Sako, kad Rutos Mur klausosi dviejų tipų klausytojai – tie, kurie šoka, ir tie, kurie verkia. 9-asis dešimtmetis jai yra tiek įkvėpimo šaltinis, tiek ir kičas, prabanga, balti kabrioletai ir šaižūs sintezatoriai su meilės tekstais. „Ko daugiau gali reikėti?“, – klausia Ruta, taip pat dalyvaujanti ir „The Blue Indian“ neono paveikslų kūrybos procese.
Interviu su Ruta Mur – pokalbis apie jos kelią Lietuvos muzikinėje scenoje, meilę muzikai ir autentiškumo paieškas.
– Kaip pristatytum Rutą Mur apie ją pirmąsyk išgirdusiam žmogui?
– Trimis sakiniais: taip, čia lietuvė. Taip, čia ji dainuoja. Taip, čia autentiška, jos kūrybos muzika.
– Muzikinėje scenoje esi nuo 2015 metų. Kokie buvo šie metai?
– „Lietuvių savivertė – išgydoma ar patologija?“ – tokiu klausimu galėčiau apibrėžti savo metus scenoje.
Ypač šiais metais susilaukiau daug klausimų, ar čia tikrai aš tai darau? Ši nuostaba varo mane iš proto: kodėl lietuviai yra užsisklendę savo menkos savivertės kiautelyje, ir, vos atsiradus kažkam įdomesniam, ima abejoti, ar čia tikrai šios žemės produktas? Turiu nudžiuginti – tikrai taip.
Mano pasirodymai būdavo profesionalesni ir įdomesni nei žvaigždžių, prieš kurias taip keliaklupsčiauja organizatoriai.
Būta ir nusivylimo šiais metais tuo, kaip kai kurie organizatoriai su manimi, kaip atlikėja, elgiasi. Nes elgiasi kaip su antrarūše būtybe, kuri tiesiog ,,iš bėdos“ pabus prieš pagrindinį pasirodantį atlikėją, nes juk reikia kažkam prastumti laiką. Kaip bebūtų, daugumoje atvejų mano pasirodymai, nesidrovėdama pasakysiu, būdavo profesionalesni ir įdomesni nei žvaigždžių, prieš kurias taip keliaklupsčiauja organizatoriai. Ir tai ne tik šių metų tendencija, o bendra mano trijų metų pasirodymų scenoje patirtis.
– Iš kur atsirado meilė muzikai? Kaip pradėjai groti ir dainuoti?
– Iš jausmo, iš neturėjimo kur padėti tuos jausmus. Prieš muziką buvo kitos saviraiškos formos, bet nė su viena iš jų nebuvau pasirodžiusi žmonėms.
Groti moku tik gitara, bet jos savo muzikoje nenaudoju. Dainuoti pradėjau prieš tris metus, kai pradėjau kurti muziką. Prieš tai gėdijausi savo balso ir išvis nemaniau jį turinti.
Aš tiesiog gyvenau, o muzika visada ėjo šalia, kol galiausiai, pati išdrįsau kurti savo ir pradėjau kalbėti garsais.
– Kas tau yra 9-asis dešimtmetis? Kodėl būtent jis tapo estetikos įkvėpimo šaltiniu?
– Tai yra vienintelis laikmetis, pagal kurio muziką aš galiu šokti. Ji magiška ir svaiginanti, į ją sutelpa tai, kas netelpa širdy. Todėl labai mėgstu ne tik atlikti savo muziką, bet ir didžėjauti vakarėliuose, kuriuose galėčiau pasidalinti savo klausoma muzikine kolekcija ir pašokdinti kitų širdis.
80’s yra kičas, prabanga, balti kabrioletai ir šaižūs sintezatoriai su meilės tekstais. Ko daugiau gali man reikėti?
– Regis, millennials karta mėgsta nostalgiją. Koks tavo pačios santykis su ja? Ar tai – idealizuota praeitis, ar visgi sėstum į laiko mašiną ir keliautum atgal?
– Man gera gyventi čia, kur esu dabar. Aš labai mėgstu naujas technologijas, be to, jei grįžčiau, negalėčiau kurti muzikos, nes nemoku groti klavišiniais, nemokėčiau naudotis pati aparatūra ir būti pati sau.
Iš kitos pusės, tais laikais žmonės nebuvo tokie pertekę viskuo, tad gal lengviau rasčiau savo klausytoją. Dabar juk mes labai sotūs visko.
– Kalbant apie įkvėpimus, kokie atlikėjai, grupės tave įkvepia? Kokie kiti 9-ojo dešimtmečio kultūros atributai?
– Turbūt iš mano muzikos skambesio būtų galima pasakyti, kad dauguma to laikmečio atlikėjų ir apskritai kultūrinių veiksnių man padarė didelę įtaką.
– O žiūrint į dabartinę kultūrą ir muziką, ką joje esi užfiksavusi?
