuvo atliekama aštuonerius metus. Pirmą kartą po „pertraukos“ nuskambėjo tik 1956 metais.
Apie simfonijos kūrimą ir jos likimą kaip visada pasakosiu prieš koncertą, rašo muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Už lango – ir vėl ruduo. Vadinasi, metas klausytis D.Šostakovičiaus Aštuntosios...
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncertas įvyks 2021 m. spalio 3 d., sekmadienį, 17 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Prieš koncertą 16.15–16.45 val. muzikologas Viktoras Gerulaitis pasakos apie D. Šostakovičiaus Aštuntąją simfoniją. Bilietų galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, „Tiketos“ ir „Teatrai.lt“ kasose.
