– Kaip jūsų pačios profesinė veikla susijusi su inovacijomis?
– Visose srityse, kuriose teko dirbti – versle, moksle ar viešajame sektoriuje, visą laiką ieškojau būdų, kaip galima ką nors iš esmės patobulinti arba padaryti kitaip.
– Ar viską, kas daroma kitaip, jau galima vadinti inovacija?
– Inovacija yra naujas produktas rinkoje. Papasakosiu inovacijos gimimo procesą supaprastintai, iliustruodama jį scenos meno produkto pavyzdžiu. Pirmiausia gimsta idėja, pavyzdžiui, kad „Hamletą“ vaidintų moteris ir dainuotų. Idėja pereina į koncepciją (kad spektaklyje vaidintų tiktai moterys, ir spektaklis būtų transliuojamas kino teatruose arba internetinėje platformoje), išanalizuojami analogai (ar jau kas nors kada nors taip darė), paskaičiuojama, kiek kainuotų tokios koncepcijos įgyvendinimas (sąmata ir projekto planavimas), atliekami bandymai arba, kitaip tariant, vykdomi meniniai eksperimentai (repeticijos), testavimas su nedidelė žiūrovų grupe (generalinė repeticija) ir premjera – prototipas. O toliau – arba produktas sėkmingas, ir spektaklis rodomas metų metus (kitaip tariant, vyksta tiražavimas), arba nesėkmingas – išimamas iš repertuaro. Kaip pavyksta arba nepavyksta moksliniai eksperimentai, taip pavyksta arba nepavyksta meniniai eksperimentai. Kūrybos žmonėms šis procesas žinomas ir įprastas. Bet būti inovatyviais gali visų profesijų žmonės. Tai iš dalies prigimtinė, iš dalies išlavinta savybė.
– O kaip inovatyvumą lavinti?
– Kultūra ir inovacijos savo prigimtimi turi bendrumo. Abiejų sąvokų viena iš reikšmių – kurti. Kultūros ir kūrybinėse industrijose inovacijų procesai egzistuoja kaip savaime suprantami ir vadinami kūryba. Svarbu prisiminti, kad dabartiniai švietimo metodai keičiasi. Dabartinė karta, gyvenanti e-technologijų apsuptyje, priima informaciją ir mokosi kitaip. Tad ateityje neišvengiamas švietimo ir kultūros susiliejimas. Jau ir dabar pavieniai mokytojai įvairiomis priemonėmis bando integruoti kultūrą į švietimo sistemą, tačiau aiškios metodikos ar naujo modelio dar nėra. Kultūros produktai turi didelį emocinį poveikį, būtent todėl jie ir bus integruoti į ateities edukacinius metodus. Kultūros sritis, pradedant nuo paveldo objektų, archeologinių atradimų, muziejinių eksponatų ir pereinant prie muzikos, teatro ir literatūros, gali tapti inovatyvia vaikų ir jaunimo ugdymo sistema.
Jei valstybė imtųsi tokių sisteminių inovacijų, mes pasauliui galėtumėme užauginti visai kitaip mąstančią kartą.
Pavyzdžiui, dabartiniame pasaulyje lengviausiai „skaitomas“ ir perduodamas audiovizualinis turinys. Jis veikia mus tiek per regėjimą, tiek per klausą. Tad jei pavyktų apjungti Lietuvos mokslininkų ir režisierių pajėgas, kad jie drauge pagal istorinius tyrinėjimus sukurtų serialą apie Lietuvos istoriją, manau, tai būtų ne tik puiki metodinė priemonė vaikus mokyti istorijos, bet ir paskleisti visam pasauliui žinią apie Lietuvą, jos istoriją ir kultūrą.
– Ko reikia, kad Lietuvoje atsirastų vieningas inovatyvumo ugdymo modelis?
– Kultūros ir švietimo politikos transformavimas į inovatyviais metodais grįstą sistemą yra didelės rizikos ir neapibrėžtumo veiksmas. Todėl siekiant skatinti inovacijas nacionaliniu mastu yra reikalingos valstybės intervencijos ir investicijos. Viešoji paslauga „Kultūros pasas“ yra pirmas žingsnis šių sričių susijungimo link. Daugelyje šalių būtent valstybė yra didžiausias inovacijų užsakovas. Verslų, ketinančių investuoti į kultūriniu pažinimu grįstų edukacinių metodų sukūrimą, neatsiras, todėl dažniausiai, norint padaryti pokyčius edukacinėje sistemoje, investicijas daro viešasis sektorius, kuris yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Manau, jei paklaustume tėvelių ir mamyčių, ką jie mieliau rinktųsi, ar investicijas į gatvių ir šaligatvių grindimą, ar į moderniais metodais grįstą savo vaikų edukaciją, didžioji dauguma pasirinktų edukaciją.