– Mane gąsdina YouTube trending (liet. k. populiariosios, „ant bangos“) muzikos skilties dalis, tad šiems laikams galiu būti dėkinga tik už technologijas, kurios man leidžia daryti ką noriu. Žiūrint iš kultūrinės ir dvasinės pusės, šiuolaikinis pasaulis yra persirpęs ir pūvantis. Mažai tikrumo, mažai nuoširdumo ir nežinia kur nueisime vien tik žaisdami praeities įkvėpimais.
– Rašoma, kad tavo muzikos klausosi dvejopi žmonės – tie, kurie pagal ją šoka, ir tie, kurie verkia. Koks tavo santykis su klausytojais?
– Mano klausytojų kol kas yra nedaug. Su keliais iš jų net užmezgiau draugystę. Scenoje vis dar ieškau savo balso su jais, bet kai žmonės ateina paklausyti pirmu numeriu ne tavęs, daug ko ir neprikalbėsi, nes jiems svarbiausia šokti, kol kažkas groja.
Tad, tik pradėjus rengti savo koncertus, kur žmonės ateis tik manęs, galėsiu apibrėžti žmogų, kuriam esu įdomi. Kol kas tik galiu pastebėti, jog mano klausytojas yra brandesnio amžiaus. Žmonėms iki 18 metų mano muzika visiškai neaktuali ir neįdomi. Tai laikau savo pranašumu ir požymiu, kad mano kūryba galbūt net ilgaamžė.
– Galbūt galėtum papasakoti apie savo kūrybinį procesą?
– Viskas prasideda nuo jausmo, kurį noriu išreikšti, kuris mane kankina. Labiausiai man padeda nelaiminga meilė, bet kadangi jau beveik trejus metus esu laiminguose santykiuose, impulsą duoda kiti dalykai.
Po to kuriu melodiją, kurios skambesys mane pačią intriguotų vystyti muzikinę temą. Vėliau improvizuoju vokalu ir pamažu gimsta tekstas. Jis visada remiasi į instrumentalą ir melodiją.
– Kaip jautiesi Lietuvos muzikinėje scenoje? Ar jauti, kad atstovauji queer muzikinei scenai, ar tai – tik ribojanti sąvoka?
– Noriu ar nenoriu, jaučiuosi atstovaujanti queer muzikinei scenai, nes tai, kaip ir dauguma kitų dalykų, yra primetama iš aplinkos. Aš ateinu kaip atlikėja, norinti būti scenoje su savo muzika. Viskas, kas yra už to, nebepriklauso nuo manęs.
Aš ateinu kaip atlikėja, norinti būti scenoje su savo muzika.
Lietuvos muzikinėje scenoje jaučiuosi neįvertinta ir neišklausyta. Neretai iš užsienio klausytojų susilaukiu daugiau entuziazmo dėl savo kūrybos ir noro išvysti mane svetur. Tai, manau, ir vėl susiję su tuo, kad žmonės netiki, jog tai mano kūryba ir mano balsas ir mano gebėjimas. Bet laikas parodys.
– Taip pat dalyvauji „The Blue Indian“ neono paveikslų kūrime. Kodėl būtent neonas?
– Paveikslus mes kuriame kartu su Indre Kuršvietyte, kuri yra mano nelaimingos meilės dainų nebuvimo kaltininkė. Čia yra mūsų verslas, kurį pradėjome 2018 metų pradžioje. Jis gimė iš meilės kičui ir aštuoniasdešimtiesiems. Mane visada labai traukė šviečiantys daiktai, lemputės, o Indrė puikiai moka piešti ir taip pat yra kičo mėgėja.
Kažkada norėdama įsigyti neoninį ženklą Lietuvoje, neradau kur tai padaryti, o kainos užsienyje pasirodė itin didelės. Todėl mes nusprendėme, kad norime kurti alternatyvų neono stiklui meną, kuris būtų prieinamas visų kišenei. Dabar džiaugiamės augančiu poreikiu ir jaučiame, kad mūsų paveikslai yra tikrai aktualus reiškinys.
– Ko gali tikėtis kalėdinio žiburėlio Kauno menininkų namuose klausytojai ir ko palinkėtum ateinančių švenčių proga?
– Lūkesčiai nėra geras dalykas, nes niekada nepasiteisina. Tad, galiu pasakyti, kad pasirodysiu scenoje su savo kūrybos muzika ir kažką panašaus paskutinį kartą klausytojai bus girdėję arba mamos pilve arba YouTube įrašius 80’s music.
Vienareikšmiškai – bus įdomu. O linkėti nieko negaliu, nes tik kiekvienas sau žino ko jam reikia. Tad gal palinkėsiu žinoti ko jums reikia.
– Kokie tavo ateities planai?
– Neplanuoju, bet turiu svajonių. Noriu nusipirkti VW T3 ir išvažiuoti.
Kalėdinis žiburėlis su Ruta MUR Kauno menininkų namuose gruodžio 20 d. 19 val.
