Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2022 06 17 /22:02

Istorikas apie prezidento pasipiktinimą, kad neperleista „Aušra“: visi laikraščiai – skaitmenizuoti

Ketvirtadienį skaitytame savo metiniame pranešime prezidentas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį, kad „per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome perleisti „Aušros“ laikraščio, paklojusio pamatus Vasario 16-ajai“. 15min pasiteiravo istoriko, knygos „Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“ autoriaus Eligijaus Railos, kokią vertę atneštų šio leidinio perleidimas ir kodėl būtent dabar G.Nausėda aktualizavo jį.
Gitanas Nausėda
Gitanas Nausėda / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

Stebėjosi, kad neperleista „Aušra“, nėra paminklo A.Smetonai

Kaip rašė 15min, anot G.Nausėdos, vis dar negalime kalbėti apie visapusišką kultūros įgalinimą.

Esą stinga priemonių, kurios leistų užtikrinti tolygų kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje, nepriklausomai nuo asmenų socialinės, ekonominės padėties ar gyvenamosios vietos, kultūros dėmeniui per mažai dėmesio skiriama ir regionų politikoje.

„Vis dar nesugebame kultūros patraukliai ir įtaigiai pristatyti mūsų mažiesiems, todėl vartus į šį nuostabų pasaulį jie atveria kur kas vėliau, neretai – tik jau tapę suaugusiais“, – kalbėjo prezidentas.

„Įvairiomis progomis iš tribūnų sklinda kalbos apie patriotinį ugdymą ir istorinę savimonę. Tad ar ne gėda, kad per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome perleisti „Aušros“ laikraščio, paklojusio pamatus Vasario 16-ajai?

Tenkinamės atsitiktinėmis pabiromis ištraukomis, kurios neleidžia susidaryti net apytikslio vaizdo apie „Aušros“ turinį ir bendradarbių įvairovę, ką jau kalbėti apie sodrią to meto rašinių kalbą.

Kol stokojame savo praeities šaknų suvokimo, o į atskiras istorines asmenybes žvelgiame per sovietinės istoriografijos prizmę, nėra ko stebėtis, kad pirmojo Nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos paminklui taip ir neatsiranda vietos Vilniuje“, – apgailestavo jis.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Gitanas Nausėda
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Gitanas Nausėda

E.Raila: „Tai, kas šiek tiek išplečia kultūrinę ir istorinę atmintį, nekenkia“

Paklaustas, kodėl prezidentas aktualizavo šio leidinio perleidimo poreikį, nors viešųjų diskusijų iki šiol nebuvo, E.Raila atsakė:

„Sudėtinga pasakyti, kodėl prezidentas į tai atsižvelgė. Kiek pamenu, jam visada rūpėjo Lietuvos istorija, dar nuo kadencijos pradžios. Bet, ko gero, kiekvienas prezidentas atsisukdavo į praeitį, kaip tam tikrą tautos gyvasties šaltinį. Tokia jau prezidento dalia. Jis ne tik turi galvoti apie valstybės ateitį, bet nuolat priminti didingą praeitį. Tokia jo misija.“

Istoriko spėjimu, „Aušros“ leidinį G.Nausėda paminėjo, nes artėja 140-asis 1-ojo numerio išleidimo jubiliejus: „Kaip žinote, apie jubiliejus visada kalbama išvakarėse. Nebuvo šis faktas paminėtas aritmetine išraiška, tačiau, pažvelgus į kalendorių, kitais metais laikraščiui sukanka 140.“ Jis spėja, kad kiti metai bus dedikuoti „Aušrai“, todėl institucijos turėtų ruoštis garbingai juos paminėti.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Eligijus Raila
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Eligijus Raila

Kuo šio laikraščio perleidimas būtų naudingas tyrėjams ir visuomenei? „Tai keblus klausimas. Kartais tai, kas rūpi tyrėjams, tampa aktualu žmonėms. Verta paminėti, kad 1983 metais lietuvių bendruomenė JAV jau organizavo visų „Aušros“ laikraščių perleidimą, kaip fotografuotinį leidimą. Toks Jonas Dainauskas parašė jam įvadą. Lietuvoje tuo metu buvo gilus sovietmetis, tačiau šiai temai skirta konferencija vyko, buvo išleista maža knygelė su stipriai ideologizuotais tekstais. Taip tas šimtmetis ir tebuvo paminėtas“, – palyginęs dvi situacijas atsakė E.Raila.

Kalbėdamas apie „Aušros“ reikšmę, istorikas atkreipė dėmesį į Jono Basanavičiaus, kuris ir buvo pirmojo laikraščio redaktorius, vaidmenį:

„Čia svarbi chrestomatiniu tautos atgimimo pasakojimu tapusi J.Basanavičiaus prakalba. Turbūt ir pats prezidentas yra šį numerį skaitęs. O štai nuo antrojo numerio redaktoriaus vairą perėmė Jonas Šliūpas, todėl „Aušra“ pasikeitė. Pirmasis numeris buvo suvokiamas kaip laikraštis, kuris turėtų skatinti lietuvių tautinę atmintį. J.Basanavičius apskritai mąstė laikraštį paversti Lietuvos istorijos skaitiniais, jis pats ten publikavo savo straipsnius. Na, o J.Šliūpas šiek tiek pasuko pozityvizmo kryptimi, ką vėliau perėmė „Varpas“, kitaip suvokdamas visuomeninę mintį. Taigi, „Aušros“ laikraščio leidyba nebuvo vienalytė.“

