Jeigu turite daugiau nuotraukų, pasidalinkite jomis su 15min kultūra, atsiųsdami jas kultura@15min.lt.
Tarp leidinių galima pamatyti ir pasaulinės klasikos, tokių knygų kaip Victoro Hugo „Paryžiaus katedra“ ar Giovannio Boccaccio „Dekameronas“, filosofo Arvydo Šliogerio kūrinį „Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai“, leidyklos „Apostrofa“ išleistą Czesławo Miłoszo biografiją.
Taip pat čia atsidūrė ir populiarūs, skaitytojų mėgstami lietuvių autorių kūriniai – nuotraukose matyti Rimanto Kmitos, Alvydo Šlepiko, Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės knygos.
Nemažą dalį sudaro programinė literatūra.
R.Kmita: tokių knygų nepamatysi jokiame knygų inkile
15min teiravosi Rimanto Kmitos, kokie jausmai aplanko pamačius savo knygą tarp nurašytųjų.
„Dėl to, kad ten yra ir mano knyga, man nėra skaudžiau matyti išmetamas knygas. Visada knygų ieško mažesnės bibliotekos, vaikų namai ar panašios įstaigos.
Tokių knygų, kokios matomos pavilniškių fotografijoje, nepamatysi jokiame knygų inkile. Jeigu kas jame ir užsiguli, tai bevertės brošiūros. Tai, kad knygos greitai išrenkamos, rodo, kad jų tikrai reikia. Šiaip keista, atrodo, bibliotekose turėtų dirbti žmonės, kurie jaučia ir mąsto panašiai“, – teigė jis.
Ekologijos specialistė mano, kad išmesti knygas – švaistūniška
Trečiadienį situaciją pakomentavo Rugilė Matusevičiūtė, ekologijos aktyvistė ir tinklalaidės „Išpakuota“ įkūrėja:
„Bibliotekos yra vienas geriausių jau sėkmingai veikiančių žiedinės ekonomikos pavyzdžių visame pasaulyje. Mainymosi, dalinimosi kultūra yra neatsiejama nuo Europos žaliojo kurso ir mūsų ateities. Tai yra viso darnaus vystymosi koncepto pagrindas – turėti mažiau asmeninių daiktų ir kurti besidalinančią visuomenę.
Uždarant biblioteką mums vis dar paprasčiau atrodo išmesti, negu padovanoti.
Laikais, kai steigiamos elektromobilių dalinimosi platformos, padėvėtų drabužių internetinė parduotuvė tampa pirmuoju Lietuvos vienaragiu, o vis daugiau žmonių integruoja mažus tvarius veiksmus į savo kasdienybę, toks knygų išmetimas į konteinerį, kad ir kokia vėliau tų knygų ateitis – sudeginti ar perdirbti, yra tiesiog nesuvokiamas.
Žinoma, svarbu nepamiršti ir elementaraus resursų švaistymo. Miškų kirtimas yra vienas kertinių aplinkosauginių klausimų, tad išmesti šimtus knygų, kurios, beje, dar visai savo turiniu nėra pasenusios, atrodo tiesiog švaistūniška.
Didžiausia problema yra tai, kad uždarant biblioteką mums vis dar paprasčiau atrodo išmesti, negu padovanoti. Du absoliučiai priešingi veiksmai, vienas kuria taršą, kitas – bendrąjį gėrį. Visas šias knygas buvo galima išdalinti Lietuvoje veikiančioms dešimtims, o gal net šimtams organizacijų, dirbančių su senjorais, jaunimu, skurstančiais asmenimis, vienišais tėvais. O galbūt suorganizuoti renginį, savotišką bibliotekos uždarymą, kurio metu gyventojai patys išsirinktų knygas.“
D.Petrošius: Vilnius – literatūros miestas?
Tuo metu poetas ir eseistas Donatas Petrošius savo socialinio tinklo paskyroje ironiškai pastebėjo, kad prieš porą mėnesių Vilniui sutektas UNESCO literatūros miesto titulas, todėl ši situacija su išmetamos bibliotekos knygomis tampa itin kurioziška.
„Prieš porą mėnesių paskelbta, kad Vilniui suteiktas UNESCO literatūros miesto titulas. Laukiau, kokių proveržių atneš šita optimistinė neganda. Kol kas – nieko naujo. Toliau sėkmingai uždarinėjamos bibliotekos, knygos – į konteinerius.
Oficialiai dabar Vilnius yra literatūros, o ne bibliotekų miestas.
Pavilnio gyventojai, nebūkite sentimentalūs, mums Užupy abonentas prieš -niolika metų uždarė biblioteką. Ir nieko. Ir Gedimino prospekte uždarė, ir Žvėryne. Ir dar uždarys, nes oficialiai dabar Vilnius yra literatūros, o ne bibliotekų miestas. Nuo šiol vilniečiai knygas tik rašys, o skaityti tegul skaito visokie užmiesčių sodininkai, daržininkai ir kiti mažažemiai.
Labai patiko Donaldos Meiželytės pažadas paleisti į miestą bibliobusą. Bet juk galima dar tvariau optimizuoti: kam pirkti naujas mašinas, juk kilnojamas bibliotekas galima įrengti šungaudžių mašinose. Ta pati brigada ir šunis gaudo, ir knygas dalina, ir druską ant šaligatvių barsto, ir medžius šnioja, ir skiepija, ir vamzdžius atkemša. Tai jau galima būtų pavadinti darniu judumu“, – rašė D.Petrošius.
