Prieš finalinį koncertą Vilniuje, gegužės 4 d. galimybę išgirsti gražiausias „Voro vestuvių“ dainas dar turės Klaipėdos gyventojai ir uostamiesčio svečiai.
„Sekmadienį važiuodami iš paskutinio koncerto Panevėžyje daug kalbėjome apie tai, jog baigiasi kelionė. Vaikai išvis jau yra ant ašarų ribos. Aš pati, kai per koncertą Panevėžyje žiūrėjau į savo scenoje dainuojančius vaikus, labai graudenausi. Jau yra komandoje tokia atsisveikinimo nuotaika, širdy kažkokie „liūdesiukai“ ir „grauduliukai“ vaikšto“, – sako „Tele bim-bam“ vadovė Neringa Čereškevičienė.
„Tai, ką aš mačiau Panevėžyje per mažojo Voriuko ir Boružėlės duetą „O vakare bus lietus“, tai, ką mažieji Elžbieta ir Dominykas padarė, buvo aukštasis pilotažas. Tai buvo tas perlas, kurį gali dėti kur nori ir rodyti kam nori, ypač žinant, jog visa tai daro 7 ir 10 metų vaikai. Man, kaip jų vadovei, džiaugsmas buvo ir yra neišpasakytas, aš jais be galo didžiuojuosi ir jiems lenkiuosi“, – savo auklėtinius giria vadovė.
Ne mažiau „Voro vestuvių“ keliautojams įsiminė ir kelionė iš Šiaulių į Vilnių. Mat, važiuojant po koncerto vidurnaktį sugedo artistus vežęs autobusas. „Staiga pradėjo rūkti dūmai, kažkas pradėjo šaukti, jog degam, visi išbėgo iš autobuso, nors, aišku, niekas ten nedegė. Tačiau buvo labai šilta ir graži naktis, tad, niekas lipti atgal į autobusą neskubėjo. Tai vietoje to, kad eitų miegoti, mano vaikučiai su suaugusiais aktoriais vidury nakties ir vidury laukų dar kartą gyvai beveik visas „Voro vestuvių“ dainas išdainavo ir sušoko. Va, taip mes ir gyvename“, – pasakoja Neringa.
Nors prieš paskutinį koncertą Vilniuje Voro svitos dar laukia pasirodymas Klaipėdoje, artistai jau galvoja apie finalinį koncertą ir sako, jog jis bus tikrai kitoks nei iki tol buvę. „Paruošime ką nors specialaus. Tiesa, aš kol kas labiausiai bijau pokštų, kurie įprasti per turų paskutinius koncertus. Pavyzdžiui, būna, kad vietoje mikrofono pakiša agurką ir panašiai, – kalba N.Čereškevičienė bei išduoda, jog važiuodami autobuse mažieji pasvajoja apie trupės gastroles po Ameriką. – Svajojame, kad visi išvažiuotume pusei metų. Kitame autobuse važiuotų ir mokytojai, kad vaikai galėtų mokytis. Kartu keliautų ir mamytės – jos tapo tikros keliauninkės“.
