1667 metais išleistoje epinėje poemoje „Prarastas rojus" anglų
poetas Johnas Miltonas aprašė biblijinę istoriją apie žmonių
nuopuolį. Nenuostabu, kad taip pat pasivadinusi grupė savo kūryboje
nagrinėja tokias temas kaip: mirtis, tikėjimas, užsispyrimas,
ištikimybė, neapykanta, baimė, religija, gyvenimo pasirinkimai ir,
žinoma, Dievas. Trumpiau tariant – dauguma „Paradise Lost" dainų yra
apie samprotavimą ir supratimą.
Grupę 1988-ais metais Halifakso mieste, Anglijoje įkūrė Nickas Holmesas ir Gregoras Mackintoshas su draugais, anuomet būdami vos 17-18 metų paaugliais, šviežiai po vidurinės mokyklos. Įrašę tris
demonstracines juostas vaikinai pasirašė sutartį su „Peaceville
Records" leidybine kompanija, kuri išleido pirmuosius du „Paradise
Lost" albumus „Lost Paradise" (1990) ir „Gothic" (1991). Grupė
greitai užsitarnavo death / doom metalo pradininkų titulą bei
kartu su kitomis dviem tautiečių grupėmis („My Dying Bride" ir
„Anathema") buvo vadinami „Peaceville trijule".
Tačiau tai buvo tik pradžia: po metų (1992-ais) „Paradise Lost" jau
turėjo sutartį su anuomet viena lyderiaujančių roko ir metalo
leidyklų – „Music For Nations". Būtent po jos iškaba pasirodė
kitos keturios grupės plokštelės, tarp kurių klasikiniais
„Paradise Lost" albumais laikomi „Icon" bei „Draconian times".
Grupės skambesys pakito: death metalui būdingas riaumojimas
sušvelnėjo, o vietoj doom metalo vyrukai pradėjo groti gotikinį
roką. Sunkiai nusakomas, bet daugeliui juntamas ir suprantamas
didingumas lydėjo visus to laikotarpio kolektyvo įrašus.
Maždaug tuo metu grupė pradėjo populiarėti ir Lietuvoje. Interneto
eros priešaušryje muzikos naujienų ištroškusius melomanus žinios
pasiekdavo iš lūpų į lūpas. „Paradise Lost" vaizdo klipai dažnai
sukdavosi TV laidoje „Tamsos Citadėlė" anuometinio „Tele-3" kanalo
eteryje. Kompaktiniai diskai tik pradėjo atsirasti mūsuose, bet jų
kaina siekdavo pusę tėvo algos. Tad į pagalbą suskubdavo laiku
nišą atradusi pogrindinė „leidybos firma" Zarraza, kurios keliskart
perrašytas kasetes su nespalvotai nukopijuotais viršeliais galima buvo
įsigyti Vilniaus plokštelinės patalpose įsikūrusioje parduotuvėje.
Tuo tarpu keturis metus nuolat koncertavusiems vyrams firminis
„Paradise Lost" skambesys pradėjo pabosti ir grupė leidosi į
saviraiškos paieškas. Laimei britų kvintetas turėjo tokią
prabangą, skirtingai nei triskart per dieną ryžius valgantys kinų
valstiečiai. Tad 1997-ųjų vidurvasarį pasirodė šeštasis grupės
albumas „One Second", žymintis skambesio poslinkį iš gotikinio roko
į elektronikos platybes.
„Melžiamą karvę" greitai įžvelgę ir pinigų kvapą pajutę
„meidžorai" (ang. didelės įrašų kompanijos) atskubėjo su
pasiūlymais, tad po dviejų metų „EMI" korporacija išleido albumą
„Host". Gitarų čia beveik nebuvo likę, būgnus pakeitė
programuojamos mašinos. Užtat buvo daug sintezatorių garsų bei
„švaraus" Nick Holmes vokalo. 1999-ais skirstymas į subkultūras vis
dar buvo gajus, norvegai „Ulver" dar nebuvo iškeitę black metalo
į synthpopą, o amerikiečiai „Deafheaven" – į shoegaze.
Natūralu, kad true metalistai nesupratę tokios grupės
„evoliucijos" besispjaudydami nusisuko nuo „Paradise Lost". Užtat
džiūgavo „Depeche Mode" skambesio apologetai.
Po dviejų metų pasirodęs albumas „Believe in Nothing" iš esmės
sekė tuo pačiu keliu. Labiausiai dėl priverstinių reikalavimų iš
EMI pusės. Dėl prarastos kūrybinės kontrolės Greg Macintosh -
vienas pagrindinių grupės kompozitorių – vėliau tėškė
pareiškimą, kad šis albumas „jam neegzistuoja".
Devintasis albumas „Symbol of Life" žymėjo grupės sugrįžimą iš
„užsitęsusio eksperimento" – kaip grupės elektroninį laikotarpį
mėgsta vadinti nusistovėjusių tradicijų šalininkai. Šį ir kitą
bendravardį grupės albumą prodiusavo kanadietis Rhys Fulber, žinomas
iš „Front Line Assembly", „Delerium", „Conjure One" ir kitų
elektroniniu skambesiu pasižyminčiu grupių.
Kitų penkiolikos metų bėgyje grupė išleido dar šešis albumus:
keturis pas „Century Media" ir du pas „Nuclear Blast". Abi
vokiečių leidyklos – senbuvės su solidžia reputacija metalo ir
sunkiojo roko rinkoje. Galbūt albumuose pristatoma medžiaga nebuvo
tokia didinga, kaip paskutiniame praeito amžiaus dešimtmečio
pradžioje pasirodžiusiuose albumuose, o „Paradise Lost" nedžiugino
metalo muzikos išpuikintų (kad ir tų pačių „Ulver" ar
„Deafheaven") gerbėjų išradingumu. Tačiau grupė tik dar labiau
įtvirtino savo statusą kaip puikiu songwrintingu (ang. dainų
kūrimo įgūdžiais) ir galingu skambesiu pasižymintis kolektyvas.
Holmeso/Mackintosho tandemui priskiriama beveik visų grupės dainų
autorystė. „Paradise Lost" ne tik tapo atskiro subžanro
įkūrėjais, bet ir darė įtaką daugybei kolektyvų visame pasaulyje.
Jų kūrinius savaip pergrojo įvairiausio plauko ilgumo grupės – nuo
minėtos trijulės kolegų „My Dying Bride" ir „Anathema" iki
„Moonspell" ar „HIM". Savo ruožtu tais retais atvejais kuomet
„Paradise Lost" imdavosi sugroti koverį – sugebėdavo tai padaryti
didingai ir suteikdami kūriniui kitokį tamsos ir dramatizmo atspalvį,
net jei tai būdavo pop grupių „Bronski Beat" ar „Everything but
The Girl" dainos.
Beveiki 35 metus trunkančios karjeros metu grupė nuosekliai laikėsi
„no shit" politikos: jos nariai nenutekindavo privačių
vaizdajuosčių su pamelomis jachtose, nedalyvaudavo realybės šou
projektuose, nesiekė populiarumo kitais pigiais būdais. Kitas gan
iškalbingas faktas – nuo pat įkūrimo grupėje išliko keturi
pagrindiniai nariai, keitėsi tik būgnininkai. Retas atvejis metalo ir
roko istorijoje.
Lapkričio 12 d. vakarą britus Kablio scenoje apšildys doom /
sludge metalą grojantys prancūzai „Hangman's Chair". Solidi
vakaronė ne tik roko gurmanams.