Jei valstybė imtųsi tokių sisteminių inovacijų, mes pasauliui galėtumėme užauginti visai kitaip mąstančią kartą. Inovatyvumas gimsta iš kūrybiškumo, o kūrybiškumas ugdomas nuo mažų dienų. Didžiausia valstybės investicija turi būti į modernią švietimo sistemą ir vaikų įtraukimą į kūrybos procesus. Nesvarbu, kuo vaikas taps – išradėju, mokslininku, verslininku ar menininku, jo rezultatams pasiekti svarbiausia yra kūrybiškumas.
– Ar yra kokių nors kitų sričių, be švietimo, kurių vystymuisi svarbi kultūra?
– Kultūros ir kūrybinių industrijų potencialas inovacijoms yra milžiniškas. Kultūros produktai lygiai taip pat garsina Lietuvą, kaip lazeriai ir biotechnologijos. Jų poveikis visuomenei yra labai svarbus ne tik ekonomine, bet ir emocine prasme. Operos „Saulė ir jūra“ autorės – režisierė R.Barzdžiukaitė, rašytoja V.Grainytė ir kompozitorė L.Lapelytė, tikėtina, neskaitė Oslo ar Fraskati vadovų, bet jos sukūrė originalų meno kūrinį, kuris buvo įvertintas tarptautinių ekspertų, kaip padaręs didžiausią įspūdį ir poveikį. Venecijos bienalėje šis kūrinys išgarsino Lietuvą, galimai, paskatino turizmą į mūsų šalį, pagerino šalies prestižą ir suteikė jai žinomumo. Neįmanoma pamatuoti tiesiogiai, kiek įmonių Lietuvoje iš to uždirbs, arba kiek darbuotojų papildomai dėl to bus įdarbinta, bet šio kūrinio poveikis vis tiek milžiniškas. Inovacijas vertinančios institucijos turėtų pasvarstyti, ar teisinga, kad visi inovacijų vertinimo kriterijai yra ekonominiai, ar nevertėtų einant valstybės gerovės link, apibrėžti ir socialinio poveikio kriterijų.
Deja, Lietuvoje menai, kultūros ir kūrybos produktai kaip inovacijos dar labai mažai nagrinėtos mokslininkų ir ekspertų.
- Forume „Kultūra ir inovacijos“ moderuosite diskusiją apie Lietuvos kultūrinių ir kūrybinių industrijų inovacijų potencialą artimiausiu dešimtmečiu. Kas, jūsų nuomone, bus pagrindinis šio ateities potencialo variklis?
- Pradėti galima kad ir nuo mūsų įpročius pakeitusių technologinių išradimų. Dar ne taip seniai skaitėme popierines knygas, rašėme sąsiuviniuose, siuntėme laiškus... ir kas atsitiko? Paveikti technologinių inovacijų, mes rašome elektroninius laiškus, skaitome elektronines knygas, žiūrime suskaitmenintas operas. Ar norėtumėte, sėdėdami patogioje sofoje, lankytis Lietuvos muziejuose, stebėti spektaklių premjeras, vartyti savo ekranuose muziejų eksponatus ir dalintis jų istorija su savo draugais „Facebook“ tinkle? Tai įmanoma! Skaitmeninimas – vienas iš ateities kultūros ir kūrybinių industrijų iššūkių. Ateities gerovės valstybėje turėtų būti ne tik e-verslai, e-sveikata, e-socialinės paslaugos, bet ir e-kultūra. E-kultūra – tai kelias į kultūros sklaidą pasaulyje. Tai būdas pasiekti tuos, kurie negali fiziškai apsilankyti kultūros renginiuose. Jei tik atsirastų investicinė programa „E-kultūra“, visai tikėtina, kad Lietuvos žinomumas, pasiekiamumas, lankomumas taptų daug didesnis. Tai galėtų paskatinti ir investicijas į mūsų šalį. Susimoki už e-bilietą ir esi parodoje „ArtVilnius“: pasižiūri paveikslus, susirašai su e-lankytojais, meno ekspertais, pasidalini įspūdžiais, nuomonėmis ir įsigyji meno kūrinį.
Skaitmeninės technologijos pačios savaime nėra inovacija, bet jų panaudojimas kultūros srityje Lietuvoje būtų inovatyvios paslaugos visuomenei. Pasaulyje tai jau nėra nauja. Deja, Lietuvoje menai, kultūros ir kūrybos produktai kaip inovacijos dar labai mažai nagrinėtos mokslininkų ir ekspertų. Tai didelė erdvė diskusijoms ir tyrimams.
