Ugningasis fortepijono virtuozas A.Paley savo talentu ir charizma nepalieka abejingų. Publika jam ploja atsistojusi, o kritikai negaili pagyrų. Svajonė skambinti fortepijonu užgimė jau ankstyvoje vaikystėje, kai jaunasis pianistas nekantraudamas laukė galimybės pirmą kartą prisiliesti prie pianino „Belarus“ klavišų.
Gausybe pasaulinio lygio apdovanojimų įvertintas pianistas savo pasirodymus yra surengęs ir visada laukiamas prestižiškiausiose koncertų salėse ir festivaliuose. Jų sąraše puikuojasi „Radio France“, „Theatre des Champs-Elysees“, „Salle Pleyel“, „Salle Gaveau“ (Paryžius), „Grands Interprètes“ (Lijonas), Lilio fortepijono festivalis, Bezansono operos teatras, „Leipzig Gewandhaus“, „Concertgebouw“ (Amsterdamas), „Laeiszhalle“ (Hamburgas), koncertų salės Kinijoje ir kitur.
Bėgant metams, A.Paley žvaigždė negęsta – tarp Niujorko ir Paryžiaus gyvenantis pianistas kasmet surengia apie 80 koncertų visame pasaulyje.
– Kaip Jums kilo idėja surengti muzikos maratoną?
– Nežinau, gal aš nenormalus, bet vieną dieną pagalvojau, kad noriu panardinti klausytoją į muziką, noriu, kad jis nardytų joje ne valandą ir ne dvi... Pirmasis maratonas vyko prieš keletą metų Klaipėdoje.
– Papasakokite daugiau apie muzikos maratono idėją.
– Šįkart Paliesiaus dvare muzikos maratonas tęsis dvi dienas, pradėsime ryte ir baigsime vėlai vakare. Čia pajuokausiu – maratonus organizuoju ne norėdamas pademonstruoti, kad skambinti fortepijonu be pertraukos galiu 10 valandų – aš tiesiog kitaip negaliu. Jau vaikystėje suvokiau, kad nepavalgęs gyvensiu, o be muzikos – mano likimas liūdnas. Tai yra mano aistra, mano meilė, mano gyvenimas. Per dvi dienas sukursime kai ką nenormalaus – koncertas po koncerto ir vien gera muzika.
Tai yra mano aistra, mano meilė, mano gyvenimas.
– Kokie atlikėjai dalyvaus maratone?
– Šioje šventėje dalyvaus pasaulinio garso atlikėjai iš Lietuvos ir kitų šalių. Pakviečiau ir savo žmoną nuostabią pianistę Pei-Wen Chen. Iš Venecijos atvyks artimas draugas smuikininkas Amiram Ganz. Ir, žinoma, talentingieji lietuviai – Ieva Prudnikovaitė, Viktoras Paukštelis, Raimondas Butvila ir kiti.
Taip pat maratono metu įvyks net kelios premjeros, pavyzdžiui, pirmą kartą bus atliktas kompozitoriaus Ričardo Biveinio kūrinys „Reminiscencijos“.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?
– Kiek save prisimenu, visada buvau įsimylėjęs fortepijoną. Dar normaliai nekalbėjau, o jau degiau noru skambinti.
– Kokia buvo Jūsų vaikystė?
– Gimiau Moldovoje. Įsivaizduokite, saulė, vynas, jūra netoli... Buvau labai laimingas vaikas. Mano tėvai – daktarai. Augau pas močiutę, be galo išsilavinusią moterį, ji buvo vienos garsios bibliotekos Moldovoje įkūrėja. Buvau vienturtis, galaktikos centras. Tiek tėvai, tiek močiutė stengėsi suteikti man geriausią išsilavinimą. Kiekvieną dieną skaitydavau knygas, ir iki šiol skaitau, vasarą su tėvais važiuodavom į Maskvą ar Sankt Peterburgą, į muziejus.
– Niekada nesate galvojęs apie kitą profesiją?
– Niekada. Svajojau studijuoti Maskvos konservatorijoje ir gyventi Paryžiuje. Ir mano svajonės išsipildė.
– Galbūt prisimenate savo pirmąją muzikos pamoką?
– Prisimenu savo pirmąją muzikos mokytoją. Ji labai mane mylėjo, buvo išmintinga ir negailestinga. Kartais net žiauri. Vėliau, paaugęs ir įgijęs daugiau patirties, supratau, kiek daug svarbių pamokų iš jos išmokau.
– Minėjote, kad daug skaitote.
– Taip, tenka sutikti daug jaunų atlikėjų. Techniškai puikūs, bet nėra gylio. Tuščia. Nes klausimas ne apie tai, kaip greitai tavo pirštai skrieja per klavišus, klausimas – ką tu nori pasakyti. O norint kažką pasakyti ir pasakyti kažką įdomaus, išverčiančio iš koto, reikia daug skaityti, lankytis muziejuose, parodose, eiti į spektaklius, žiūrėti filmus, žinias, bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, gyventi.
– Daug keliaujate. Kur Jūsų namai, mylimiausios vietos?
– Paryžiuje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Tai yra mano miestas, be jokios abejonės. Ir nepataikaudamas pasakysiu, esu iki ausų įsimylėjęs Lietuvą – Vilnių, Klaipėdą, Kauną...
Paryžiuje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.
– Jūs ir Jūsų žmona, abu esate pasaulinio garso pianistai. Kaip pavyksta sugyventi?
– Mudu jungia aistra muzikai, kaip mano tėvus jungė aistra medicinai. Prisimenu, jie grįždavo iš darbų ir kalbėdavosi apie infarktus, o mano močiutė pykdama jiems sakydavo – gal jau užteks apie infarktus, gal nors kartą pasikalbėkit su savo vaiku?
Bet, žinoma, nėra lengva. Daug keliaujame. Pastaruoju metu aš turėjau reikalų Paryžiuje, ji – Niujorke. Bet mes palaikome vienas kitą. Ne paslaptis, kad moterims šioje srityje yra sunkiau. Viskas prasideda oro uoste, kai iki išėjimo reikia nusitempti savo sunkų lagaminą.
– Klasikinės muzikos atlikėjai yra savotiški keliautojai laiku. Jeigu būtų reali galimybė, į kurį istorinį laikotarpį norėtumėte nukeliauti ir kodėl?
– Norėčiau nukeliauti į Liudviko XIV Paryžių ir sutikti tuometinius mąstytojus ir rašytojus. Arba į XX a. Paryžių. Arba į XIX a. Paryžių... Šiame mieste pažįstu kiekvieną akmenį, gaila, kad jie nemoka kalbėti.