Svarstydamas, ar reikia laikraščio perleidimo 140-ojo jubiliejaus proga, E.Raila teigė: „Tai, kas šiek tiek išplečia kultūrinę ir istorinę atmintį, nekenkia, bet nežinau, ar specialiai kas nors šį darbą organizuotų.“

Kaip sakė E.Raila, būtų visai įdomu turėti „Aušros“ perleidimą, kaip to meto intelektualinės įtampos pavyzdį bei tai, kaip ėjome iki Vasario 16-osios: „Iš esmės šiuo leidiniu kūrėme intelektualinę lietuvių kalbą, juo bandėme nusakyti modernų pasaulį, kuriame lietuvių tauta turėjo gyventi. Iš tiesų, tai yra labai svarbu.“

N.Černiauskas: visos „Aušros“ yra skaitmenizuotos

Istorikas, knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ autorius Norbertas Černiauskas 15min patikino, kad visos „Aušros“ jau keliolika metų yra skaitmenizuotos ir prieinamos visiems norintiems. Vis dėlto, „popierinis variantas suteikia solidumo, ne visi moka sistemomis naudotis. Tad racijos yra, ypač jei būtų parengtas akademinis leidinys su komentarais ir t.t. Bet iš principo „Aušra“ yra prieinama visiems turintiems asmeninį kompiuterį“.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Norbertas Černiauskas
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Norbertas Černiauskas

P.V.Subačius: „Perleidimas būtų ir neprasmingas, ir žalingas“

Reaguodamas į prezidento kalbą tekstologas Paulius V.Subačius pasidalino komentaru feisbuke:

„Prezidentas (piktu retoriniu klausimu) papriekaištavo, kad neperleista 1883–1886 m. „Auszra“. Vargiai žinojo, kad buvo perleista išeivijoj, kad visi, kam reikia, pasinaudoja, o čia tikrai ne „Erškėčių paukščiai“ kiekvienos namų šeiminkės bibliotekai. Mielas Kolega Eligijus Raila 15min pakomentavo, kad nieko blogo nebūtų, gal visai vertėtų perleisti, bet be didesnio entuziamo.

O štai ką išties būtų labai padoru, prasminga padaryti – skaitmeninį „Auszros“ archyvą (TEI xml formatu, ne skeną, kuris epavelde jau yra).

Parašysiu griežčiau (ne apie bukinistą Nausėdą, nes nelabai verta, bet apie perleidimą) – perleidimas būtų ir neprasmingas, ir žalingas. Žalingas, nes porai dešimtmečių užkirstų kelią šiuolaikiškam sprendiniui. Nebent suvenyrinis pirmojo numerio leidinukas moksleiviams baigiant gimnaziją dovanoti – su Mažvydo „Katekizmu“ taip jau buvo padaryta, pašaipų banga praėjo ir tiek. (Kaip ir dėl Karvauskio tautinių rūbų dovanos).

O štai ką išties būtų labai padoru, prasminga padaryti – skaitmeninį „Auszros“ archyvą (TEI xml formatu, ne skeną, kuris epavelde jau yra). T. y. faksimiles su tekstų šifruotėmis, mechaniškos ir sisteminės paieškos galimybe, rodyklėmis, atribucijomis, komentarais etc. etc. Mat objektas neblogai patyrinėtas, bet ta visa medžiaga išbarstyta per daugelį straipsnių, kartais nelengvai randamų, o moderniomis priemonėmis parengtame skaitmeniniame archyve visa tai būtų indeksuota, susieta, pasitarnautų ir tyrimui, ir pažinčiai. Ką ir kalbėti, kad šiandieniams moksleiviams ko nėra išmaniajame, to kaip ir nėra visai. Patarėjai, papasakokite šefui, kaip tokie dalykai dabar pasaulyje daromi, galės kitą sykį pasipuikuoti racionalesniu ir pažangesniu – tiesiog gerovės valstybės vertu – pasiūlymu. Ir Simonas Kairys – sic!“

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Paulius Subačius
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Paulius Subačius

Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, „Aušra“ yra pirmasis tautinis lietuvių mėnraštis, vadintas laikraščiu. Ėjo 1883 kovą–1886 birželį Mažojoje Lietuvoje (Ragainėje ir Tilžėje). Jos pasirodymą lėmė lietuvių tautinio judėjimo branda, nesėkmingi bandymai Rusijos imperijos teritorijoje įsteigti legalų laikraštį. Iniciatoriai – buvę Marijampolės gimnazijos mokiniai ir Maskvos bei Sankt Peterburgo universitetų lietuvių studentai. Pirmojo numerio leidėju pasirašė J.Basanavičius. Pirmieji 5 numeriai išspausdinti Albano ir Kybelkos spaustuvėje Ragainėje, kiti – Mikšo spaustuvėje ir Mauderodeʼs spaustuvėje Tilžėje. Tiražas 1000 egzempliorių (1886). Išėjo 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius (buvo dvilypių ir trilypių numerių; visas Aušros komplektas turi 1331 puslapį).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais