Renginys prasidėjo kiek nejaukiai: nepaisydamas koncerto organizatoriaus raginimų greičiau užleisti sceną švedų ansambliui, vedėjas atkakliai kvietė iš kito salės galo pro publiką prasibrauti ir ant scenos užlipti patį organizatorių, kad pastarasis papasakotų susirinkusiems apie „Norden Wave“ sumanymą.
Vis dėlto ši juokinga mizanscena neužsitęsė ir netrukus klausytojus pirmaisiais garsais ėmė džiuginti švedai „Silverarken“. Organizatoriai juos lygina su „Foje“ ir „Kardiofonu“, bet man jie (ar bent jau jų vizitine kortele laikomas kūrinys „Ghost in the Backseat“ ir jo videoklipas) kažkodėl labiausiai primena austro „Falco“ ir panašių šiek tiek baimę keliančių devintojo dešimtmečio atlikėjų kūrybą.
Švedų kolektyvas susibūrė vos prieš metus, o jų „Facebook“ puslapis šiuo metu turi mažiau nei du šimtus fanų. Širdį glostantys faktai vietos hipsteriams: jie galės girtis klausęsi „Silverarken“ dar prieš jiems išgarsėjant.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
Kitas įdomus dalykas yra grupės narių sąsajos su akademine veikla, pavyzdžiui, jų tarpe yra filosofijos mokslų daktaras ir filosofijos veikalų vertėjas. Ansamblio lyderis Karlas Sjölundas savo ruožtu gali pasigirti išsilavinimu filosofijos ir kinotyros srityse. Be to, jis labai mėgsta Joną Meką ir – akivaizdu, kad viena veda prie kito – juodas skrybėles.
„Silverarken“ skambesys gerokai eksperimentinis, o ir išgerto alkoholio kiekiai dar buvo kuklūs, ne su visais draugais pakalbėta, tad dalis auditorijos šokius iškeitė į savo charizmos sklaidą. Užtat atsidavusi priekinė klausytojų linija deramai priėmė švedų programos perliuką, puikų kūrinį „Carousel Begins“, kurio metu šarmingos vokalistės balso galimybės ir užkrečiamas pozityvumas atsiskleidė visu gražumu, nė kiek neatsiliekant ir kitiems grupės nariams.
Po švedų į sceną žengė „Golden Parazyth“ duetas. Lietuviai po pirmojo pasirodymo dar neatvėsusią atmosferą greitai įkaitino iki raudonumo. Dabar jau šoko visi, o labiausiai turbūt tie, kas atsidūrė prie suomišką pirtį primenančio reklaminio degtinės „Finlandia“ baro. Beje, reikia atiduoti pagarbą šiame „Lofto“ kampelyje kone septynias valandas nešiaurietiškai šiltą bendravimą ir malonius akiai judesius demonstravusioms merginoms ir vaikinui (spėkit, kas iš jų dėvėjo kepurę su elnio ragais).
Kalbant apie pirtį, „Golden Parazyth“ įtaigiai parodė, kad moka ją kurti. Po sceną lakstantis Giedrius Širka ir jo kuklesnysis kolega Aurimas Vilkišius užtvindė „Loftą“ skoningais garsais ir įkrovė gera, gal net kiek erotine energija. Nenuostabu, kad jų pasirodymo metu salėje pažiro ir Amūro strėlės: šen bei ten galėjai matyti prožektorių apakintas ir dabar tamsesnės vietelės ieškančias poreles.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
Sunku pasakyt, ar „Golden Parazyth“ dar augs ir plėsis naujomis kryptimis, bet aišku tai, kad Giedriui ir Aurimui labai patinka tai, ką jie daro, ir klausytojai tai jaučia. Organizatorių sprendimas į programą įtraukti būtent šį lietuvių kolektyvą be abejonės pasiteisino.
Galiausiai ant scenos pasirodė vakaro headlineriai, puikiai kritikų įvertintą debiutinį albumą išleidęs ir praėjusiais metais jau visą Europą su savo koncertais apkeliavęs danų projektas „Rangleklods“. Projekto lyderis Esbenas Andersenas ir jo kolegė, elektroninius būgnus mušanti Pernille Smith-Sivertsen, spinduliavo nuoširdų jaunystės ir kūrybos džiaugsmo kupiną žavesį.
Organizatoriai teigia, kad, klausantis „Rangleklods“, galima išgirsti Jameso Holdeno, „The Field“, Davido Bowie ir net „The Doors“ atgarsius. Tai, jog „Rangleklods“ muzikoje juntama įvairių stilių ir atlikėjų įtaka, ko gero susiję su Esbeno turimu elektroninės muzikos magistro laipsniu: platus ir tuo labiau akademinis domėjimasis muzika negali neatsiliepti kūrybai. Pats Esbenas dar pažymi prodiuserio veiklą, kuriai, anot jo, taip pat būdingas analitinis požiūris į muziką.
Man įdomu pasirodė tai, ką Esbenas yra sakęs viename interviu: darbas su kompiuteriu yra ne tas pat, kas groti gitara ar fortepijonu, – jis išlaisvina nuo poreikio kurti melodijomis paremtus kūrinius. Daugelis „Rangleklods“ kompozicijų sukasi aplink vieną natą ir gebėjimas išgauti iš tos natos plačiausią garso ir emocijų amplitudę parodo Esbeno meistriškumą.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
„Rangleklods“ pasirodymą prisotino kone džiazinės Esbeno improvizacijos, kurios stebino ne tik klausytojus, bet ir jo sumanymus mėginusią nuspėti Pernille. Vienais atvejais Esbenas lyg egzorcistas iš apsėstojo traukė garsus iš į tereminvoksą panašaus instrumento, kitais atvejais jis prisijungdavo prie Pernille, drauge statydamas daugiaaukštį šokdinančio ritmo pastatą.
Esbenas ir Pernille nepaliovė dėkoti klausytojams, o klausytojai nepaliovė dėkoti Esbenui ir Pernille. Vieni žadėjo netolimoje ateityje būtinai sugrįžti į Lietuvą, kiti žadėjo būtinai vėl ateiti ir dar daugiau šokti (su sąlyga, kad vėl bus „Finlandia“ bariukas).
Viso šio šiaurietiško karnavalo fone negalima buvo nepastebėti puikių VJ Eatyourwork vizualizacijų. Be jų renginys būtų gerokai blankesnis ir netektų didelės dalies profesionalumo. Taip pat pasiteisino ir užpildomieji DJ Seasonslater setai, kurie neleido klausytojams išsiskirstyti, nesulaukus pagrindinio vakaro pasirodymo.
Užkulisiuose teko nugirsti vieno vaikino pokalbį su, atrodytų, kiek neįprastu tokio renginio svečiu. Gerai apsirengęs senjoras pasakojo, jog vaikus jis auginęs su „Pink Floyd“ ir „The Beatles“, o vaikai jam savo ruožtu atvėrę elektroninės muzikos karalystės vartus. Ir štai penktadienį jis klausėsi „Silverarken“, „Golden Parazyth“ ir „Rangleklods“ kartu su keliais šimtais jaunųjų melomanų, tarp kurių buvo ir jo sūnus.
Ko gero, tai, kad pirmasis „Norden Wave“ renginys pritraukė pilną salę įvairaus amžiaus ir gyvenimiškos patirties žmonių, ir yra didžiausias įmanomas pripažinimas koncerto rengėjams. Startas suorganizuotas nepriekaištingai, žiūrėsime, kokia bus kita iš Šiaurės atplauksianti banga.
